Kartu su pavasariu „Lalunos“ eteryje prasideda nauja laida – „Atgimstanti istorija“. Mes keliaujame po pasaulį ir stebimės užsienio šalių rūmais, dvarais ar pilimis su jų didingomis istorijomis, o savo kraštas dažnai taip ir lieka nepažintas. Tikimės, kad ši laida, kurioje pasakosime apie Vakarų Lietuvos kultūros paveldo objektus, jų istoriją ir įveiklinimą, bent šiek tiek prisidės prie šio pažinimo.

Taigi, kiekvieną sekmadienį kviečiame į radijo kelionę po vis kitus kultūrinio paveldo objektus: dvarus, rūmus ar švyturius. Na, o šią kelionę pradėsime nuo Klaipėdos miesto vieno iš gražiausių objektų – pažintimi su Karališkaisiais centrinio pašto rūmais.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Zita Genienė pasakoja, kad pirmoji pašto linija Klaipėda–Berlynas Kleve atsirado XVII a. viduryje, o pirmojo pašto pastato istorija glaudžiai susijusi su vieta, kur dabar įsikūręs muziejus:

„Pašto istorija yra svarbi Klaipėdos istorijos dalis ir reikia džiaugtis, kad mes dar turime išlikusių tokių liudininkų tos pašto istorijos. Iš tikrųjų tai, paštas egzistavo visą laiką nuo Ordino valstybės įkūrimo: perduoti žinias, tiek oficialius raštus iš Karaliaučiaus… Tai čia, už pašto užtikrinimą, buvo atsakingi pilies pareigūnai. Bet tokia jau kaip oficialia pašto istorija mes galėtume skaityti, tai kuomet buvo pašto linija, tai yra XVII a. vidurys – tai yra Kleve iki Klaipėdos. Toks pašto kelias. Na, o Klaipėdos pašto tokį pirmąjį pastatą mes turime Didžiojo Vandens gatvėje, tai yra kur įsikūręs Mažosios Lietuvos istorijos muziejus. Tai iš tikrųjų, čia ir buvo pašto įstaiga. Čia gyveno pašto viršininkas Vitė (Witte) ir čia tas pirmas liudijimas apie jo nuostabų sodą, kurį mes dabar taip pat bandome atgaivinti šiame kieme, pristatome įvairias paroda. O vėliau, sakykime, nuo XVIII a. pabaigos iki XIX a. vidurio, pašto įstaiga neturėjo savo pastato. Jie nuomojosi įvairiose vietose: turgaus gatvėje, ir kiek ilgesnį laiką buvo prie Biržos tilto (nuomojosi patalpas).“

Visgi atsirado būtinybė turėti pašto pastatą nuolatinėje vietoje, ir taip jis po truputį buvo pradėtas kurti Aleksandro arba dabartinėje Liepų gatvėje:

„Maždaug XIX a. viduryje įsikuria Liepų gatvėje, dabartinėje pašto vietoje. O ši vieta ji mums yra  labai svarbi ne vien tiktai kaip pašto vieta. Tai iš tikrųjų čia  gyveno pirklys ir laivų savininkas Argelanderis. Jis buvo suomių kilmės. Čia įsikūrė. Ir kuomet Klaipėda tapo laikinąja Prūsijos valdovų rezidencija – kaip žinia, karalius su karaliene įsikūrė dabartinėje Danės gatvėje išlikusiuose pastatuose – o kronprincai buvo apgyvendinti pas Argelanderius. Šitame name tuo metu Argelanderiai turėjo panašaus amžiaus vaikus ir čia kronprincai, kurie vėliau tapo Prūsijos karaliais Frydrichas Vilhelmas IV ir Vilhelmas I, jie labai susidraugavo. Ir tais neramiais ir sunkiais laikais, kuomet karališkoji šeima turėjo iš patogaus gyvenimo iš Berlyno išsikelti į provinciją, jie čia praleido labai gražų laiką ir ypatingai susidraugavo su Argelanderio sūnumi Frydrichu, kuris vėliau tapo garsiu mokslininku astronomu. Tai, ką mes turime ant pašto, yra išlikusi atminimo lenta – tai, jeigu sakykime, iš Klaipėdos kilęs pats žymiausias mokslininkas.“

Argelanderiai savo namus ir sklypą pardavė Klaipėdos pirkliui Rupeliui, iš kurio palikuonių jį perėmė valstybė ir įsteigė Krašto tarybą. 1864 metais ši valda buvo paskirta paštui.

„Kuomet paštui buvo labai sunku išsitekti nuomojamose patalpose prie Biržos tilto… Iš tikrųjų paštas tuo metu – ne tiktai siuntų perdavimas, bet ir svečių apgyvendinimas, tai yra kas keliaudavo pašto karietomis, teikdavo tas paslaugas, jiems buvo reikalingas didesnis pastatas.Tačiau kur buvo Argelanderio statytas pastatas, iš tikrųjų tai dar buvo vieno aukšto su mansardomis. Buvo norų jį keisti, rekonstruoti, bet gaudavo žinią iš Berlyno, iš Prūsijos karalių, prašymą nieko nekeisti ir palikti, kur gyveno kronprincai tuo metu, kad nekeisti šitų pastatų.“

Galimybė statyti naujus pašto rūmus šioje vietoje atsirado tik po kaizerio Vilhelmo I mirties. Bet apie tai – jau kitoje laidos dalyje.

Atgimstanti istorija 2

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Tęsiame pasakojimą apie Klaipėdos Karališkuosius centrinius pašto rūmus. Statyti naujus pašto rūmus prireikė, kai laiškų ir siuntų skaičius per dešimtmečius išaugo tris kartus. Po kaizerio Vilhelmo I mirties senasis paštas buvo nugriautas, o 1893 metais toje vietoje duris atvėrė nauji modernūs pašto rūmai su 42 metrų bokštu. Pasakoja Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus atstovė Zita Genienė:

„Buvo ryžtasi pastatyti naujus pašto rūmus. Tuo metu pašto tarnybai visos Vokietijos vadovavo toks Henrikas fon Stefanas. Pavardė labai svarbi visai Europos pašto istorijai, ne tiktai Prūsijos, nes jis dirbo tuo metu, kuomet susikūrė Vokietijos imperija iš atskirų žemių. Kiekviena ta Vokietijos valstybėlė turėjo savo pašto nuostatus ir reikėjo suvienodinti pašto sistemą ir terminiją, ir visa kita. Tai jo yra didžiuliai nuopelnai.

Taip pat pašto reikšmė XIX amžiaus antroje pusėje keitėsi, jo svarba didėjo. Tai yra atsiranda telegrafas, atsiranda telefonas. Su laikraščių paplitimu pašto darbo laukas buvo vis didesnis ir jiems reikėjo, žodžiu, kad paštas būtų ne vien tiktai kažkokia tai įstaiga, kur dalinama korespondencija, persiunčiama, bet kad ir pats paštas atitiktų tą įstaigos reikšmę.

Ir dėl to pačioj XIX amžiaus pabaigoj Vokietijoje ne vienas paštas buvo pastatytas. Ir jeigu mes pažvelgtume į mūsų pašto architektūrą, ji labai artima kitų tuo metu Vokietijos statomų pastatų. Tai ir stilistika, daugiausiai mes jau matome neogotikos bruožų, tačiau turėjo vis dėlto svarbių tiktai paštam būdingų architektūros savybių. Tai ir bokštai atsirandantys, kuomet jie buvo reikalingi telefono linijų funkcionavimui, tai ir interjeras, kuris nuteiktų oriai. Taip paštas per trejus metus iškilo, finansų nebuvo ribojama, dėl to ir buvo pastatytas pastatas iš kokybiškų medžiagų, kuris ilgai stovėjo ir ilgai jam nereikėjo remonto didesnio.“

Pašto rūmų salės interjeras buvo labai puošnus. Iš abiejų centrinio pastato pusių stovėjo vienaaukščiai pastatai: viename jų buvo įrengta karietinė su sandėliu, kitame – arklidės. Antro pašto aukšto patalpose buvo butas pašto viršininkui, mansardoje buvo butas sargui, taip pat buvo įrengtos patalpos pašto tarnautojams ir keleiviams apnakvindinti. Telefono laidai iš bokšto buvo pašalinti 1930 metais, kai prie pašto buvo pastatytas komutatoriaus priestatas.

Zita Genienė pasakoja, kad centrinį pašto pastatą planuota perkelti į kitą vietą, tačiau jo prireikė, kai čia buvo nuspręsta įkurti radijo studiją:

„Vėliau jau Lietuvos valstybės egzistavimo laikotarpiu, 38-aisiais metais, jau buvo nupirktas naujas pašto sklypas. Buvo pasakyta, kad jau šitas pastatas nebetelpa, nes tuomet paštas kitas funkcijas turėjo. Ir viena įdomiausių yra tai, kad Lietuvos pašto valdybai priklausė ir radiofonas. Tiek Kauno, ir, sakykim, jeigu dabar mes švenčiame Lietuvos radijo šimtmetį, tai Klaipėdos radiofonas, kurio transliacijos vyko iš pašto rūmų, turėtų švęsti 90-metį.

Man tai tokios įspūdingos tos istorijos, čia jau nebe apie paštą būtų, bet apie radiofoną, kuomet buvo atsiliepimų: „Na, Klaipėdos – tai yra žymiai įdomesnės programos“. Nes buvo pasakyta: „Mums nereikia paskaitų, mums nereikia klasikos sudėtingos, mes norime linksmos muzikos, mes norime žinių trumpų, aiškių“.

Buvo ir iš renginių tiesioginės transliacijos, tiek mišių transliacijos, tiek įvairios apžvalgos, kas vyksta Klaipėdoje. Nes iš tikrųjų radijo buvo užduotis suvienyti tiek krašte gyvenančių lietuvių bendruomenę, tiek skleisti žinias visoje Lietuvoje apie kraštą, kas jame vyksta. Čia vyko ir lietuvių kalbos pamokos. Na, programa buvo įvairi ir labai, kaip sako, įdomi.“

Apie radijo studijos Klaipėdos centriniame pašte laikotarpį dabar mena atminimo lenta, kad čia radijo pranešėju dirbo poetas Henrikas Radauskas. Paštas su bokštu nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą, bet apie jo pokario istoriją pasakojimą tęsime po pertraukėlės.

Atgimstanti istorija 3

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Karališkieji centrinio pašto rūmai itin nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą. Pokariu pastatas buvo nuskurdintas, kai kas buvo užtinkuota, paslėpta. Sodas buvo paverstas daržu, kuriame darbuotojai augino bulves. Pasak Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Istorijos skyriaus vedėjos Zitos Genienės, tokia situacija tęsėsi iki 1969-ųjų, kuomet buvo pradėta centrinio pašto pastato restauracija:

„Bombarduojant buvo pirmiausia bokštas apgriautas, na, vėliau ir stogas nukentėjo, ir kiemo pastatai. Žinoma, čia niekas per daug juo ir nesirūpino. Iš tikrųjų, buvo smarkiai nugyventas paštas sovietinio laikotarpio pirmaisiais metais. Tai tiktai galbūt vėliau, kuomet buvo restauruota, daug kas, iš tikrųjų, grąžinta ir atlikti tyrimai, ir mes jau dabar galime matyti tą ankstesnį vaizdą. Tai, iš tikrųjų, tie centriniai rūmai, tiek ir flygeliai šoniniai, kurie buvo kaip pagalbiniai pastatai. Tai pakankamai gerai yra pašto kompleksas išlikęs, išskyrus, aišku, ten priestatai toliau.“

Anot Zitos Genienės, pašto kieme anksčiau buvo ir kitų pastatų, kurie buvo reikalingi organizuojant keleivių pervežimą autobusais. Taip, taip, jūs išgirdote teisingai:

„Įvairūs priestatai buvo statomi ir tais 36-aisiais, 38-aisiais metais, nes paštas tuo metu buvo, be tokio radiofono, tai naujovė buvo ir pirmoji Klaipėdos autobusų stotis, kuri yra veikusi Manto gatvėje prieš „Navalio“ viešbutį maždaug, tai vėlgi buvo pašto statyta. Nes paštas organizavo ne tiktai pašto siuntų perdavimą, bet kartu autobusais galėjo vykti ir keleiviai. Tai yra pirmoji tai – Klaipėda–Palanga, tai priklauso Klaipėdos pašto nuopelnams. Tai dėl to ir sumažėjo kiemo teritorija, buvo pastatyti garažai, ten vėliau sovietmečiu jau atsirado daug kitokių naujų pastatų ir naujų dalykų.“

Iš tikrųjų Klaipėdos centrinis paštas tapo dar labiau visų pamėgtas, kai 1987-aisiais metais jo bokšte buvo sumontuotas kariljonas. 2006-ųjų rugsėjį įvyko paskutinis senojo kariljono koncertas, o jau per tų pačių metų Kalėdas klaipėdiečiai išgirdo skambančius čia naujus varpus. Varpų muzikos koncertų galima buvo klausytis kiekvieną savaitgalio vidurdienį, taip pat per kai kurias šventes vyko net kariljono muzikos festivaliai. Deja, dėl avarinės šio pastato būklės čia nebeveikia nei paštas, nei kariljonas. Zita Genienė sako, kad šis paveldo objektas miestui labai svarbus ir jį būtina išsaugoti:

„Iš tikrųjų, šis objektas yra išskirtinis. Jį verta atsiminti ir dėl kaip Argelanderio gimimo vietos, ir pašto vietos, ir atsimena daug įvairių to miesto istorijos fragmentų. Mes ne tiek daug turime tokių išlikusių statinių, nes jeigu mes ir senamiestyje kažkas yra restauruota, čia pakankamai gerai išlikęs. Ir taip kaip nesant šiuo metu buvusių svarbiausių objektų – bažnyčių, tai paštas jau būtų, na, išskirtinis objektas, kuris yra labai svarbus daugeliu aspektų. Ir mes, jeigu pavyks jį atgaivinti, kuomet turbūt atsiras ir kažkoks muziejus, tai mes turėsime labai puikią erdvę, kur galėsime kalbėti apie daugelį Klaipėdos istorijos klausimų, kurie galbūt nepateko į muziejų lauką. Muziejus šiuo metu irgi turi sukaupęs nemažą kolekciją XIX amžiaus laiškų ir kuomet jau taip galėtume išvystyti Klaipėdos komunikacijos raidą per daugelį metų. Ir ji, iš tikrųjų, yra įdomi – įdomių pavardžių, įdomių nutikimų.“

Na, o apie tai, kokia ateitis laukia Karališkųjų centrinio pašto rūmų, išgirsite jau paskutinėje laidos dalyje.

Atgimstanti istorija 4

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Tęsiame pasakojimą apie Klaipėdos karališkuosius centrinius pašto rūmus. Prieš 133 metus pastatytas objektas turi labai įdomią istoriją. Čia net kurį laiką veikė radiofono studija, daug metų pašto bokšte grojo kariljono varpai. Deja, maždaug prieš septynerius metus jis užvėrė duris lankytojams ir jo likimas neaiškus iki šiol. Norima, kad šis pastatas iš Kultūros ministerijos būtų perduotas Klaipėdos savivaldybei, tiesa, prieš tai jį suremontavus. Tačiau, pasak savivaldybės Kultūros, sporto ir turizmo departamento direktoriaus Ričardo Zulco, deja, pinigų neskirta ir procesas vis dar yra užstrigęs biurokratinėse procedūrose:

„Paštas yra, savivaldybės akimis žiūrint, labai vertingas pastatas, neogotikinio stiliaus, 1893 metais architekto Šedės suprojektuotas. 2019 metais jis buvo perduotas iš Susisiekimo ministerijos žinios Kultūros ministerijai. Tuo metu 19-aisiais metais Klaipėdos meras kreipėsi į Seimą dėl pašto perdavimo savivaldybei. 21-aisiais metais Kultūros ministerijos užsakymu buvo atlikta galimybių studija, kuri numatė tris alternatyvas įveiklinimo pastato. Lygiagrečiai procesas vyko, kaip žinote, ir Kaune, nes buvo taip pat atlikta galimybių studija ir ten buvo numatyta įrengti architektūros muziejų. Tai šiai dienai jis jau yra atidarytas Kaune. Na, o Klaipėdos centrinis paštas pagal galimybių studiją turėjo būti tvarkomas pastatas pats, ar ne, o savivaldybės vaidmuo turėjo būti parengti įveiklinimo koncepciją remiantis būtent ta galimybių studija. Tai savivaldybė tuos veiksmus visus atliko. Beje, ji taip pat intensyviai bendradarbiavo su biudžetine įstaiga, pavaldžia Kultūros ministerijai, Kultūros infrastruktūros centru, kuri rengė paraišką centrinei projektų valdymo agentūrai dėl projekto parengimo finansavimo, ar ne, ir dėl pastato tvarkybos, tačiau paraiška nebuvo tenkinta, finansavimas Kultūros ministerijos nebuvo suteiktas. Na, o mūsų parengta koncepcija įveiklinimo guli dabar stalčiuje ir laukia veiksmų iš Vilniaus. Terminai nėra aiškūs. Mes parašėme kelis raštus mero vardu, buvo taip pat atvykusi premjer-ministrė, buvo atvykusi Kultūros ministrė, jos buvo supažindintos su esama situacija ir buvo pasiūlytos alternatyvos šiai problemai spręsti. Tai laukiame atsakymo.“

Anot Ričardo Zulco, vizijose yra numatyta, kad šiame pastate turėtų įsikurti garsaus astronomo Frydricho Vilhelmo Argelanderio mokslo ir meno centras. Jame numatytos navigacijos, astronomijos, pašto istorijos ekspozicijos, supažindinama su pačiu Argelanderiu bei Prūsijos karališkąja šeimyna. Taip pat numatytos erdvės mokslui, menui, bendruomenės reikmėms. Deja, nei kada tai atsiras, ir ar išvis atsiras, vis dar neaišku:

„Na, iš tikrųjų scenarijai galėtų būti keli. Vienas scenarijus, kuris buvo determinuotas Kultūros ministerijos, tai yra veikti pagal jos parengtą galimybių studiją, atitinkamai tada įgyvendinti mūsų parengtą koncepciją tame pastate, kai jis bus sutvarkytas. Tai yra Argelanderio mokslo centras, ir architektas Tomas Butkus yra parengęs koncepciją, kuri vadinasi „Tamsioji materija“. Jinai buvo pristatyta Kultūros fabrike 25-aisiais metais, buvo kilusios diskusijos, tačiau iš esmės jinai kaip ir atitinka galimybių studijos būtent tą Argelanderio mokslo centro alternatyvą ir jinai galėtų būti veiksminga. Na, o jeigu kiti scenarijai bus numatyti vyriausybės, tada bus galvojama vėlgi, ką veikti tame pastate. Tai reiktų galvoti iš naujo.“

Tuo ir baigiame pasakojimą apie Klaipėdos karališkuosius centrinius pašto rūmus, kurie ir toliau netvarkomi yra ir byra miesto centre stovėdami tarsi paminklas neveiklumui. Tikėkimės, tai bus nebeilgai. Laidą rengė Žydrūnas Naujokas.

Atgimstanti istorija (Plungės dvaras)

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Šiandien kviečiame apsilankyti viename įspūdingiausių Žemaitijos kultūros paveldo vietų – Plungės dvare. Plungės dvaro istorija glaudžiai siejasi su netoliese esančio Gandingos piliakalnio praeitimi. XV amžiuje tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiajam kunigaikščiui priklausiusiu dvaru ir jas supusių žemių centru. Apie visa tai mums pasakoja Žemaičių dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja Jolanta Skurdauskienė.

Jolanta Skurdauskienė: „Jeigu kalbėsime apie Plungės dvaro istoriją, tai ji yra labai glaudžiai susijusi su Gandingos valsčiaus istorija. Gandingoje buvo pilis. Vėliau, jau XV amžiuje, šitas valsčius tampa Didžiojo kunigaikščio valda. O XVI amžiuje jau administracinis centras persikelia iš Gandingos į Plungę. Visai netoli pradėjusi kurtis pradžioje gyvenvietę, po to šita gyvenvietė išauga į miestelį ir jau XVI amžiaus pirmojoje pusėje yra Plungėje pastatoma pirmoji bažnyčia, kuriasi dvaro administracinis centras. Patį dvarą valdė įvairūs Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio paskirti vietininkai, dvaro laikytojai. Tai buvo garsios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminės. Galime paminėti Dorogostaisius, Palavičius, vėliau Karpius.“

1779-ųjų metų Abiejų Tautų Respublikos Seimo sprendimu, mainais už valstybės reikmėms paimtą Liachovičių grafystę, Abiejų Tautų Respublikos karalius Plungės seniūniją, kaip privačią valdą, atidavė Vilniaus vyskupui Ignotui Masalskiui.

Jolanta Skurdauskienė: „XVIII amžiaus pabaigoje dvaras tampa privačia valda. Šita valda atitenka Vilniaus vyskupui Ignotui Masalskiui. Šitas valdytojas Plungės dvarą jau valdė nebeilgai, kadangi Abiejų Tautų Respublika buvo padalinta, buvusios Didžiosios Kunigaikštystės dalis atitenka jau Rusijos imperijai. Tuo metu, aišku, įvyksta didžiuliai pasikeitimai žemėvaldoje. Dvarai atitenka turtingoms, įtakingoms Rusijos imperijos reikmėms ir 1806-aisiais metais Plungės dvaras atitenka vienam iš įtakingų Rusijos imperijos didikų Platonui Zubovui.“

Jei iki tol Plungę valdę didikai apsiribodavo bažnyčių fundacijomis ir globa, Zubovai buvo pirmieji Plungės dvare ir miestelyje ėmęsi platesnio masto investicijų.

Jolanta Skurdauskienė: „Buvo pastatyti pirmieji tokie viešieji pastatai, tokių jau profesionalų architektų suprojektuoti. Taip pat buvo tvarkoma Plungės dvaro sodyba, buvo parkas sutvarkytas. Vis dėlto situacija pasikeičia ir Zubovai nutarė šitą dvarą parduoti. Ir 1873-aisiais metais Plungės dvarą įsigyja Mykolas Oginskis, Rietavo dvaro savininko sūnus, kuris nutarė įsikurti savo rezidenciją netoli savo tėviškės – Rietavo.“

Kunigaikštis Mykolas Oginskis Plungėje įkūrė grožiu ir kultūrine veikla išgarsėjusią rezidenciją.

Jolanta Skurdauskienė: „Šitą dvarą praktiškai paverčia tokiu labai moderniu dvaru su kultūrinėmis tradicijomis tokiomis labai didelėmis. Čia buvo taikoma labai daug mokslo naujovių, švietimo naujovių. Ir žinome, kad šitame dvare, bent jau tai yra žinoma, buvo įsteigta orkestras ir orkestro mokykla, kur atvykdavo mokytis gabūs jaunuoliai iš labai plačios tokios geografinės erdvės.“

Muzikos ir orkestro mokykloje grojo, mokėsi bei pirmuosius kūrybinius bandymus pradėjo vienas žymiausių Lietuvos kompozitorių. Apie jį kalbėsime kitoje laidos dalyje.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Plungės dvaro istorija siekia XIX amžių, kai jį įsigijo garsūs didikai – Mykolas Oginskis ir jo šeima. Būtent Oginskių laikais Plungė tapo svarbiu kultūros ir muzikos centru. Čia veikė muzikos mokykla, kurioje mokėsi būsimasis garsus lietuvių kompozitorius Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Sakoma, kad būtent Plungėje pradėjo ryškėti jo muzikinis talentas. Pasakoja Žemaičių dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja Jolanta Skurdauskienė.

Jolanta Skurdauskienė: „Vienas iš šios orkestro mokyklos moksleivių garsiausių, tai, žinoma, yra Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, kuris atvyksta į šitą dvarą mokytis 1879-aisiais metais, keturiolikmetis. Ir kaip gabus jaunuolis vėliau gauna kunigaikščio Mykolo Oginskio stipendiją tęsti savo mokslus jau profesionaliai ir išvyko studijuoti į Varšuvos muzikos akademiją.“

Šiandien Žemaičių dailės muziejus, įsikūręs Plungės dvaro rūmuose, saugo ne tik dvaro istoriją, bet ir vertingą meno kolekciją.

Jolanta Skurdauskienė: „Žemaičių dailės muziejus Mykolo Oginskio rūmuose oficialiai lankytojams duris atvėrė 94-ųjų vasarą kartu su antrąja Pasaulio žemaičių dailės paroda. Tokia idėja šito muziejaus buvo eksponuojami, kaupiami profesionalių žemaičių dailininkų darbai, jų kūryba, kurių keltas uždavinys sugrąžinti iš pasaulyje išsiskaidžiusią menininkų kūrybą į Lietuvą ir eksponuoti ją Žemaičių dailės muziejuje. Taip pat buvo numatyta, kad bus taip pat skiriama dalis ekspozicijų ir muziejaus veiklos bus skiriama Oginskių istorijai, Oginskių dvaro tradicijos, tokiai tąsai ir reprezentacijai.“

To meto visuomenėje Oginskius garsino jų rūmuose saugomos knygų, rankraščių, numizmatikos, archeologijos kolekcijos.

Jolanta Skurdauskienė: „Kiekviena paroda ar ekspozicija, kurią mes rengiame, yra tikrai ypatinga, bet tikriausiai reikėtų kalbėti apie Oginskių, šių rūmų Oginskių paveldą, kurio iš tikrųjų mes labai laukiame parvežti ir pristatyti šito dvaro meno vertybes, kultūros vertybes, kurios, nelikus Oginskių, XX amžiaus pradžioje, tarpukariu, tiesiog buvo išvežtos į kitus muziejus, išsaugotos, tačiau šiandieną jau yra kitų muziejų nuosavybė. Todėl mūsų muziejininkų turbūt yra vis tiek didžiausias toks džiaugsmas, kai mes galime reprezentuoti tas meno vertybes, kurios yra šių rūmų tikrieji daiktai.“

Istorinio dvaro išsaugojimas nėra paprasta užduotis. Tokios vietos kaip Plungės dvaras reikalauja nuolatinės priežiūros, restauravimo ir finansinių investicijų. Pasakojimą tęsime netrukus.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Plungės dvaro sodyba užima daugiau nei 58 hektarus parko ploto. Išlikę 10 paminklinių statinių. Sodybos išplanavimo ašimi tapo neorenesansinio stiliaus rūmai su dviem oficinomis ir neogotikinio stiliaus žirgynu. Žemaičių dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja Jolanta Skurdauskienė primena, kad nors Plungės dvaro valdytojai nuo XVI amžiaus nuolat keitėsi, ši valda iki XX amžiaus pradžios išliko svarbia aristokratų, dvasininkų, talentingų kultūros ir meno žmonių rezidencija.

Jolanta Skurdauskienė: „Plungės dvaro sodybos parkas, kuris yra priskiriamas tokiam didžiausių Lietuvos parkų dešimtukui, dvaro ansamblyje yra 10 pastatų išlikę skirtingos architektūros. Tai yra neorenesanso laikotarpio architektūra, pamatyti pastatų tokių istorizmo laikotarpio dvasioje sukurtų įvairiausių stilių: ir neogotika, ir neorenesansas. Ir viso to buvo siekiama senumo efektą išgauti, tarsi norint parodyti jų kilmę iš labai senų, senų giminių ir jų tokia šios šeimos tokią turtingą istoriją.“

Kunigaikščio Mykolo Oginskio nurodymu buvo iškasti septyni kaskadiniai tvenkiniai, kuriuos jungė akmeniniai tilteliai, šliuzai. Išskirtinį kraštovaizdį parkui suteikė pratekanti Babrungo upė.

Jolanta Skurdauskienė: „O pats parkas yra priskiriamas tiems ypatingai gražiems Lietuvos tokiems išraiškingiausiems parkams, nes turi banguotą kraštovaizdį, per parką teka Babrungo upė, labai gražiai vingiuojantys jos slėniai atveria į parką labai gražius vaizdus.“

Šiandien Plungės dvaras yra ne tik muziejus, bet ir gyvas kultūros centras.

Jolanta Skurdauskienė: „Muziejai lankytojus visada skaičiuoja, tai yra toks svarbus muziejaus veiklos rodiklis, tą darome ir mes skaičiuojant – mūsų muziejų kasmet aplanko maždaug 50–55 tūkstančiai lankytojų. Mes labai džiaugiamės, kad lankytojai mėgsta mūsų dvarą. Parkas išties labai gražus, įspūdingas, todėl mes džiaugiamės, kad lankytojai mėgsta mūsų parką.

Parko pasididžiavimas – vienas seniausių ir didžiausių Lietuvoje Perkūno ąžuolas, legendomis apipinta „Verkiančioji liepa“, penkiakamienis uosis. Dvaro parkas tapęs mėgstama pasivaikščiojimo vieta tiek plungiškiams, tiek miesto svečiams. Šiltuoju metų laiku čia organizuojami lauko renginiai, o Plungės dvare nuolat rengiamos naujos parodos. Apie tai pokalbį pratęsime kitoje laidos dalyje.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Istorinio dvaro išsaugojimas nėra paprasta užduotis. Tokios vietos, kaip Plungės dvaras, reikalauja nuolatinės priežiūros, restauravimo ir finansinių investicijų. Vienas didžiausių iššūkių – išlaikyti autentiškumą. Restauruojant svarbu ne tik atnaujinti pastatus, bet ir išsaugoti jų istorines detales, architektūrą, interjerus. Pasakoja Žemaičių dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja Jolanta Skurdauskienė.

Jolanta Skurdauskienė: „Eksponatams reikia užtikrinti reikiamas sąlygas. Tai yra didžiulis spektras reikalavimų, norint eksponuoti vertingus daiktus: tai yra nuo temperatūros, drėgmės rodiklių iki šviesos, sakykim, sklindančios rodiklių ir daugybė kitų dalykų. Tai, žinoma, muziejai turi labai pasistengti, bet labai malonu, kad per pastaruosius, sakykime, ypatingai per tą dešimtmetį, per 15 metų, tai tikrai muziejai yra padarę didžiulę pažangą ir mes džiaugiamės, kad mes tikrai turime labai geras sąlygas ir galime eksponuoti labai vertingas muziejines vertybes.“

Vienuose gražiausių ir geriausiai išsilaikiusių neorenesanso stiliaus kunigaikščių Mykolo Oginskio rūmuose vyksta koncertai, parodos ir įvairūs kultūriniai renginiai.

Jolanta Skurdauskienė: Švenčiame šiemet 32-uosius savo gyvavimo metus ir orientuojamės į tą numatytą mūsų misiją, kuri išties pasirodė nepaprastai gyvybinga ir labai patraukli mūsų muziejaus lankytojams. Todėl mes orientuojamės, tęsiame Oginskių dvaro tradicijas, reprezentuojame dvaro Oginskių kultūrinį paveldą ir taip pat reprezentuojame ir orientuojamės į profesionalų žemaičių dailininkų kūrybos sklaidą ir pristatymą visuomenei.

Didelis dėmesys skiriamas ir edukacijai. Moksleiviai bei šeimos gali dalyvauti įvairiose programose, kurios padeda geriau suprasti dvaro istoriją, meną ir kultūrą.

Jolanta Skurdauskienė: „Mes tą ypatingai jaučiame, kai vyksta tarptautinis Oginskių festivalis. Tai yra toksai vienas didžiausių renginių, šito dvaro tradicinių, sutraukiantis didžiulį skaičių lankytojų. Tai yra kiekvienais metais vykstantis festivalis. Taip pat yra Pasaulio žemaičių dailės parodos, vykstančios kas ketverius metus. Patys didžiausi organizuojami renginiai, kurie pritraukia tikrai labai labai daug lankytojų vienu metu ir mes juos galime realiai matyti.“

Muziejai šiandien konkuruoja su daugybe kitų pramogų, todėl reikia ieškoti naujų būdų, kaip sudominti žmones istorija. Kaip perteikti praeitį šiuolaikiniam žmogui taip, kad ji būtų ne tik informatyvi, bet ir įdomi.

Jolanta Skurdauskienė: „Šiemet Plungės Mykolo Oginskio dvare rugpjūčio mėnesį, kaip ir kiekvienais metais, paskutinį rugpjūčio savaitgalį bus atidarytas jau 20-asis Tarptautinis Mykolo Oginskio festivalis. Tai yra visą mėnesį savaitgaliais vyksiantys renginiai, iškilių kolektyvų koncertai. Ir šiame festivalyje yra didžiausias dėmesys skiriamas simfoninei muzikai, tai yra, kai dalyvauja simfoniniai orkestrai, chorai. Išties būna nepaprastai įspūdingi koncertai. Aišku, kaip ir kasmet, mes organizuojame įvairias parodas, projektus, įvairiausius renginius. Tiesa, galiu pasakyti, kad kasmet pas mus įvyksta po 800–900 įvairiausių renginių, įskaitant parodas, koncertus, bet taip pat ir edukacinius užsiėmimus. Tai yra didžiuliai skaičiai ir mes svečių sulaukiame išties kasdien ir renginių turime kartais ir po keletą.“

Iš Oginskių laikų dvaras tampa ne tik praeities liudininku, bet ir šiuolaikinio kultūrinio gyvenimo dalimi.

Laidą rengė Jūratė Žavoronkova

1. S. Pašnekovų kalba neredaguota.

Atgimstanti istorija –  Klaipėdos miesto rotušės istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Šiandienos laidoje papasakosime Klaipėdos miesto rotušės istoriją, kuri išgarsėjo tuo, kad kurį laiką buvo ir Prūsų karališkosios šeimos rezidencija. Visgi dabar Danės gatvėje stovintis pastatas nebuvo pirmoji miesto rotušė. Pasak Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Istorijos skyriaus vedėjos Zitos Genienės, nors Klaipėdai seniai buvo suteikta savivalda, tačiau ilgus amžius miestas neįstengė pasistatyti rotušės.

Zita Genienė: „Miestas savivaldą gavo labai anksti, tai 1258-aisiais metais. Tai Liubeko teisė, vėliau buvo Kulmo teisė, kur lyg tai galėtų miestas klestėti ir atsirasti visos valdžios institucijos veikiančios ir pastatai. Tačiau miestas mūsų iki XVI amžiaus buvo nedidelis. Tai buvo miestas, sakykime, gyvenvietė prie pilies. Ordino laikais šita vieta buvo tokia dažnai puldinėjama ir Lietuvos kariuomenė ne kartą čia yra buvusi. Dėl to ir nebuvo miestui sąlygų augti, klestėti. Ir tiktai sąlygos atsiranda jau po Ordino valstybės žlugimo, tuomet atsiranda jau taikus metas ir miestas pradeda augti, didėti tada ir jau XVI amžiaus pabaigoje, kiek mes turime duomenų, tai ir atsiranda pirmoji rotušė.“

Pirmoji miesto mūrinė rotušė buvo pastatyta prie magistralinių dabartinių Turgaus ir Tiltų gatvių sankirtos.

Zita Genienė: „Kaip ir įprasta visuose miestuose, paprastai būna centrinė miesto aikštė. Tačiau Klaipėdos miesto planas yra truputėlį kitoks, nes centrinės miesto aikštės neturėjome iki XX amžiaus, o buvo ją atstojo praplatinta Turgaus gatvė ir prie Turgaus ir dabartinės Tiltų gatvių sankryžos ir stovėjo miesto rotušė. Jinai buvo fachverkinė, jau su bokštu, kuriame kabojo laikrodis ir varpas, kuris skelbia svarbias žinias, kuomet miestelėnam reikia skubiai susirinkti prie rotušės. Ir, be abejo, tas, kaip jau būtinasis atributas, tai sankryžoje ir buvo bausmių vieta. Nes miesto savivaldybė kartu tuo metu atlikė ir kaip teismo funkcijas ir jau nusižengusius miestelėnus, ar apsivogusius, ar nusižengusius dorovei, būdavo atliekamos bausmės. Jeigu tai būdavo tiktai pririšimas prie stulpo, tai jau labai lengva bausmė, arba nuplakimas rykštėmis. Tačiau kartais ir būdavo nusirisdavo ir galvos. Tai čia ir jau tokiais atvejais būdavo pastatomos kartuvės. Tai va pirmoji rotušė čia buvo.“

Pirmoji miesto rotušė XVII amžiaus antroje pusėje apdegė ir jai teko ieškoti naujos vietos.

Zita Genienė: „Miestas ne kartą nukentėjo nuo gaisrų, supleškėdavo, kadangi tie namukai dauguma buvo mediniai. Tai ir mūsų ta pirmoji rotušė jau po keliasdešimt metų jinai smarkiai apdegė. Savivaldybės taryba ir burmistras negalėjo ten jau reziduoti, nes tai nereprezentatyvu. Tai jie nusipirko pastatą pirklio namą. Tai dabar būtų maždaug Tiltų gatvė 5. Tai vėliau po keliasdešimt metų persikėlė į tokį išvaizdesnį pastatą, tai yra jau Argelanderiui priklausiusį pastatą. Tai dabar Turgaus gatvė, kur dabartinis yra Turizmo informacijos centras. Maždaug šita vieta ten kadaise buvo irgi žymi vieta – Klaipėdos burmistro Johano Simpsono namas, o vėliau nusipirko pirmoji Argelanderio buveinė. Tai va, įsigijo šitą pastatą. Vėlgi tai nebuvo kaip tikras toks savivaldybės pastatas, nes paprastai turi būti laikrodis ir sargybinė ir visos kitos institucijos, kurios galėtų tilpti šitame pastate. Tai, aišku, miestas augo, ypatingai XIX amžiaus vidurys, prijungiamos naujos teritorijos ir magistrato tarnautojų skaičius padidėjo. Ir miestas ėmė žvalgytis, kur galėtų įsikurti kitame pastate ir pasitaikė tokia lemtinga proga – tai kai 1845-aisiais metais pirklio Konsencijaus našlė ruošėsi išvykti iš Klaipėdos, persikraustyti į Karaliaučių, jinai pardavė savo namą ir miestas suskubo jį įsigyti. O tai iš tikrųjų yra labai svarbus Klaipėdai pastatas, kuris mena daug istorinių įvykių ir daug žymių pavardžių su tuo pastatu yra susiję. Iš tikrųjų tas pastatas va galim džiaugtis, kad mes dar turim jį išlikusį – dabartinės Danės 17. Pastatas iš tikrųjų turi išskirtinę istoriją.“

Na o kuo visgi žymus ir istoriškai svarbus šis buvęs miesto rotušės pastatas, pasakojimą pratęsime po pertraukėlės.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Tęsiame pasakojimą apie Klaipėdos miesto rotušės istoriją. Miesto valdžios reprezentacinis pastatas ne kartą keitė savo buvimo vietą, kol XIX amžiaus viduryje persikraustė į pastatą, dabartinėje Danės gatvėje. 1845-aisiais metais miesto magistratas už 13 tūkstančių talerių nusipirko gyvenamąjį namą, kurį buvo pastatęs Danų konsulas Klaipėdoje, garsus pirklis Lorkas. Apie šio pastato istoriją pasakoja Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus atstovė Zita Genienė.

Zita Genienė: „Jo pradžia yra 1780-ieji metai, kuomet Lorencas Hanzonas Lorkas, medienos pirklys ir Danijos konsulas, po vedybų įsigijo iš savo uošvių sklypą ir ten pasistatė gyvenamąjį namą, kuriame buvo 13 kambarių. Ir interjeras buvo išskirtinės architektūros, didelė salė su statulomis, salė ir kai kurie kambariai buvo puošti freskomis. Šalia buvo vienaaukščiai pastatai, kuriuose įsikūrė ir kontora, kadangi jis buvo pirklys, vežiminės, arklidės, kieme stovėjo oranžerija, gėlynai, parkas. Tuo metu, kadangi Danės upėje uostas, vasaromis puikus vaizdas į uostą. Taigi tas pastatas buvo vienas puošniausių tuo metu Klaipėdoje. Po Lorko mirties paveldėjo Konsencijus, vėlgi žinomas pirklys. Jis tą pastatą puoselėjo toliau. Pastatas buvo dviaukštis su tokiu atiku, ir ant jo užsakė tris skulptūras pas vieną žymiausių Berlyno skulptorių – tai yra Ralfas. Užsakė jį neatsitiktinai, kadangi šis skulptorius buvo ir Prūsijos karalienės Luizės kapo skulptorius. Tiesa, Konsencijus buvo ne vien tiktai turtingas pirklys, jis taip pat buvo ir miesto mecenatas. Jis paliko 4 tūkstančius talerių miesto reikalams, už šiuos pinigus buvo nupirktas pastatas Tiltų gatvėje miesto mergaičių mokyklai. Taip pat jis turėjo didžiausią mineralų ir drugelių kolekciją visoje Prūsijos valstybėje. Tai šį kolekcija jo našlė padovanojo miesto mokyklai. Ir persikeldama į Karaliaučių jinai padovanojo miestui karališkosios šeimos gautas dovanas bei nutapytus Frydricho Vilhelmo III ir Luizės portretus.

XIX amžiaus pradžioje šis namas pateko į istoriją, kai jame pirmą kartą buvo apsistoję Prūsijos karalius ir karalienė.

Zita Genienė: „Šis pastatas yra susijęs su dviem labai svarbiais istoriniais įvykiais. Pirmą kartą jis sušmėžuoja ne tiktai Klaipėdos istorijoje, bet ir visoje Prūsijos istorijoje – tai 1802-aisiais metais. Tuomet neseniai įvykusi Prancūzijos revoliucija, nukirsdinti Prancūzijos karaliai. Buvo aišku Napoleono didybė stiprėja, kad reikia ieškoti sąjungininkų Prūsijai, kad atsverti Prancūzijos galybę ir ieškota sąjungos. Ir 1802-aisiais metais Prūsijos iniciatyva įvyko susitikimas Klaipėdoje. Atvyko Rusijos imperatorius Aleksandras ir čia įvyko pirmasis susitikimas ir būtent karališkajai porai miestiečiai vat ir paprašė, kad būtų leista apsigyventi šiame pastate, kadangi jis iš tikrųjų buvo įspūdingas, neseniai statytas, puikus kiemas ir puikus vaizdas į uostą. Tai va pirmą kartą apsistojo šitame pastate visą savaitę vyko tas susitikimas. Caras Aleksandras atvyko iš Palangos į Klaipėdą, čia miestiečiai labai pasistengė, vyko priėmimai šaunūs, triumfo arkos. Ir šitas istorinis įvykis buvo vėliau įamžintas ir įvairiuose dailės kūriniuose.“

Antrą kartą šis pastatas į istoriją pateko, kai Prūsijos karalius ir karalienė, čia bėgdami nuo priešo, įkūrė savo rezidenciją.

Zita Genienė: „1806-ieji metai, Napoleonas pradėjo savo pergalingą žygį po Europą. Kuomet jis įžengė į Prūsijos valdas, Prūsijos kariuomenė su visa aukščiausia vadovybe buvo priversta trauktis jau į Karaliaučių. Netruko užimti ir Karaliaučių ir tada karališkoji šeima, visas dvaras su pareigūnais, su kariuomenės vadais atvyksta į Klaipėdą. Ir Klaipėda pakliuvo jau antrą kartą jau į dėmesio centrą ir vėlgi Konsencijaus tame pačiame name antrą kartą įsikuria jau karališkoji šeima.“

Na o apie karališkosios šeimos gyvenimą šiame pastate ir kokie istoriniai dokumentai jame buvo priimti, papasakosime netrukus.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Pastatas, kuriame vėliau įsikūrė Klaipėdos miesto rotušė, į istorijos metraščius pirmą kartą pateko, kai XIX amžiaus pradžioje jame maždaug savaitei buvo apsistojusi derybų čia su Rusijos imperatoriumi atvykusi karališkoji Prūsijos šeima. Anot istorikės Zitos Genienės, antrą kartą istoriniu šis pastatas tapo, kai jame karo su Napoleonu metu karališkoji šeima gyveno nuo 1807-ųjų iki 1808-ųjų metų.

Zita Genienė: Konsencijaus tame pačiame name antrą kartą įsikuria jau karališkoji šeima. Tas karališkasis periodas paliko tokius atsiminimus ir reikia pastebėti, kad tuo metu Prūsijos karališkoji pora, ji buvo nestandartinė ta prasme, kaip elgėsi aukščiausi karališkos šeimos atstovai kitose šalyse, kurie paprastai būdavo neprieinami, su sargybomis, o ši jau ir Berlyne garsėjo tuo, kad kartais išeidavo be sargybos, be palydos pasivaikščiot. Jie vienas į kitą kreipėsi ne Jūs su titulais, bet Tu, ir žodžiu tas bendravimas toks jau buvo betarpiškas. Ir kuo ypač pasižymėjo va tas klaipėdietiškas periodas – jie iš tikrųjų svečiavosi pas turtinguosius miestiečius, bet susitikdavo kartu ir su krašto gyventojais, tai žodžiu paliko labai tokį didelį įspūdį. Karališkoji šeima išvykdama nepamiršdavo atsidėkoti – ir Konsencijaus šeimai dovanojo papuošalų, įvairias dovanas už tai, kad juos priglaudė, kad jie čia gerai jautėsi Klaipėdoje.“

Beje, Prūsijos karališkai šeimai reziduojant Klaipėdoje, čia buvo parengti miesto nuostatai, taip pat labai svarbus dokumentas, skelbiantis apie baudžiavos panaikinimą.

Zita Genienė: „Nors valdžios tose įstaigose buvo galvojama ir anksčiau apie būtinybę reformuoti valstybės valdymą, nes jis pasidarė toks kaip milžinas molinėmis kojomis, kuris trukdė pažangai. O tas skaudus pralaimėjimas, be abejo, vertė galvoti, kaip reikėtų toliau šaliai vystytis. Žodžiu, ir čia pirmosios ir dėl kariuomenės reorganizavimo kilo idėjos. O mums yra svarbiausia, aišku, spalio tas vadinamasis ediktas – baudžiavos panaikinimo aktas. Tai yra jau labai svarbus dokumentas, kuris nulėmė valstybės ir ateitį, ir kuomet mes kalbame lygindami Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės buvusios gyventojus, šitoje dalyje žmonės ir kaimo gyventojai gyveno žymiai geriau. Tai aišku dėka, kad mes išsilaisvinom, būdami Rusijos imperijoje. Tiktai 63-aisiais metais jau prasidėjo baudžiavos panaikinimas.“

Turbūt nereikėtų stebėtis, kad atsiradus galimybei, kai pirklio Konsencijaus našlė nusprendė išvykti iš Klaipėdos, miesto magistratas iš jos šį gyvenamąjį pastatą nupirko ir 1846-aisiais metais jame įkūrė rotušę.

Zita Genienė: „Aš manau, kad tos derybos gal vyko ir anksčiau, nes iš tikrųjų išlaikyti istorinę atmintį yra labai svarbu ir kai tiktai va štai atsirado galimybė, tą miestas noriai darė ir labai tuo didžiavosi. Ir iš tikrųjų įsikūrusi rotušė pirmaisiais metais atliko tokią vidaus rekonstrukciją, kad būtų tinkama šitai funkcijai. O vėliau 1875-ieji metai yra labai svarbūs – tai yra jau didžioji rekonstrukcija, kuomet pasikeitė ir planinė struktūra, ir pastato išvaizda. Tai turėjo įtakos šiek tiek ir tas 1854-ųjų metų gaisras, kuomet ugnis jau priartėjo prie rotušės ir vos vos pavyko ją išsaugoti nuo gaisro. Tai va 75-aisiais metais buvo nuspręsta, kad reikia įrengti reprezentacinę posėdžių salę, tuo tikslu buvo pastatas paaukštintas vienu metru, įrengta puošni salė, taip pat pasikeitė ir fasado elementai, daug įvesta naujų elementų, atsirado Klaipėdos miesto herbas ir taip maždaug išore tai yra jau ką mes matome dabar. Tačiau planinė struktūra, aišku, labai nukentėjo jau sovietmečiu.“

Na o apie Klaipėdos miesto rotušės istoriją XX-ajame amžiuje pasakosime jau paskutinėje laidos dalyje.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas

Klaipėdos miesto rotušė buvo svarbi ir po to, kai šis kraštas buvo perimtas iš Vokietijos, o vėliau atiteko Lietuvai. Pasak Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus atstovės Zitos Genienės, čia savo posėdžius rengdavo ir Klaipėdos krašto parlamentas.

Zita Genienė: „Per rotušę dar vienas yra svarbus momentas – 20-ieji metai, kuomet Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos, tai būtent šitoje miesto rotušėje ir buvo pasirašytas pagrindinis aktas, kuomet jau Vokietijos atstovas grafas Lambsdorfas perleidžia Antantės valstybių žinion ir kuomet atvyko prancūzai, ta perdavimo ceremonija vyko būtent prie rotušės. Na, o kai Klaipėdos kraštas atiteko Lietuvai, pradėjo veikti nauja krašto valdymo organizacija – tai Klaipėdos krašto seimelis arba parlamentas. Jie vis dėlto posėdžius visada rengdavo šitoje magistrato salėje dėl to, kad kitokios vietos posėdžiams neturėjo miestas. Taip magistratas iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos jis kaip institucija veikė.“

Po Antrojo pasaulinio karo miesto rotušės pastatas prarado savo reikšmę.

Zita Genienė: „Kuomet jau atėjo sovietmetis, toks požiūris buvo ypatingai stengėsi ištrinti tą atmintį tokią ir šitas pastatas buvo paverstas statybininkų bendrabučiu, vėliau statybos tresto administracija įsikūrė. Ir tada čia apie 64-uosius metus dar ta rotušės salė buvo visiškai sumodernizuota, kaip tuo metu sakoma, atsisakoma visų tų detalių. Ir, tarkime, niekas nežino, kur dingo istorinė galerija – buvo pradėta kaupti paveikslai, istoriniai paveikslai, Luizės sofa kaip relikvija ir visi kiti. Ir tiek kieme yra buvus tokia istorinė ekspozicija – visa tai išnyko be pėdsakų, išskyrus muziejus turi vieną eksponatą. Tai magistrato, mes taip spėjam, iždo skrynia. Kuomet buvo pastatas remontuojamas, pusrusyje buvo rastas, tai mes muziejuje saugome ir ekspozicijoje rodome. Tai va, XVII amžiaus ji išlikusi, tai vienintelė relikvija iš to meto. Tai reikia pastebėti, kad įsikūrus rotušei, buvo statomi priestatai, šalia įsikūrė gaisrinė, šalia buvo vėliau įsikūrė ir policijos valdyba, už Karlo tilto muitinės kompleksas, bet rotušė buvo tarsi administracinis toksai centras. Vat sovietmečiu va šitas kompleksas, gaisrinė nugriauta ten 83-aisiais metais, policijos valdyba dar yra buvus, miesto sporto salė už magistrato tame pačiame sklype – visa tai buvo sunaikinta ir išlikęs tiktai vat vienas rotušės pastatas. Aišku, šitie vat visi griovimai jie šiek tiek mažina to buvusio ansamblio vertę ir taip labai dabar yra sunkiai įsivaizduojamas tas, kaip čia viskas atrodė seniau, kadangi išlikęs vienas tiktai korpusas.“

1978-aisiais metais buvo atlikta šio pastato rekonstrukcija. Na, o Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, patalpos buvo perduotos naujai įkurtam Klaipėdos universitetui, kuris čia įkurdino rektoratą bei kai kuriuos padalinius. 1994-ųjų metų pabaigoje Lietuvoje suformavus 10 apskričių, buvusiame magistrato pastate įsikūrė Klaipėdos apskrities viršininko administracija. Po apskričių administracijų likvidacijos, čia nuo 2011-ųjų metų įsikūrė Klaipėdos miesto savivaldybė.

Zita Genienė: „Ir galbūt tai yra gerai. Nors jis yra saugomas pastatas, jau čia kažko negalima daryti, tačiau privatūs asmenys, aišku, kitokias vizijas turi dažniausiai. Iš kitos pusės, pastatas yra restauruotas, sovietmečiu reikia pasakyti fasadai sutvarkyti. Tokia galbūt ir atsiras galimybė ir tą salę kažkiek atkurti senąjį vaizdą, kad ji galėtų vėl tapti reprezentacine miesto sale. Ir ne vieną kartą buvo kalbama apie galimybę kažkokią muziejinę ekspoziciją, kad būtų bent jau nedidelė, atkurta, kuri pasakotų apie tokią įdomią istoriją. Reikia džiaugtis, kad va šitokių visokių sumaiščių, perversmų, bombardavimų laiku išliko tas pastatas. Tai yra didelė vertybė. Manau, mes būtume žymiai skurdesni be šito pastato, ne tiek mes daug ir turime tokių išskirtinių pastatų Klaipėdoje.“

Teigė Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Zita Genienė.

Laidą rengė Žydrūnas Naujokas.

1. S. Pašnekovų kalba neredaguota.

Atgimstanti istorija – Kretingos dvaras

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Kretinga ir jos apylinkės nuo seno garsėja archeologijos ir liaudies architektūros paminklų gausa, etnografijos ir liaudies meno vertybėmis, iš gilios senovės atėjusiomis liaudies tradicijomis ir papročiais. Kretingos praeitimi, jos paminklais, materialinės ir dvasinės kultūros vertybėmis, tyrinėtojai ir senovės mėgėjai pradėjo domėtis dar XIX a. Šiandien kviečiame į pažintį su Kretingos dvaru. Kalbiname muziejaus vadovą Romandą Žiubrį.

Romandas Žiubrys: „Kai mes kalbam apie Kretingos dvarą, tai turbūt dažniausiai minime XIX a. antrojąją pusę, kada į Kretingą persikelia gyventi grafai Tiškevičiai ir čia įkuria savo tokį, na, šeimos lizdą. Ir iš tikrųjų kodėl yra įdomi ta XIX a. antroji pusė, nes grafas Juozapas Tiškevičius su žmona Sofija iš pagrindų rekonstruoja dvarą ir paverčia jį vienu moderniausių dvarų carinės Rusijos imperijoje.“

Tarpukariu rūmai išliko svarbūs miesto gyvenime. Čia rinkosi Kretingos apskrities aukštuomenė, lankėsi valstybės veikėjai, vyko susibūrimai, pokyliai.

Romandas Žiubrys: „Kretingos dvaras turbūt pradeda traukti daugelio kitų dvarininkų irgi dėmesį, tai, žinoma, kaimynystėj gyvena Oginskiai, Plungėj ir Rietave, tai jie dažni svečiai čia būna ir kartu su Tiškevičiais jie pradeda na kurti tokius turbūt verslo planus, jeigu taip galima pasakyti, nes kartu šitos dvi giminės pradeda plėtoti Palangą kaip kurortinį miestą. Jie kartu ten investuoja, kartu dalinasi įvairiomis idėjomis ir pat nuo tada turbūt Kretinga ir tampa žinoma.“

Grafas Juozapas Tiškevičius 1875-ais nupirko dvarą, rekonstravo rūmus ir pristatė oranžeriją. Joje įkūrė Žiemos sodą.

Romandas Žiubrys: O Žiemos sodo atsiradimas pasirodo yra ganėtinai toks praktiškas dalykas, nu bent jau taip iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti. Kretingos dvare yra du pastatai, toks šiaurinis ir vakarinis ir tais senaisiais laikais va prieš jau kai atsikelia Tiškevičiai čia, tie du pastatai yra sujungti tiesiog tokiu dengtu koridoriumi, kuris yra šaltas, niūrus, tie šeiminykščiai jie migruoja tuo koridoriumi, nes vaikai eina pas tėvus, o tėvai eina pas vaikus ir tiesiog, kad būtų patogesnis susisiekimas, jie sumąsto, kad tuos du pastatus reikėtų sujungti Žiemos sodu. Ir kai Tiškevičiai pastato Žiemos sodą, tai vėlgi įdomus toks faktas, kad šitas Žiemos sodas tampa didžiausiu privačiu Žiemos sodu Vakarų Europoje tuo metu. Jo funkcinė paskirtis buvo sujungti du pastatus, bet iš karto jis kai buvo sukurtas, jisai buvo sukurtas kaip Žiemos sodas. Ir mini Žiemos sodas nuo dabartinio skyrėsi turbūt kaip diena ir naktis, nes Tiškevičių laikais jis buvo labiau galbūt toks panašus į laukinę gamtą, nes ir toks ir tokie upeliai labiau buvo natūralių išlinkimų visokių, krioklys buvo, augalai šiek tiek kitokie buvo.

Žiemos sode gyvame augalų žemėlapyje galima matyti, kaip įsikūnijo kūrybinė žmogaus fantazija, kaip apsiprato šiauriečių auginami tolimųjų dykumų ar atogrąžinių miškų augalai. Šiuo metu Žiemos sode auga daugiau kaip 170 rūšių, apie 5000 vienetų augalų. Su kokiais iššūkiais susiduria Kretingos dvaras, pasakosime netrukus.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Toliau tęsiame laidą apie Kretingos dvarą. Kretingos dvaras turi išskirtinę istoriją ir rašytiniuose šaltiniuose jau žinomas nuo XVII amžiaus. Garsios Lietuvos didikų giminės, pradedant Žemaičių seniūnais Kęsgailomis, Jonu Chodkevičiumi ir baigiant paskutiniais dvaro valdytojais grafais Tiškevičiais. Grafai Tiškevičiai įnešė svarų indėlį kuriant ir formuojant miestą, įtvirtinant krikščionybę, puoselėjant kultūrą, plėtojant švietimą ir mokslą. Kretingos dvaro muziejaus vadovas Romandas Žiubrys pasakoja, kad dvaro vandens malūne buvo įrengta pirmoji Lietuvoje hidroelektrinė, kuri buvo naudojama rūmų apšvietimui. Nutiesta pirmoji telefono linija, sujungusi Kretingos dvaro rūmus su Plungės ir Rietavo dvarais.

Romandas Žiubrys: „Visokių turbūt buvo tų laikotarpių ir ir pakilimų, ir nuopolių. Kai mes visada vat kai kalbam apie tą pačią pradžią, ar ne, suklestėjimą, tai labai toks ryškus pasikeitimas buvo Tiškevičiams pradėjus modernizuoti dvarą, čia atsiranda pirmoji elektrinė, čia atsiranda telefonas, kadangi pats Tiškevičius sunkiai vaikšto, tai tam, kad galėtų valdyti savo žemes ir kad duoti nurodymus galėtų ūkvedžiams, tai jisai tiesiog įsidiegė telefono liniją. Tam, kad būtų patogiau nueiti iki centro, iki bažnyčios, Tiškevičiai pakloja pirmąjį Kretingoje šaligatvį, kuriuo, žinoma, gali naudotis ir žmonės. Greta dvaro yra įkuriamas nuostabus parkas su prancūziško parko, na, stiliaus tokia dalimi, kur yra skulptūros, fontanai, čia yra iškasami trys tvenkiniai. Žodžiu, iš tikrųjų tas dvaras labai labai tokį ženklų pasikeitimą turi.

Buvo metas, kai Kretingos dvarui teko išgyventi sunkumus, o kartu su juo ir Žiemos sodui.

Romandas Žiubrys: „Aišku, paskui 1923-ieji metai arba ten vėl kažkokios kažkokie neramumai, jeigu būna, 23-iais metais yra žemės reforma Lietuvoje vyksta, tai žemvaldžiai netenka savo turtų, nu tų pagrindinių pajamų šaltinių, nes būtent iš miškų, sakysim, auginimo, žemdirbystės jie negauna pajamų. Tai tada nuosmukis atsiranda. Pats Žiemos sodas irgi jaučia visus šituos neigiamus aspektus, nes, pavyzdžiui, kai pasidaro sunkiau išlaikyti dvarą, Tiškevičiai sumažina Žiemos sodą, dalį langų nuardo, sumažėja jo tūris, lengviau prižiūrėti, lengviau šildyti. Pagerėja laikai, vėl atsiranda pinigų, vėl Žiemos sodas yra išplečiamas, vėl gali džiaugtis.“

Kretingos dvaro rūmai nebuvo visiškai uždari pasauliui. Grafai Tiškevičiai, gyvendami šiuose didinguose namuose, leisdavo miestiečiams užeiti ir savo akimis pamatyti, kaip atrodo dvariškas gyvenimas. Tai buvo ne tik smalsumo patenkinimas, bet ir savotiškas ryšys tarp dvaro ir miesto.

Romandas Žiubrys: „Kas įdomu, kad net ir gyvendami šituose rūmuose, Tiškevičiai mielai priimdavo lankytojus. Ir ypač iš Memelio tuometinio, ar ne, iš Klaipėdos žmonės labai mėgdavo atvažiuoti. Buvo madinga atvažiuoti į Kretingą, pasivaikščioti po parką ir, žinoma, klaipėdiečiams magėjo, jiems buvo labai smalsu pažiūrėti, o kaip gi tie grafai gyvena. Ir įdomiausia, kad grafai leisdavo užsukti į savo gyvenamąsias patalpas ir pasižiūrėti. Pačiuose atsiminimuose, grafų dukros vienos iš atsiminimų yra rašoma, kad tos patalpos nebuvo kažko ypatingos ir tie baldai nebuvo labai prabangūs, bet matyt žmonėms vis tiek, na, imponavo ta grafų šeima ir rūmas, vakarietiška kultūra ir jie labai norėdavo, na, pažiūrėti, kaip iš tikrųjų tam dvare vyksta gyvenimas. Tai sakyčiau, kad, žinokit, nuo pat pradžių šitas dvaras buvo kaip savotiškas muziejus, nes priimdavo lankytojus.“

Šiandien Kretingos dvare atkurtos erdvės, prižiūrėtas Žiemos sodas ir išsaugota istorija kviečia lankytojus sugrįžti į praeitį. Tai vieta, kur galima ne tik pamatyti, bet ir pajusti, kaip gyveno dvaras, kuris, nepaisant visko, išliko. Pasakojimą netrukus tęsime – ką galima pamatyti šiandien apsilankius Kretingos dvare bei jį supančiame parke.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Šiandien Kretingos dvaras gyvena visai kitokiu ritmu nei anuomet, tačiau jo sienos vis dar pasakoja istorijas. Muziejuje lankytojai kviečiami ne tik stebėti, bet ir patirti. Čia vyksta edukacijos, kuriose galima paragauti dvaro kepinių, susipažinti su senaisiais amatais ar net trumpam įsijausti į dvaro gyvenimą. Pasakoja muziejaus vadovas Romandas Žiubrys.

Romandas Žiubrys: „Šiandien Kretingos muziejus, iš tikrųjų, kaip ir daugelis turbūt Lietuvos muziejų, stengiasi pakviesti žmones atvykti ir šiek tiek kitu požiūriu žiūrėti į muziejų. Esame įpratę, kad muziejai yra tokios statiškos institucijos, kurios kaupia eksponatus, rodo, kad nuobodžios būna ekspozicijos. Tai mes šitą mitą stengiamės sulaužyti ir iš tiesų savo lankytojams siūlome labai daug tokių patyriminių dalykų. Labiausiai turbūt žavi mūsų lankytojus ekskursijos su dvaro ponia, su guvernante, kur ne tik vaikšto po dvarą, susipažįsta su dvaro patalpomis, bet ir gauna, na, kažkokių potyrių. Galbūt paragauja kažkokio tų laikų gėrimo, galbūt paskanauja tų laikų valgio kokio nors. Mes jau ruošiam visiškai naują ekskursiją, kurioje bus ragaujamas Tiškevičių laikų desertas su kava.“

Dvaro erdvės nuolat prisipildo gyvybės. Čia rengiami įvairūs koncertai: nuo jaukių kamerinės muzikos vakarų iki specialių pasirodymų. Muzika skamba ten, kur kadaise aidėjo grafų pokyliai, tarsi sujungdama praeitį su dabartimi.

Romandas Žiubrys: „Iššūkiai muziejams yra tokie dinamiški, ir neužtenka žmogui padaryti kažkokią parodą, jisai ieško daugiau pramogų. Ir šiandien Kretingos muziejus, na, stengiasi užpildyti visas galimas nišas. Mes rengiame koncertus Žiemos sode, mes kviečiame, kaip minėjau, į patyrimines ekskursijas, mes kviečiame plaukioti vasarą, kada jau sezonas, kviečiame Akmenos upe plaukti ekskursija, pažiūrėti į Kretingą iš upės pusės, kas irgi žavi ir pačius kretingiškius, ir Klaipėdiečius. Beje, klaipėdiečiai – labai dažni svečiai Kretingos muziejuje ir ypač mėgsta būtent tuos vakarinius renginius ir koncertus.“

Kretingos dvaras sulaukia gausaus lankytojų srauto. Čia atvyksta tiek vietiniai gyventojai, tiek turistai iš įvairių Lietuvos kampelių. Visi jie ieško ne tik grožio, bet ir gyvo ryšio su istorija.

Romandas Žiubrys: „Tai dabar Kretingos muziejus jau antrus metus iš eilės yra lankomiausias savivaldybių muziejus Lietuvoje, ir mes vėlgi turime dar vieną iššūkį – kaip priimti tokį kiekį žmonių. Užpraėjusiais metais Kretingos muziejuje apsilankė virš 80 tūkstančių lankytojų, o praėjusiais metais daugiau negu 90 tūkstančių lankytojų.“

Nuolatiniai lankytojai gali tapti dar artimesne šios vietos dalimi. Muziejus siūlo „Muziejaus draugo“ kortelę, kuri suteikia galimybę dažniau sugrįžti, dalyvauti veiklose ir dar giliau pažinti dvaro gyvenimą. Apie tai pokalbį pratęsime kitoje laidos dalyje.

Atgimstanti istorija

 Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Tęsiame laidą apie Kretingos dvaro istoriją. Kretingos muziejuje netrukus prasidės naujas projektas, kurio tikslas – modernizuoti ir aktualizuoti muziejaus žiemos sodą, pritaikant jį šiuolaikinėms kultūrinėms ir edukacinėms veikloms. Muziejaus vadovas Romandas Žiubrys pasakoja, kad šiandien žiemos sodas dažnai suvokiamas tik kaip augalų ekspozicija, tačiau norima praplėsti jo funkcionalumą ir pasiūlyti įtraukiančias edukacines bei kultūrines veiklas.

Romandas Žiubrys: „Artimiausius dvejus metus tikimės atnaujinti centrinių rūmų ekspoziciją, tam esame gavę finansavimą, o kitas toks, na, dar didelis iššūkis irgi mūsų laukia, nes tą patį žiemos sodą, garsiausią mūsų turbūt objektą Kretingos, norime paversti imersine arba, kitaip sakant, įtraukia erdve ir čia norime sukurti tokį medijų teatrą, jeigu galima sakyti, su 3D projekcijomis, su atmosferiniu apšvietimu ir garsu. Tai žmogus jeigu dieną matys vienokį žiemos sodą, tai atvykęs čia vakare jisai pasiners į visiškai kitokį, tokią mistinę ir nepatirtą aplinką. Tai labai tikiuosi, kad po poros metų irgi galėsime pakviesti į visiškai pasikeitusį žiemos sodą.“

Kretingos muziejus pristato naujovę, kurios ypač laukia žmonės, pamėgę buvusios Kretingos grafų Tiškevičių rezidencijos erdves ir vis atrandantys priežasčių čia sugrįžti. Tai draugo kortelė.

Romandas Žiubrys: „Visai neseniai pradėjome kviesti žmones įsigyti muziejaus tokią draugo kortelę, su kuria galima lankytis bet kada ir bet kiek visus metus. Tai ir žmonės sako: „O tai kam reikia tokios kortelės, kodėl reikėtų apskritai grįžti į muziejų, ar ne, jeigu vieną kartą atėjau, tai kam reikia grįžti antrą kartą?“ Ir mes tada sakom: „Bet žiūrėkit, pas mus muziejuje yra labai daug jaukių vietų, kur galima atsisėsti su kompiuteriu, kur galima skaityti knygą, galima dirbti, galima tiesiog relaksuoti“. Ir mūsų muziejų atranda net ir mokiniai, jie po pamokų dabar atbėga kartais ir tiesiog įsitaiso kažkokioj va tokioj jaukioj vietoj, kur yra minkštasuolis galbūt, suoliukas, ir tiesiog pasidaro namų darbus arba pabūna su draugais pralaukia kažkokį langą, jeigu tarp pamokų būna. Tai matyt čia yra esminis kodas, kodėl muziejus turėtų arba galėtų tapti ta vieta, jaukia susitikimų vieta, kur, na, nebaidytų žmonių, o tiesiog kviestų ateiti ir būti, ir leisti laiką. Iš tikrųjų mūsų paskirtis turbūt tokia ir turėtų būti, kad čia būtų gera leisti laiką.“

Kretingos dvaro muziejaus vadovas Romandas Žiubrys atvirauja, kad idėjų ir minčių galima išgirsti ir pamatyti lankantis užsienio šalių muziejuose.

Romandas Žiubrys: „Aš tą idėją parsivežiau iš Ispanijos, iš Barselonos, nes Barselonoje labai daug erdvių yra būtent sukurtos tam, kad žmonėms būtų patogu. Ir muziejai, tai kaip šiuolaikinio meno muziejai, jie yra pritaikyti, nes, nu, kad tu ateini va ir tiesiog būni, ar ne? Tu gali va turėti abonementą kažkokį ir leisti laiką. Tai yra labai smagu, nes mūsų žiemos sode tu gali kiekvieną dieną ateiti ir praleisti va tą valandą ar dvi, turėti tokią galimybę. Nes, tas muziejus nėra ne kasdienis, jis yra išskirtinis, tas žiemos sodas jis išties yra privalumas.“

Viena turbūt svarbiausių užduočių muziejuje – kurti ryšį su lankytojais.

Romandas Žiubrys: „Kiekvienam lankytojui svarbiausia yra turbūt tai, kaip mes jį priimame. Tai tas nuoširdumas, svetingumas, net kai jis nesitiki, ar ne, kai tu pasiūlai, na, kažkokią pagalbą arba tiesiog draugiškai padedi kažką padaryti. Aš manau, kad tai yra svarbiausia dirbant muziejuje, tai yra sukurti va tą jaukią aplinką. Ir mes tai stengiamės daryti, na, tiesiog kurdami ir tokias vietas. Mes atvykę į Kretingos dvarą kiekvieną kartą turbūt liksite nustebinti, nes čia nuolatos kas nors kinta. Ir parodos, ir erdvės kinta, kaip mes juokaujame, net po nakties paveikslai salėse būna išsikraipę, nes čia vis dar vaikšto, matyt, Tiškevičių dvasios. Atvykti į muziejų verta vien dėl to, kad čia praleisti gerą laiką, tiesiog pabūti aplinkoje, kurioje tvyro gera aura. Ir mes džiaugiamės, kad lankytis Kretingos muziejuje tiesiog tampa madinga.“

Laidą rengė Jūratė Žavoronkova.

1. S. Pašnekovų kalba neredaguota

Atgimstanti istorija – Klaipėdos Karalienės Luizės gimnazijos pastatas

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Šiandieną laidoje pasakosime Klaipėdos Luizės gimnazijos pastato istoriją, juolab, kad šiemet minime keletą simbolinių sukakčių: pačiam istoriniam pastatui sukanka 135 metai, prieš 35 metus įstaiga pavadinta Jaunimo centro vardu, prieš dešimtmetį jam suteiktas Luizės vardas. Ir, žinoma, šiemet švenčiamos karalienės Luizės 250-osios gimimo metinės. Su šio pastato istorija mus supažindins buvęs ilgametis Klaipėdos Karalienės Luizės jaunimo centro vadovas Aleksas Bagdonavičius, kuris pasakojimą pradeda nuo kapinių, nes būtent jų vietoje, dabartinėje Puodžių gatvėje, buvo pastatyta ši švietimo įstaiga.

Aleksas Bagdonavičius: „Šitas pastatas – tai buvo Karališkoji Luizės gimnazija. Ten buvo kapinės ir dar mano paauglystėje, kada tiesė šitas šilumines trasas, matėme kalnus kaulų. Ir žmonės dar eidavo, piktindavosi, sakydavo: „Kodėl žmonėms neduodama ramybės ilsėtis?“. Na, o kadangi kai man teko direktoriauti tuos 30 metų Karalienės Luizės jaunimo centre, tai ne vieną kartą teko kai kuriuos tyrimus daryti su įvairiom rekonstrukcijom ir atkasdavo tiesiog eini pro šalį ir matai gulinčius griaučius, atkastą kapą. Na, taigi nenustebkim, kartais piktinamės, kad kažkas naikina kapines – tai tuo laiku irgi jos buvo naikinamos. Ir galiu pasakyti, kad 1820 metais šitos kapinės buvo uždarytos, panaikintos ir įrengtas labai gražus skveras. Ir jis buvo pavadintas Naujuoju sodu, ir dabar mes štai turime Naujo sodo gatvę.

Pirmasis Luizės gimnazijos pastatas iš tikrųjų stovėjo ne šioje, o kitoje miesto vietoje. Luizės gimnazija tiesiog, galima sakyti, buvo atkelta. Ji susikūrė dar 1860 metais kaip aukštesnioji tokia miestiečių mokykla, o paskui jau tapo gimnazija. Ir ta Luizės gimnazija iš tikrųjų buvo Tomo gatvėje šalia Jono bažnyčios. Ir augant poreikiui turėti gražų pastatą, galų gale ir plėstis – nebetilpo – taigi ir buvo nuspręsta statyti naują tokį modernų gražų pastatą. Ir kas būdinga – daugiau yra prūsiška architektūra ir raudonų plytų, o čia, reiškia, buvo geltonų plytų, labai gražus pastatas. Jis buvo pradėtas 1889 metais statyti, o baigtas 1891 metais, balandžio mėnesį įsikelta. Ir kaip rašo įvairūs istoriniai šaltiniai, tai buvo, na, labai graži šventė su eisenom, su vaidinimais, su procesijom ir tai buvo reikšmingas įvykis mieste.“

Aleksas Bagdonavičius pasakoja, kad jam pradėjus dirbti šiame pastate, daugelio istorinių interjero detalių nebuvo likę ir jos matomos tik archyvinėse nuotraukose.

Aleksas Bagdonavičius: „Jeigu kalbėti apie šitą grožį… Aš pradėjau dirbti nuo 1991 m. – lygiai 100 metų tam pastatui, kada, reiškia, taip sutapo. Aš negalėjau įsivaizduoti, kada paskui jau, Ievos Simonaitytės biblioteka pradėjo gauti tas archyvines medžiagas, gavom nuotraukų. Tai aš nesuprasdavau – atvažiuodavo pas mus buvę mokiniai ir vis klausdavo: „Und wo befindet Aula?“ (Kur aula?). Nuvedam į aulą ir aš suprantu iš jo sustingimo, kad tai yra ne tai. O kai pamatėm nuotraukas – dvejos koklinės krosnys gražios, suolai, vargonai, vienoj pusėj Vilhelmo, man atrodo, pirmojo portretas, kitoje – Luizės portretas. Ir dažniausiai klausdavo: „O kur yra Luizės portretas?“. Aš jokio portreto nežinau. Tai aš dabar jau, kada yra nuotraukos kopijos, matau tą portretą. Mane taip suintrigavo, kad 2001 metais į mane kreipėsi buvę Maximo Gorkio mokyklos abiturientai – po karo užbėgant už akių, tai buvo Antra vidurinė, po to Maximo Gorkio mokykla. Abiturientai kreipėsi, kad daryti susitikimą. Ir ta proga aš paklausiau: „Ar nematėt – turėjo būti Karalienės Luizės portretas. Gal matėt kur?“. Kelios moterys: „Taip, – sako, – portretą matėm mėtėsi rūsy“. Vadinasi, apie 1960-uosius metus tas portretas tebegyvavo. Jo likimas, aišku, dabar nežinomas.“

Pasakojimą apie Klaipėdos Luizės gimnazijos pastato istoriją tęsime po pertraukėlės.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Tęsiame pasakojimą apie Karališkąjį Luizės gimnazijos pastatą, kuris dabartinėje Puodžių gatvėje buvo pastatytas prieš 135-erius metus. Iš geltonų plytų pastatytą kompleksą sudarė mokomasis korpusas, atskira sporto salė ir erdvus kiemas, aptvertas ažūrine metaline tvora su mūriniais stulpais ir cokoliu. Dviaukščio pastato su pusrūsiu koridorių ir vestibiulio grindys išklotos ornamentuotomis Metlacho plytelėmis, laiptai iš pilko granito, o turėklai – metaliniai su ornamentais. Kaip pasakoja daug metų šiame pastate dirbęs buvęs Karalienės Luizės jaunimo centro vadovas Aleksas Bagdonavičius, čia atvažiuodavę buvę šios gimnazijos mokiniai pasakojo įdomių istorijų.

Aleksas Bagdonavičius: „Ten mokėsi berniukai, buvę gimnazistai, jie man pasakodavo, sakė, mokytojai vaikščiodavo griežtai su peteliškėmis ir frakais, bet aš turbūt padaryčiau korekciją, nes aš mačiau nuotraukas daugiau, tai gal jie vadina juos frakais, bet tai buvo kitas apdaras – surdutai. Galbūt iškilmių proga ir dėvėdavo frakus. Tai aišku, labai įdomu matyt, kaip prie tų pačių sienų, kur tu jas ramstai, stovi kiti žmonės, kitas šimtmetis, gimnazistai su kepuraitėm gimnaziškom, labai panašiom ir buvo Augustės Viktorijos licėjaus mergaitės tokios pat, jie yra bendrų nuotraukų, matyt, draugavo berniukai mergaitės. Ir direktorius prieš pamokos pradžią pro langą stebėdavo einančius gimnazistus į pamokas. Ir neduok Dieve, sakydavo, tai geriau kad medis koks užgriūtų, jeigu pamatydavo vėluojantį gimnazistą. Tai, sako, atsiminsi visam gyvenimui iš tokių žodžių gausi, na, žodžiu, tai buvo gimnazijos statuto pažeidimas numeris vienas, čia nebuvo jokių vėlavimų, aš jau nekalbu apie pamokų nelankymą. Va, ir ta gimnazija Luizės gyvavo iki 1945 metų, o jau nusidraikius karo dūmams įsikėlė jau kiti mokiniai, įdomiausia, kad tai rusakalbiai.“

Po Antrojo pasaulinio karo čia įsikūrė rusakalbių antroji vidurinė mokykla, kuri 1975-aisiais metais buvo perkelta į kitą vietą.

Aleksas Bagdonavičius: „Pokario jau jį pradžioje buvo antra vidurinė, kur paskui buvo suteiktas Maksimo Gorkio vardas. Ir dar tose pokarinėse nuotraukose kieme dar buvo statinių kitų, statinukas toks, kuris jungia link sporto salės ėjo, ne viskas, matot, išlikę yra. Tai reiškia, dar nuotraukoje matyti koklinės krosnies nuostabaus grožio, kaip dvaruose mes dabar matom, tokios krosnies buvo dvejos, vienos prie išėjimo, kitos prie dabartinės scenos. Tai jau pokaryje buvo tiktai viena krosnis likusi. Tai jau buvo paprasčiausia, na, vidurinė rusakalbių mokykla, kol buvo pastatyta naujoji Maksimo Gorkio mokykla.“

Sovietmečiu šiame pastate veikė pionierių, vėliau moksleivių namai. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, moksleivių namai buvo reorganizuoti į Klaipėdos jaunimo centrą, kuriam prieš dešimtmetį suteiktas Karalienės Luizės vardas. Pasak Alekso Bagdonavičiaus, per visą šį laikotarpį pastato vidus buvo gerokai suniokotas.

Aleksas Bagdonavičius: „Šitas pastatas nebuvo saugomas, dalis buvo perdaryta, kur dabar teatriukas yra, ten buvo permūryta, kažkas nugriauta. Sakykime, jeigu klasėse anksčiau buvo klasėse  taip pat šildomos buvo krosnimis ir matėsi tos kūrenamos iš koridoriaus pusės angos, dabar matyti užmūrytos. Tai tos vietos, plytelės, kurios turi išliekamąją vertę, gražios plytelės, ten tos vietos ir jos  suskaldytos. Tai yra skaldė malkas ir galvos neskaudėjo. Uždažyta šlykščiais aliejiniais dažais, morgo išvaizda, žodžiu, ir visa kita, kokį mes jau palikimą turėjom, tokį. Ir aš džiaugiuosi, kad yra ruošiamas jau projektas restauracijai vidaus, salėj truputėlį atidengta yra freskų tai stiklai buvo spalvoti, ir vargonai buvo, visas tas grožis, aišku, buvo suniokotas, kur tie vargonai sunku pasakyti, bet jų taip pat neliko.“

Na, o apie tai, kas neišliko ir kokias dar šio pastato grožybes galime išvysti, pasakojimą tęsime netrukus.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Karališkasis Luizės gimnazijos pastatas dabartinėje Puodžių gatvėje buvo pastatytas prieš 135 metus. Tai buvo pirmoji Klaipėdos mokykla, kurioje buvo įvestas vandentiekis. Taip pat aikštelės gale buvo pastatyta sporto salė, kurią mokyklos vadovybė leido naudotis ir jaunimo organizacijoms. Apie šios įstaigos išskirtinumą pasakoja buvęs ilgametis Karalienės Luizės jaunimo centro vadovas Aleksas Bagdonavičius.

Aleksas Bagdonavičius: „Šitas pastatas kuo jis buvo žymus. Vandentiekis kad buvo įvestas. Ir pirmoji mokykla su sporto sale, nors ji lauke, bet su sporto sale ir ėjo toks tamburiukas, jau jo neliko, toks kaip koridoriukas link sporto salės ir stovėjo pastatėlis su daug kaminukų, kurių aš nežinau, niekaip negalėjom atspėti. Tai aš tada pasakiau, jeigu daug kaminukų ir ventiliacija, tai galėjo būt tualetai.“

Prie pagrindinio įėjimo į pastatą tebėra išlikę autentiški žibintai. Jie unikalūs tuo, jog šviečia taip pat kaip ir XIX amžiuje – tai yra naudodami dujas. Prieš 15 metų jie buvo restauruoti Vokietijoje, o gamtines dujas sutemus įžiebia čia sumontuoti fotoelementai. Šie žibintai buvo atstatyti bendrovės „Lietuvos dujos“ iniciatyva, minint dujų verslo Lietuvoje 150 metų ir gamtinių dujų mūsų šalyje naudojimo 50 metų progas.

Aleksas Bagdonavičius: „Dujiniai žibintai, kurie pašviesdavo kelią mokiniams ateiti, buvo likę rėmai, bet 1919 metais dujininkai sugalvojo dujinį žibintą pastatyti Klaipėdoje. Ir mes pasakėm ir tie dujų žibintai buvo rekonstruoti, pastatyti ir jie yra veikiantys. Kas dar pavyko? Dar stogas. Po karo iš pradžių buvo šiferis nuotraukose mačiau, po to uždengė labai sunkias čerpes, kurios paskui sudėvėjo, vanduo plovė. Tai po to restauratoriai sakė, ant dievo piršto jau tas stogas laikėsi. 120 metų vandens pūdytas, kirminų graužtas ir dar bombos patvarkytas. Dar atlaikė ir per sunkias čerpes. Tai stogas dabar yra autentiškas, akmens skaldos, tokias plokštelės lengvos, toks koks buvo. Tai stogas, dujiniai žibintai ir tvora buvo išvirtusi ir tvora taip pat yra rekonstruota. Lieka dabar vidus.“

1989 metais buvo suplanuota atlikti ir pastato vidaus renovaciją. Visgi prasidėjus politiniams pokyčiams to nebuvo padaryta. Aleksas Bagdonavičius svarsto, kad taip galbūt ir geriau, nes pavyko išsaugoti nesunaikintas interjero detales.

Aleksas Bagdonavičius: „Tai tuo metu visi pastatai… interjeras buvo laikoma, kad tai ne vertybė. Mes su dramos teatru turim pavyzdį, kada šitą puikų nuostabų interjerą, kurį aš prisimenu, jau dabar niekas jo nemato ir nežinos, tik iš nuotraukų. Interjeras visada buvo mėgiamas naikinti, tik paliekant išorę. O dabar vidus yra toks pat, tik dažus galima nukaišyti. Mes netgi buvom tokį dalyką padarę. Buvo užbalinta kažkokiom kalkėm, kreidom. Mes nuplovėm ir padengėm laku. Paminklosaugininkai leido bent kiek to geltonumo atidengt. Kur aliejiniai, sakė nelieskit, sugadinsit. Tai va, yra durys autentiškos ir dabar salėje yra gabaliukas atidengta būtent freskų. Manau, kad ten šita vieta, na, bus graži, reprezentacinė.“

Sklinda legendos, kad šiame pastate Antrojo pasaulinio karo metais buvo įsikūręs Gestapas.

Aleksas Bagdonavičius: „Šitame pastate niekada nebuvo Gestapas. Kada man teko su pašnekovais,   sakykim, rimtais žmonėmis visai neseniai – Gestapas buvo? Ne, net nė pusvalandžio nebuvo Gestapo ten. Legenda, jie kažkokie tie kraupus rūsys, kad net vaikai ten kiti bijodavo į tualetą eit, jis toks atrodo tikrai kalėjimas, ten tik kamera tos patalpos. Ne. Gestapas buvo dabartiniame Stasio Šimkaus konservatorijos pastatas buvo Gestapas, o ten visą laiką buvo švietimo įstaiga. 45-ais vieni išplaukė mokiniai, kiti atplaukė.“

Nors šis pastatas visą laiką buvo naudojamas vaikų ugdymui, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę galėjo būti ir kitaip. Tačiau apie tai jau paskutinėje laidos dalyje.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Prieš 135-erius metus pastatytame Karališkajame Luizės gimnazijos pastate visą laiką buvo ugdomi vaikai. Sovietmečiu čia veikė ir pionierių, vėliau moksleivių namai. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, moksleivių namai buvo reorganizuoti į Klaipėdos jaunimo centrą. Buvęs ilgametis šios įstaigos vadovas Aleksas Bagdonavičius teigia, kad norinčiųjų įsikurti šiame gražiame istoriniame pastate buvo ne vienas.

Aleksas Bagdonavičius: „Kada mes šventėm pastato būtent jubiliejų 100 metų, vieni iš svečių buvo vokiečių draugija. Ir po to staiga mes atsigirstame, kad vokiečių draugija prašo atstatyti istorinį teisingumą, kadangi ten buvo vokiečių gimnazija ir ją vėl, reiškia, reikėtų. Paskui jie gavo atsakymą, kad šita Klaipėdos vokiečių draugija nėra būtent Prūsijos to valstybinio turto paveldėtoja. Paskui tas ir buvo rastas kompromisas, alternatyva – Zudermano gimnazija. Tai miesto valdžia pasiūlė: jeigu norite vokiškos gimnazijos, prašome, reiškia, ten, toj Gedimino gatvėj. Toliau dar buvo Vakarų bankas vaikščiojęs, mynęs slenksčius. Netgi Klaipėdos universitetas, dar toks besikuriantis, jiems staiga prireikė kad ir kaip fakulteto. Bet vadovai universiteto pasakė, kad tai per nelyg mažas ir mums netinka tas pastatas. Bet visokių čia buvo ėjo, ėjo tokių ratų suko. Ir netgi tokių, sakykim, tuo metu „rato berniukų“ man teko susitikti, kur pasakiau: „Vyrai, jūs be valdžios leidimo vinies neįkalsit, čia yra paminklas. Jums labai daug reikės vargti.“ – „A, nu jeigu vargti, tai paliekam ramybėj.“ Tai aš juokiausi, kad mes tokie esam, kaip kad Kryžiaus žygių metu Lietuva visiems būdavo pakeliui nu kažkaip pulti. Taip ir mes kažkokie buvom labai patogūs, nes miesto centras buvo strategiškai ir kažkam tas pastatas imponavo. Visko buvo, bet mes kažkaip kolektyvas laikėmės, įrodinėjom, kad mes čia reikalingi.“

Aleksas Bagdonavičius pasistengė, kad jaunimo centras ne tik išliktų šiame pastate, bet jam būtų sugrąžintas ir Luizės vardas. Taip prieš 10 metų jis buvo pakrikštytas Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centru.

Aleksas Bagdonavičius: „Tai yra neformaliojo švietimo įstaiga, kur vaikai po pamokų renkasi savo programas, būrelius, kolektyvus. Tai yra muzikiniai, šokių kolektyvai, teatrai – ne vienas, o keletas teatrų. Ten, kur jaunimas gali leisti savo ne tik laisvalaikį, bet toliau mokytis, tobulėti, galbūt netgi siekti savo profesinio meistriškumo. Ir ne vienas yra išėjęs, galiu pasakyti, turime ir kino režisierių, keletą rašytojų, žurnalistų turime. Ten aukštos prabos pedagogai dirba ir toliau vaikai tikrai tobulėja. Jie kai ateina į tokią įstaigą, jie staiga sužino, kuo jie nori būti ir koks jų gyvenimo kelias toliau. Tai yra turbūt tokios įstaigos svarba. O kad jis bus renovuotas, kad jis bus gražus… na, estetika taip pat turi vaiką auklėti. Ateina vaikas į aukšto lygio kolektyvą, nebūtinai jam būti tuo jau super wunderkindu, bet jis pajunta skonį – ar būsimos profesijos, ar gyvenimo krypties. Jis visada išeina kitoks. Vat yra tokia misija, kaip ir kitų tokių centrų, jaunimo centro tokia. Ir kada įžengs vaikas į gražią, renovuotą aplinką, akademišką, jis tokiu ir pasijus, kad šalia jo yra karalienė Luizė. Jis pats yra dalis to, kas vyko kažkada. Aš jaunimui ir sakau: negalvokit, kad jeigu manęs nebuvo, ir nieko nebuvo. Ir tas nuotraukas parodydavau, sakau: va, iki jūsų va prie tos sienos kieme stovėjo. Dabar jūs ten einat po tą kiemą ir jūs esate tąsa. Jie buvo garbingi žmonės, nes ir Šojus galų gale garsusis ten mokėsi, Gaigalaitis, Martynas Brakas, Adomo Brako brolis. Žodžiu, ir sakau – jūs esate tąsa viso šito proceso. Gerai buvo gimnazija, dabar jaunimo centras, bet vis tiek švietimo įstaiga. Na ir tikrai yra puikių žmonių ir išaugusių, ir manau toliau tų augančių žmonių karta ateis, na ir džiugins mus.

Tuo ir baigiame pasakojimą apie karališkojo Luizės gimnazijos pastato istoriją.

Laidą rengė Žydrūnas Naujokas.

1. S. Pašnekovų kalba neredaguota.