Kartu su pavasariu „Lalunos“ eteryje prasideda nauja laida – „Atgimstanti istorija“. Mes keliaujame po pasaulį ir stebimės užsienio šalių rūmais, dvarais ar pilimis su jų didingomis istorijomis, o savo kraštas dažnai taip ir lieka nepažintas. Tikimės, kad ši laida, kurioje pasakosime apie Vakarų Lietuvos kultūros paveldo objektus, jų istoriją ir įveiklinimą, bent šiek tiek prisidės prie šio pažinimo.

Taigi, kiekvieną sekmadienį kviečiame į radijo kelionę po vis kitus kultūrinio paveldo objektus: dvarus, rūmus ar švyturius. Na, o šią kelionę pradėsime nuo Klaipėdos miesto vieno iš gražiausių objektų – pažintimi su Karališkaisiais centrinio pašto rūmais.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Zita Genienė pasakoja, kad pirmoji pašto linija Klaipėda–Berlynas Kleve atsirado XVII a. viduryje, o pirmojo pašto pastato istorija glaudžiai susijusi su vieta, kur dabar įsikūręs muziejus:

„Pašto istorija yra svarbi Klaipėdos istorijos dalis ir reikia džiaugtis, kad mes dar turime išlikusių tokių liudininkų tos pašto istorijos. Iš tikrųjų tai, paštas egzistavo visą laiką nuo Ordino valstybės įkūrimo: perduoti žinias, tiek oficialius raštus iš Karaliaučiaus… Tai čia, už pašto užtikrinimą, buvo atsakingi pilies pareigūnai. Bet tokia jau kaip oficialia pašto istorija mes galėtume skaityti, tai kuomet buvo pašto linija, tai yra XVII a. vidurys – tai yra Kleve iki Klaipėdos. Toks pašto kelias. Na, o Klaipėdos pašto tokį pirmąjį pastatą mes turime Didžiojo Vandens gatvėje, tai yra kur įsikūręs Mažosios Lietuvos istorijos muziejus. Tai iš tikrųjų, čia ir buvo pašto įstaiga. Čia gyveno pašto viršininkas Vitė (Witte) ir čia tas pirmas liudijimas apie jo nuostabų sodą, kurį mes dabar taip pat bandome atgaivinti šiame kieme, pristatome įvairias paroda. O vėliau, sakykime, nuo XVIII a. pabaigos iki XIX a. vidurio, pašto įstaiga neturėjo savo pastato. Jie nuomojosi įvairiose vietose: turgaus gatvėje, ir kiek ilgesnį laiką buvo prie Biržos tilto (nuomojosi patalpas).“

Visgi atsirado būtinybė turėti pašto pastatą nuolatinėje vietoje, ir taip jis po truputį buvo pradėtas kurti Aleksandro arba dabartinėje Liepų gatvėje:

„Maždaug XIX a. viduryje įsikuria Liepų gatvėje, dabartinėje pašto vietoje. O ši vieta ji mums yra  labai svarbi ne vien tiktai kaip pašto vieta. Tai iš tikrųjų čia  gyveno pirklys ir laivų savininkas Argelanderis. Jis buvo suomių kilmės. Čia įsikūrė. Ir kuomet Klaipėda tapo laikinąja Prūsijos valdovų rezidencija – kaip žinia, karalius su karaliene įsikūrė dabartinėje Danės gatvėje išlikusiuose pastatuose – o kronprincai buvo apgyvendinti pas Argelanderius. Šitame name tuo metu Argelanderiai turėjo panašaus amžiaus vaikus ir čia kronprincai, kurie vėliau tapo Prūsijos karaliais Frydrichas Vilhelmas IV ir Vilhelmas I, jie labai susidraugavo. Ir tais neramiais ir sunkiais laikais, kuomet karališkoji šeima turėjo iš patogaus gyvenimo iš Berlyno išsikelti į provinciją, jie čia praleido labai gražų laiką ir ypatingai susidraugavo su Argelanderio sūnumi Frydrichu, kuris vėliau tapo garsiu mokslininku astronomu. Tai, ką mes turime ant pašto, yra išlikusi atminimo lenta – tai, jeigu sakykime, iš Klaipėdos kilęs pats žymiausias mokslininkas.“

Argelanderiai savo namus ir sklypą pardavė Klaipėdos pirkliui Rupeliui, iš kurio palikuonių jį perėmė valstybė ir įsteigė Krašto tarybą. 1864 metais ši valda buvo paskirta paštui.

„Kuomet paštui buvo labai sunku išsitekti nuomojamose patalpose prie Biržos tilto… Iš tikrųjų paštas tuo metu – ne tiktai siuntų perdavimas, bet ir svečių apgyvendinimas, tai yra kas keliaudavo pašto karietomis, teikdavo tas paslaugas, jiems buvo reikalingas didesnis pastatas.Tačiau kur buvo Argelanderio statytas pastatas, iš tikrųjų tai dar buvo vieno aukšto su mansardomis. Buvo norų jį keisti, rekonstruoti, bet gaudavo žinią iš Berlyno, iš Prūsijos karalių, prašymą nieko nekeisti ir palikti, kur gyveno kronprincai tuo metu, kad nekeisti šitų pastatų.“

Galimybė statyti naujus pašto rūmus šioje vietoje atsirado tik po kaizerio Vilhelmo I mirties. Bet apie tai – jau kitoje laidos dalyje.

Atgimstanti istorija 2

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Tęsiame pasakojimą apie Klaipėdos Karališkuosius centrinius pašto rūmus. Statyti naujus pašto rūmus prireikė, kai laiškų ir siuntų skaičius per dešimtmečius išaugo tris kartus. Po kaizerio Vilhelmo I mirties senasis paštas buvo nugriautas, o 1893 metais toje vietoje duris atvėrė nauji modernūs pašto rūmai su 42 metrų bokštu. Pasakoja Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus atstovė Zita Genienė:

„Buvo ryžtasi pastatyti naujus pašto rūmus. Tuo metu pašto tarnybai visos Vokietijos vadovavo toks Henrikas fon Stefanas. Pavardė labai svarbi visai Europos pašto istorijai, ne tiktai Prūsijos, nes jis dirbo tuo metu, kuomet susikūrė Vokietijos imperija iš atskirų žemių. Kiekviena ta Vokietijos valstybėlė turėjo savo pašto nuostatus ir reikėjo suvienodinti pašto sistemą ir terminiją, ir visa kita. Tai jo yra didžiuliai nuopelnai.

Taip pat pašto reikšmė XIX amžiaus antroje pusėje keitėsi, jo svarba didėjo. Tai yra atsiranda telegrafas, atsiranda telefonas. Su laikraščių paplitimu pašto darbo laukas buvo vis didesnis ir jiems reikėjo, žodžiu, kad paštas būtų ne vien tiktai kažkokia tai įstaiga, kur dalinama korespondencija, persiunčiama, bet kad ir pats paštas atitiktų tą įstaigos reikšmę.

Ir dėl to pačioj XIX amžiaus pabaigoj Vokietijoje ne vienas paštas buvo pastatytas. Ir jeigu mes pažvelgtume į mūsų pašto architektūrą, ji labai artima kitų tuo metu Vokietijos statomų pastatų. Tai ir stilistika, daugiausiai mes jau matome neogotikos bruožų, tačiau turėjo vis dėlto svarbių tiktai paštam būdingų architektūros savybių. Tai ir bokštai atsirandantys, kuomet jie buvo reikalingi telefono linijų funkcionavimui, tai ir interjeras, kuris nuteiktų oriai. Taip paštas per trejus metus iškilo, finansų nebuvo ribojama, dėl to ir buvo pastatytas pastatas iš kokybiškų medžiagų, kuris ilgai stovėjo ir ilgai jam nereikėjo remonto didesnio.“

Pašto rūmų salės interjeras buvo labai puošnus. Iš abiejų centrinio pastato pusių stovėjo vienaaukščiai pastatai: viename jų buvo įrengta karietinė su sandėliu, kitame – arklidės. Antro pašto aukšto patalpose buvo butas pašto viršininkui, mansardoje buvo butas sargui, taip pat buvo įrengtos patalpos pašto tarnautojams ir keleiviams apnakvindinti. Telefono laidai iš bokšto buvo pašalinti 1930 metais, kai prie pašto buvo pastatytas komutatoriaus priestatas.

Zita Genienė pasakoja, kad centrinį pašto pastatą planuota perkelti į kitą vietą, tačiau jo prireikė, kai čia buvo nuspręsta įkurti radijo studiją:

„Vėliau jau Lietuvos valstybės egzistavimo laikotarpiu, 38-aisiais metais, jau buvo nupirktas naujas pašto sklypas. Buvo pasakyta, kad jau šitas pastatas nebetelpa, nes tuomet paštas kitas funkcijas turėjo. Ir viena įdomiausių yra tai, kad Lietuvos pašto valdybai priklausė ir radiofonas. Tiek Kauno, ir, sakykim, jeigu dabar mes švenčiame Lietuvos radijo šimtmetį, tai Klaipėdos radiofonas, kurio transliacijos vyko iš pašto rūmų, turėtų švęsti 90-metį.

Man tai tokios įspūdingos tos istorijos, čia jau nebe apie paštą būtų, bet apie radiofoną, kuomet buvo atsiliepimų: „Na, Klaipėdos – tai yra žymiai įdomesnės programos“. Nes buvo pasakyta: „Mums nereikia paskaitų, mums nereikia klasikos sudėtingos, mes norime linksmos muzikos, mes norime žinių trumpų, aiškių“.

Buvo ir iš renginių tiesioginės transliacijos, tiek mišių transliacijos, tiek įvairios apžvalgos, kas vyksta Klaipėdoje. Nes iš tikrųjų radijo buvo užduotis suvienyti tiek krašte gyvenančių lietuvių bendruomenę, tiek skleisti žinias visoje Lietuvoje apie kraštą, kas jame vyksta. Čia vyko ir lietuvių kalbos pamokos. Na, programa buvo įvairi ir labai, kaip sako, įdomi.“

Apie radijo studijos Klaipėdos centriniame pašte laikotarpį dabar mena atminimo lenta, kad čia radijo pranešėju dirbo poetas Henrikas Radauskas. Paštas su bokštu nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą, bet apie jo pokario istoriją pasakojimą tęsime po pertraukėlės.

Atgimstanti istorija 3

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Karališkieji centrinio pašto rūmai itin nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą. Pokariu pastatas buvo nuskurdintas, kai kas buvo užtinkuota, paslėpta. Sodas buvo paverstas daržu, kuriame darbuotojai augino bulves. Pasak Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Istorijos skyriaus vedėjos Zitos Genienės, tokia situacija tęsėsi iki 1969-ųjų, kuomet buvo pradėta centrinio pašto pastato restauracija:

„Bombarduojant buvo pirmiausia bokštas apgriautas, na, vėliau ir stogas nukentėjo, ir kiemo pastatai. Žinoma, čia niekas per daug juo ir nesirūpino. Iš tikrųjų, buvo smarkiai nugyventas paštas sovietinio laikotarpio pirmaisiais metais. Tai tiktai galbūt vėliau, kuomet buvo restauruota, daug kas, iš tikrųjų, grąžinta ir atlikti tyrimai, ir mes jau dabar galime matyti tą ankstesnį vaizdą. Tai, iš tikrųjų, tie centriniai rūmai, tiek ir flygeliai šoniniai, kurie buvo kaip pagalbiniai pastatai. Tai pakankamai gerai yra pašto kompleksas išlikęs, išskyrus, aišku, ten priestatai toliau.“

Anot Zitos Genienės, pašto kieme anksčiau buvo ir kitų pastatų, kurie buvo reikalingi organizuojant keleivių pervežimą autobusais. Taip, taip, jūs išgirdote teisingai:

„Įvairūs priestatai buvo statomi ir tais 36-aisiais, 38-aisiais metais, nes paštas tuo metu buvo, be tokio radiofono, tai naujovė buvo ir pirmoji Klaipėdos autobusų stotis, kuri yra veikusi Manto gatvėje prieš „Navalio“ viešbutį maždaug, tai vėlgi buvo pašto statyta. Nes paštas organizavo ne tiktai pašto siuntų perdavimą, bet kartu autobusais galėjo vykti ir keleiviai. Tai yra pirmoji tai – Klaipėda–Palanga, tai priklauso Klaipėdos pašto nuopelnams. Tai dėl to ir sumažėjo kiemo teritorija, buvo pastatyti garažai, ten vėliau sovietmečiu jau atsirado daug kitokių naujų pastatų ir naujų dalykų.“

Iš tikrųjų Klaipėdos centrinis paštas tapo dar labiau visų pamėgtas, kai 1987-aisiais metais jo bokšte buvo sumontuotas kariljonas. 2006-ųjų rugsėjį įvyko paskutinis senojo kariljono koncertas, o jau per tų pačių metų Kalėdas klaipėdiečiai išgirdo skambančius čia naujus varpus. Varpų muzikos koncertų galima buvo klausytis kiekvieną savaitgalio vidurdienį, taip pat per kai kurias šventes vyko net kariljono muzikos festivaliai. Deja, dėl avarinės šio pastato būklės čia nebeveikia nei paštas, nei kariljonas. Zita Genienė sako, kad šis paveldo objektas miestui labai svarbus ir jį būtina išsaugoti:

„Iš tikrųjų, šis objektas yra išskirtinis. Jį verta atsiminti ir dėl kaip Argelanderio gimimo vietos, ir pašto vietos, ir atsimena daug įvairių to miesto istorijos fragmentų. Mes ne tiek daug turime tokių išlikusių statinių, nes jeigu mes ir senamiestyje kažkas yra restauruota, čia pakankamai gerai išlikęs. Ir taip kaip nesant šiuo metu buvusių svarbiausių objektų – bažnyčių, tai paštas jau būtų, na, išskirtinis objektas, kuris yra labai svarbus daugeliu aspektų. Ir mes, jeigu pavyks jį atgaivinti, kuomet turbūt atsiras ir kažkoks muziejus, tai mes turėsime labai puikią erdvę, kur galėsime kalbėti apie daugelį Klaipėdos istorijos klausimų, kurie galbūt nepateko į muziejų lauką. Muziejus šiuo metu irgi turi sukaupęs nemažą kolekciją XIX amžiaus laiškų ir kuomet jau taip galėtume išvystyti Klaipėdos komunikacijos raidą per daugelį metų. Ir ji, iš tikrųjų, yra įdomi – įdomių pavardžių, įdomių nutikimų.“

Na, o apie tai, kokia ateitis laukia Karališkųjų centrinio pašto rūmų, išgirsite jau paskutinėje laidos dalyje.

Atgimstanti istorija 4

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Tęsiame pasakojimą apie Klaipėdos karališkuosius centrinius pašto rūmus. Prieš 133 metus pastatytas objektas turi labai įdomią istoriją. Čia net kurį laiką veikė radiofono studija, daug metų pašto bokšte grojo kariljono varpai. Deja, maždaug prieš septynerius metus jis užvėrė duris lankytojams ir jo likimas neaiškus iki šiol. Norima, kad šis pastatas iš Kultūros ministerijos būtų perduotas Klaipėdos savivaldybei, tiesa, prieš tai jį suremontavus. Tačiau, pasak savivaldybės Kultūros, sporto ir turizmo departamento direktoriaus Ričardo Zulco, deja, pinigų neskirta ir procesas vis dar yra užstrigęs biurokratinėse procedūrose:

„Paštas yra, savivaldybės akimis žiūrint, labai vertingas pastatas, neogotikinio stiliaus, 1893 metais architekto Šedės suprojektuotas. 2019 metais jis buvo perduotas iš Susisiekimo ministerijos žinios Kultūros ministerijai. Tuo metu 19-aisiais metais Klaipėdos meras kreipėsi į Seimą dėl pašto perdavimo savivaldybei. 21-aisiais metais Kultūros ministerijos užsakymu buvo atlikta galimybių studija, kuri numatė tris alternatyvas įveiklinimo pastato. Lygiagrečiai procesas vyko, kaip žinote, ir Kaune, nes buvo taip pat atlikta galimybių studija ir ten buvo numatyta įrengti architektūros muziejų. Tai šiai dienai jis jau yra atidarytas Kaune. Na, o Klaipėdos centrinis paštas pagal galimybių studiją turėjo būti tvarkomas pastatas pats, ar ne, o savivaldybės vaidmuo turėjo būti parengti įveiklinimo koncepciją remiantis būtent ta galimybių studija. Tai savivaldybė tuos veiksmus visus atliko. Beje, ji taip pat intensyviai bendradarbiavo su biudžetine įstaiga, pavaldžia Kultūros ministerijai, Kultūros infrastruktūros centru, kuri rengė paraišką centrinei projektų valdymo agentūrai dėl projekto parengimo finansavimo, ar ne, ir dėl pastato tvarkybos, tačiau paraiška nebuvo tenkinta, finansavimas Kultūros ministerijos nebuvo suteiktas. Na, o mūsų parengta koncepcija įveiklinimo guli dabar stalčiuje ir laukia veiksmų iš Vilniaus. Terminai nėra aiškūs. Mes parašėme kelis raštus mero vardu, buvo taip pat atvykusi premjer-ministrė, buvo atvykusi Kultūros ministrė, jos buvo supažindintos su esama situacija ir buvo pasiūlytos alternatyvos šiai problemai spręsti. Tai laukiame atsakymo.“

Anot Ričardo Zulco, vizijose yra numatyta, kad šiame pastate turėtų įsikurti garsaus astronomo Frydricho Vilhelmo Argelanderio mokslo ir meno centras. Jame numatytos navigacijos, astronomijos, pašto istorijos ekspozicijos, supažindinama su pačiu Argelanderiu bei Prūsijos karališkąja šeimyna. Taip pat numatytos erdvės mokslui, menui, bendruomenės reikmėms. Deja, nei kada tai atsiras, ir ar išvis atsiras, vis dar neaišku:

„Na, iš tikrųjų scenarijai galėtų būti keli. Vienas scenarijus, kuris buvo determinuotas Kultūros ministerijos, tai yra veikti pagal jos parengtą galimybių studiją, atitinkamai tada įgyvendinti mūsų parengtą koncepciją tame pastate, kai jis bus sutvarkytas. Tai yra Argelanderio mokslo centras, ir architektas Tomas Butkus yra parengęs koncepciją, kuri vadinasi „Tamsioji materija“. Jinai buvo pristatyta Kultūros fabrike 25-aisiais metais, buvo kilusios diskusijos, tačiau iš esmės jinai kaip ir atitinka galimybių studijos būtent tą Argelanderio mokslo centro alternatyvą ir jinai galėtų būti veiksminga. Na, o jeigu kiti scenarijai bus numatyti vyriausybės, tada bus galvojama vėlgi, ką veikti tame pastate. Tai reiktų galvoti iš naujo.“

Tuo ir baigiame pasakojimą apie Klaipėdos karališkuosius centrinius pašto rūmus, kurie ir toliau netvarkomi yra ir byra miesto centre stovėdami tarsi paminklas neveiklumui. Tikėkimės, tai bus nebeilgai. Laidą rengė Žydrūnas Naujokas.

Atgimstanti istorija (Plungės dvaras)

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Šiandien kviečiame apsilankyti viename įspūdingiausių Žemaitijos kultūros paveldo vietų – Plungės dvare. Plungės dvaro istorija glaudžiai siejasi su netoliese esančio Gandingos piliakalnio praeitimi. XV amžiuje tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiajam kunigaikščiui priklausiusiu dvaru ir jas supusių žemių centru. Apie visa tai mums pasakoja Žemaičių dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja Jolanta Skurdauskienė.

Jolanta Skurdauskienė: „Jeigu kalbėsime apie Plungės dvaro istoriją, tai ji yra labai glaudžiai susijusi su Gandingos valsčiaus istorija. Gandingoje buvo pilis. Vėliau, jau XV amžiuje, šitas valsčius tampa Didžiojo kunigaikščio valda. O XVI amžiuje jau administracinis centras persikelia iš Gandingos į Plungę. Visai netoli pradėjusi kurtis pradžioje gyvenvietę, po to šita gyvenvietė išauga į miestelį ir jau XVI amžiaus pirmojoje pusėje yra Plungėje pastatoma pirmoji bažnyčia, kuriasi dvaro administracinis centras. Patį dvarą valdė įvairūs Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio paskirti vietininkai, dvaro laikytojai. Tai buvo garsios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminės. Galime paminėti Dorogostaisius, Palavičius, vėliau Karpius.“

1779-ųjų metų Abiejų Tautų Respublikos Seimo sprendimu, mainais už valstybės reikmėms paimtą Liachovičių grafystę, Abiejų Tautų Respublikos karalius Plungės seniūniją, kaip privačią valdą, atidavė Vilniaus vyskupui Ignotui Masalskiui.

Jolanta Skurdauskienė: „XVIII amžiaus pabaigoje dvaras tampa privačia valda. Šita valda atitenka Vilniaus vyskupui Ignotui Masalskiui. Šitas valdytojas Plungės dvarą jau valdė nebeilgai, kadangi Abiejų Tautų Respublika buvo padalinta, buvusios Didžiosios Kunigaikštystės dalis atitenka jau Rusijos imperijai. Tuo metu, aišku, įvyksta didžiuliai pasikeitimai žemėvaldoje. Dvarai atitenka turtingoms, įtakingoms Rusijos imperijos reikmėms ir 1806-aisiais metais Plungės dvaras atitenka vienam iš įtakingų Rusijos imperijos didikų Platonui Zubovui.“

Jei iki tol Plungę valdę didikai apsiribodavo bažnyčių fundacijomis ir globa, Zubovai buvo pirmieji Plungės dvare ir miestelyje ėmęsi platesnio masto investicijų.

Jolanta Skurdauskienė: „Buvo pastatyti pirmieji tokie viešieji pastatai, tokių jau profesionalų architektų suprojektuoti. Taip pat buvo tvarkoma Plungės dvaro sodyba, buvo parkas sutvarkytas. Vis dėlto situacija pasikeičia ir Zubovai nutarė šitą dvarą parduoti. Ir 1873-aisiais metais Plungės dvarą įsigyja Mykolas Oginskis, Rietavo dvaro savininko sūnus, kuris nutarė įsikurti savo rezidenciją netoli savo tėviškės – Rietavo.“

Kunigaikštis Mykolas Oginskis Plungėje įkūrė grožiu ir kultūrine veikla išgarsėjusią rezidenciją.

Jolanta Skurdauskienė: „Šitą dvarą praktiškai paverčia tokiu labai moderniu dvaru su kultūrinėmis tradicijomis tokiomis labai didelėmis. Čia buvo taikoma labai daug mokslo naujovių, švietimo naujovių. Ir žinome, kad šitame dvare, bent jau tai yra žinoma, buvo įsteigta orkestras ir orkestro mokykla, kur atvykdavo mokytis gabūs jaunuoliai iš labai plačios tokios geografinės erdvės.“

Muzikos ir orkestro mokykloje grojo, mokėsi bei pirmuosius kūrybinius bandymus pradėjo vienas žymiausių Lietuvos kompozitorių. Apie jį kalbėsime kitoje laidos dalyje.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Plungės dvaro istorija siekia XIX amžių, kai jį įsigijo garsūs didikai – Mykolas Oginskis ir jo šeima. Būtent Oginskių laikais Plungė tapo svarbiu kultūros ir muzikos centru. Čia veikė muzikos mokykla, kurioje mokėsi būsimasis garsus lietuvių kompozitorius Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Sakoma, kad būtent Plungėje pradėjo ryškėti jo muzikinis talentas. Pasakoja Žemaičių dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja Jolanta Skurdauskienė.

Jolanta Skurdauskienė: „Vienas iš šios orkestro mokyklos moksleivių garsiausių, tai, žinoma, yra Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, kuris atvyksta į šitą dvarą mokytis 1879-aisiais metais, keturiolikmetis. Ir kaip gabus jaunuolis vėliau gauna kunigaikščio Mykolo Oginskio stipendiją tęsti savo mokslus jau profesionaliai ir išvyko studijuoti į Varšuvos muzikos akademiją.“

Šiandien Žemaičių dailės muziejus, įsikūręs Plungės dvaro rūmuose, saugo ne tik dvaro istoriją, bet ir vertingą meno kolekciją.

Jolanta Skurdauskienė: „Žemaičių dailės muziejus Mykolo Oginskio rūmuose oficialiai lankytojams duris atvėrė 94-ųjų vasarą kartu su antrąja Pasaulio žemaičių dailės paroda. Tokia idėja šito muziejaus buvo eksponuojami, kaupiami profesionalių žemaičių dailininkų darbai, jų kūryba, kurių keltas uždavinys sugrąžinti iš pasaulyje išsiskaidžiusią menininkų kūrybą į Lietuvą ir eksponuoti ją Žemaičių dailės muziejuje. Taip pat buvo numatyta, kad bus taip pat skiriama dalis ekspozicijų ir muziejaus veiklos bus skiriama Oginskių istorijai, Oginskių dvaro tradicijos, tokiai tąsai ir reprezentacijai.“

To meto visuomenėje Oginskius garsino jų rūmuose saugomos knygų, rankraščių, numizmatikos, archeologijos kolekcijos.

Jolanta Skurdauskienė: „Kiekviena paroda ar ekspozicija, kurią mes rengiame, yra tikrai ypatinga, bet tikriausiai reikėtų kalbėti apie Oginskių, šių rūmų Oginskių paveldą, kurio iš tikrųjų mes labai laukiame parvežti ir pristatyti šito dvaro meno vertybes, kultūros vertybes, kurios, nelikus Oginskių, XX amžiaus pradžioje, tarpukariu, tiesiog buvo išvežtos į kitus muziejus, išsaugotos, tačiau šiandieną jau yra kitų muziejų nuosavybė. Todėl mūsų muziejininkų turbūt yra vis tiek didžiausias toks džiaugsmas, kai mes galime reprezentuoti tas meno vertybes, kurios yra šių rūmų tikrieji daiktai.“

Istorinio dvaro išsaugojimas nėra paprasta užduotis. Tokios vietos kaip Plungės dvaras reikalauja nuolatinės priežiūros, restauravimo ir finansinių investicijų. Pasakojimą tęsime netrukus.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Plungės dvaro sodyba užima daugiau nei 58 hektarus parko ploto. Išlikę 10 paminklinių statinių. Sodybos išplanavimo ašimi tapo neorenesansinio stiliaus rūmai su dviem oficinomis ir neogotikinio stiliaus žirgynu. Žemaičių dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja Jolanta Skurdauskienė primena, kad nors Plungės dvaro valdytojai nuo XVI amžiaus nuolat keitėsi, ši valda iki XX amžiaus pradžios išliko svarbia aristokratų, dvasininkų, talentingų kultūros ir meno žmonių rezidencija.

Jolanta Skurdauskienė: „Plungės dvaro sodybos parkas, kuris yra priskiriamas tokiam didžiausių Lietuvos parkų dešimtukui, dvaro ansamblyje yra 10 pastatų išlikę skirtingos architektūros. Tai yra neorenesanso laikotarpio architektūra, pamatyti pastatų tokių istorizmo laikotarpio dvasioje sukurtų įvairiausių stilių: ir neogotika, ir neorenesansas. Ir viso to buvo siekiama senumo efektą išgauti, tarsi norint parodyti jų kilmę iš labai senų, senų giminių ir jų tokia šios šeimos tokią turtingą istoriją.“

Kunigaikščio Mykolo Oginskio nurodymu buvo iškasti septyni kaskadiniai tvenkiniai, kuriuos jungė akmeniniai tilteliai, šliuzai. Išskirtinį kraštovaizdį parkui suteikė pratekanti Babrungo upė.

Jolanta Skurdauskienė: „O pats parkas yra priskiriamas tiems ypatingai gražiems Lietuvos tokiems išraiškingiausiems parkams, nes turi banguotą kraštovaizdį, per parką teka Babrungo upė, labai gražiai vingiuojantys jos slėniai atveria į parką labai gražius vaizdus.“

Šiandien Plungės dvaras yra ne tik muziejus, bet ir gyvas kultūros centras.

Jolanta Skurdauskienė: „Muziejai lankytojus visada skaičiuoja, tai yra toks svarbus muziejaus veiklos rodiklis, tą darome ir mes skaičiuojant – mūsų muziejų kasmet aplanko maždaug 50–55 tūkstančiai lankytojų. Mes labai džiaugiamės, kad lankytojai mėgsta mūsų dvarą. Parkas išties labai gražus, įspūdingas, todėl mes džiaugiamės, kad lankytojai mėgsta mūsų parką.

Parko pasididžiavimas – vienas seniausių ir didžiausių Lietuvoje Perkūno ąžuolas, legendomis apipinta „Verkiančioji liepa“, penkiakamienis uosis. Dvaro parkas tapęs mėgstama pasivaikščiojimo vieta tiek plungiškiams, tiek miesto svečiams. Šiltuoju metų laiku čia organizuojami lauko renginiai, o Plungės dvare nuolat rengiamos naujos parodos. Apie tai pokalbį pratęsime kitoje laidos dalyje.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Istorinio dvaro išsaugojimas nėra paprasta užduotis. Tokios vietos, kaip Plungės dvaras, reikalauja nuolatinės priežiūros, restauravimo ir finansinių investicijų. Vienas didžiausių iššūkių – išlaikyti autentiškumą. Restauruojant svarbu ne tik atnaujinti pastatus, bet ir išsaugoti jų istorines detales, architektūrą, interjerus. Pasakoja Žemaičių dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja Jolanta Skurdauskienė.

Jolanta Skurdauskienė: „Eksponatams reikia užtikrinti reikiamas sąlygas. Tai yra didžiulis spektras reikalavimų, norint eksponuoti vertingus daiktus: tai yra nuo temperatūros, drėgmės rodiklių iki šviesos, sakykim, sklindančios rodiklių ir daugybė kitų dalykų. Tai, žinoma, muziejai turi labai pasistengti, bet labai malonu, kad per pastaruosius, sakykime, ypatingai per tą dešimtmetį, per 15 metų, tai tikrai muziejai yra padarę didžiulę pažangą ir mes džiaugiamės, kad mes tikrai turime labai geras sąlygas ir galime eksponuoti labai vertingas muziejines vertybes.“

Vienuose gražiausių ir geriausiai išsilaikiusių neorenesanso stiliaus kunigaikščių Mykolo Oginskio rūmuose vyksta koncertai, parodos ir įvairūs kultūriniai renginiai.

Jolanta Skurdauskienė: Švenčiame šiemet 32-uosius savo gyvavimo metus ir orientuojamės į tą numatytą mūsų misiją, kuri išties pasirodė nepaprastai gyvybinga ir labai patraukli mūsų muziejaus lankytojams. Todėl mes orientuojamės, tęsiame Oginskių dvaro tradicijas, reprezentuojame dvaro Oginskių kultūrinį paveldą ir taip pat reprezentuojame ir orientuojamės į profesionalų žemaičių dailininkų kūrybos sklaidą ir pristatymą visuomenei.

Didelis dėmesys skiriamas ir edukacijai. Moksleiviai bei šeimos gali dalyvauti įvairiose programose, kurios padeda geriau suprasti dvaro istoriją, meną ir kultūrą.

Jolanta Skurdauskienė: „Mes tą ypatingai jaučiame, kai vyksta tarptautinis Oginskių festivalis. Tai yra toksai vienas didžiausių renginių, šito dvaro tradicinių, sutraukiantis didžiulį skaičių lankytojų. Tai yra kiekvienais metais vykstantis festivalis. Taip pat yra Pasaulio žemaičių dailės parodos, vykstančios kas ketverius metus. Patys didžiausi organizuojami renginiai, kurie pritraukia tikrai labai labai daug lankytojų vienu metu ir mes juos galime realiai matyti.“

Muziejai šiandien konkuruoja su daugybe kitų pramogų, todėl reikia ieškoti naujų būdų, kaip sudominti žmones istorija. Kaip perteikti praeitį šiuolaikiniam žmogui taip, kad ji būtų ne tik informatyvi, bet ir įdomi.

Jolanta Skurdauskienė: „Šiemet Plungės Mykolo Oginskio dvare rugpjūčio mėnesį, kaip ir kiekvienais metais, paskutinį rugpjūčio savaitgalį bus atidarytas jau 20-asis Tarptautinis Mykolo Oginskio festivalis. Tai yra visą mėnesį savaitgaliais vyksiantys renginiai, iškilių kolektyvų koncertai. Ir šiame festivalyje yra didžiausias dėmesys skiriamas simfoninei muzikai, tai yra, kai dalyvauja simfoniniai orkestrai, chorai. Išties būna nepaprastai įspūdingi koncertai. Aišku, kaip ir kasmet, mes organizuojame įvairias parodas, projektus, įvairiausius renginius. Tiesa, galiu pasakyti, kad kasmet pas mus įvyksta po 800–900 įvairiausių renginių, įskaitant parodas, koncertus, bet taip pat ir edukacinius užsiėmimus. Tai yra didžiuliai skaičiai ir mes svečių sulaukiame išties kasdien ir renginių turime kartais ir po keletą.“

Iš Oginskių laikų dvaras tampa ne tik praeities liudininku, bet ir šiuolaikinio kultūrinio gyvenimo dalimi.

Laidą rengė Jūratė Žavoronkova

1. S. Pašnekovų kalba neredaguota.

Atgimstanti istorija –  Klaipėdos miesto rotušės istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Šiandienos laidoje papasakosime Klaipėdos miesto rotušės istoriją, kuri išgarsėjo tuo, kad kurį laiką buvo ir Prūsų karališkosios šeimos rezidencija. Visgi dabar Danės gatvėje stovintis pastatas nebuvo pirmoji miesto rotušė. Pasak Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Istorijos skyriaus vedėjos Zitos Genienės, nors Klaipėdai seniai buvo suteikta savivalda, tačiau ilgus amžius miestas neįstengė pasistatyti rotušės.

Zita Genienė: „Miestas savivaldą gavo labai anksti, tai 1258-aisiais metais. Tai Liubeko teisė, vėliau buvo Kulmo teisė, kur lyg tai galėtų miestas klestėti ir atsirasti visos valdžios institucijos veikiančios ir pastatai. Tačiau miestas mūsų iki XVI amžiaus buvo nedidelis. Tai buvo miestas, sakykime, gyvenvietė prie pilies. Ordino laikais šita vieta buvo tokia dažnai puldinėjama ir Lietuvos kariuomenė ne kartą čia yra buvusi. Dėl to ir nebuvo miestui sąlygų augti, klestėti. Ir tiktai sąlygos atsiranda jau po Ordino valstybės žlugimo, tuomet atsiranda jau taikus metas ir miestas pradeda augti, didėti tada ir jau XVI amžiaus pabaigoje, kiek mes turime duomenų, tai ir atsiranda pirmoji rotušė.“

Pirmoji miesto mūrinė rotušė buvo pastatyta prie magistralinių dabartinių Turgaus ir Tiltų gatvių sankirtos.

Zita Genienė: „Kaip ir įprasta visuose miestuose, paprastai būna centrinė miesto aikštė. Tačiau Klaipėdos miesto planas yra truputėlį kitoks, nes centrinės miesto aikštės neturėjome iki XX amžiaus, o buvo ją atstojo praplatinta Turgaus gatvė ir prie Turgaus ir dabartinės Tiltų gatvių sankryžos ir stovėjo miesto rotušė. Jinai buvo fachverkinė, jau su bokštu, kuriame kabojo laikrodis ir varpas, kuris skelbia svarbias žinias, kuomet miestelėnam reikia skubiai susirinkti prie rotušės. Ir, be abejo, tas, kaip jau būtinasis atributas, tai sankryžoje ir buvo bausmių vieta. Nes miesto savivaldybė kartu tuo metu atlikė ir kaip teismo funkcijas ir jau nusižengusius miestelėnus, ar apsivogusius, ar nusižengusius dorovei, būdavo atliekamos bausmės. Jeigu tai būdavo tiktai pririšimas prie stulpo, tai jau labai lengva bausmė, arba nuplakimas rykštėmis. Tačiau kartais ir būdavo nusirisdavo ir galvos. Tai čia ir jau tokiais atvejais būdavo pastatomos kartuvės. Tai va pirmoji rotušė čia buvo.“

Pirmoji miesto rotušė XVII amžiaus antroje pusėje apdegė ir jai teko ieškoti naujos vietos.

Zita Genienė: „Miestas ne kartą nukentėjo nuo gaisrų, supleškėdavo, kadangi tie namukai dauguma buvo mediniai. Tai ir mūsų ta pirmoji rotušė jau po keliasdešimt metų jinai smarkiai apdegė. Savivaldybės taryba ir burmistras negalėjo ten jau reziduoti, nes tai nereprezentatyvu. Tai jie nusipirko pastatą pirklio namą. Tai dabar būtų maždaug Tiltų gatvė 5. Tai vėliau po keliasdešimt metų persikėlė į tokį išvaizdesnį pastatą, tai yra jau Argelanderiui priklausiusį pastatą. Tai dabar Turgaus gatvė, kur dabartinis yra Turizmo informacijos centras. Maždaug šita vieta ten kadaise buvo irgi žymi vieta – Klaipėdos burmistro Johano Simpsono namas, o vėliau nusipirko pirmoji Argelanderio buveinė. Tai va, įsigijo šitą pastatą. Vėlgi tai nebuvo kaip tikras toks savivaldybės pastatas, nes paprastai turi būti laikrodis ir sargybinė ir visos kitos institucijos, kurios galėtų tilpti šitame pastate. Tai, aišku, miestas augo, ypatingai XIX amžiaus vidurys, prijungiamos naujos teritorijos ir magistrato tarnautojų skaičius padidėjo. Ir miestas ėmė žvalgytis, kur galėtų įsikurti kitame pastate ir pasitaikė tokia lemtinga proga – tai kai 1845-aisiais metais pirklio Konsencijaus našlė ruošėsi išvykti iš Klaipėdos, persikraustyti į Karaliaučių, jinai pardavė savo namą ir miestas suskubo jį įsigyti. O tai iš tikrųjų yra labai svarbus Klaipėdai pastatas, kuris mena daug istorinių įvykių ir daug žymių pavardžių su tuo pastatu yra susiję. Iš tikrųjų tas pastatas va galim džiaugtis, kad mes dar turim jį išlikusį – dabartinės Danės 17. Pastatas iš tikrųjų turi išskirtinę istoriją.“

Na o kuo visgi žymus ir istoriškai svarbus šis buvęs miesto rotušės pastatas, pasakojimą pratęsime po pertraukėlės.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Tęsiame pasakojimą apie Klaipėdos miesto rotušės istoriją. Miesto valdžios reprezentacinis pastatas ne kartą keitė savo buvimo vietą, kol XIX amžiaus viduryje persikraustė į pastatą, dabartinėje Danės gatvėje. 1845-aisiais metais miesto magistratas už 13 tūkstančių talerių nusipirko gyvenamąjį namą, kurį buvo pastatęs Danų konsulas Klaipėdoje, garsus pirklis Lorkas. Apie šio pastato istoriją pasakoja Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus atstovė Zita Genienė.

Zita Genienė: „Jo pradžia yra 1780-ieji metai, kuomet Lorencas Hanzonas Lorkas, medienos pirklys ir Danijos konsulas, po vedybų įsigijo iš savo uošvių sklypą ir ten pasistatė gyvenamąjį namą, kuriame buvo 13 kambarių. Ir interjeras buvo išskirtinės architektūros, didelė salė su statulomis, salė ir kai kurie kambariai buvo puošti freskomis. Šalia buvo vienaaukščiai pastatai, kuriuose įsikūrė ir kontora, kadangi jis buvo pirklys, vežiminės, arklidės, kieme stovėjo oranžerija, gėlynai, parkas. Tuo metu, kadangi Danės upėje uostas, vasaromis puikus vaizdas į uostą. Taigi tas pastatas buvo vienas puošniausių tuo metu Klaipėdoje. Po Lorko mirties paveldėjo Konsencijus, vėlgi žinomas pirklys. Jis tą pastatą puoselėjo toliau. Pastatas buvo dviaukštis su tokiu atiku, ir ant jo užsakė tris skulptūras pas vieną žymiausių Berlyno skulptorių – tai yra Ralfas. Užsakė jį neatsitiktinai, kadangi šis skulptorius buvo ir Prūsijos karalienės Luizės kapo skulptorius. Tiesa, Konsencijus buvo ne vien tiktai turtingas pirklys, jis taip pat buvo ir miesto mecenatas. Jis paliko 4 tūkstančius talerių miesto reikalams, už šiuos pinigus buvo nupirktas pastatas Tiltų gatvėje miesto mergaičių mokyklai. Taip pat jis turėjo didžiausią mineralų ir drugelių kolekciją visoje Prūsijos valstybėje. Tai šį kolekcija jo našlė padovanojo miesto mokyklai. Ir persikeldama į Karaliaučių jinai padovanojo miestui karališkosios šeimos gautas dovanas bei nutapytus Frydricho Vilhelmo III ir Luizės portretus.

XIX amžiaus pradžioje šis namas pateko į istoriją, kai jame pirmą kartą buvo apsistoję Prūsijos karalius ir karalienė.

Zita Genienė: „Šis pastatas yra susijęs su dviem labai svarbiais istoriniais įvykiais. Pirmą kartą jis sušmėžuoja ne tiktai Klaipėdos istorijoje, bet ir visoje Prūsijos istorijoje – tai 1802-aisiais metais. Tuomet neseniai įvykusi Prancūzijos revoliucija, nukirsdinti Prancūzijos karaliai. Buvo aišku Napoleono didybė stiprėja, kad reikia ieškoti sąjungininkų Prūsijai, kad atsverti Prancūzijos galybę ir ieškota sąjungos. Ir 1802-aisiais metais Prūsijos iniciatyva įvyko susitikimas Klaipėdoje. Atvyko Rusijos imperatorius Aleksandras ir čia įvyko pirmasis susitikimas ir būtent karališkajai porai miestiečiai vat ir paprašė, kad būtų leista apsigyventi šiame pastate, kadangi jis iš tikrųjų buvo įspūdingas, neseniai statytas, puikus kiemas ir puikus vaizdas į uostą. Tai va pirmą kartą apsistojo šitame pastate visą savaitę vyko tas susitikimas. Caras Aleksandras atvyko iš Palangos į Klaipėdą, čia miestiečiai labai pasistengė, vyko priėmimai šaunūs, triumfo arkos. Ir šitas istorinis įvykis buvo vėliau įamžintas ir įvairiuose dailės kūriniuose.“

Antrą kartą šis pastatas į istoriją pateko, kai Prūsijos karalius ir karalienė, čia bėgdami nuo priešo, įkūrė savo rezidenciją.

Zita Genienė: „1806-ieji metai, Napoleonas pradėjo savo pergalingą žygį po Europą. Kuomet jis įžengė į Prūsijos valdas, Prūsijos kariuomenė su visa aukščiausia vadovybe buvo priversta trauktis jau į Karaliaučių. Netruko užimti ir Karaliaučių ir tada karališkoji šeima, visas dvaras su pareigūnais, su kariuomenės vadais atvyksta į Klaipėdą. Ir Klaipėda pakliuvo jau antrą kartą jau į dėmesio centrą ir vėlgi Konsencijaus tame pačiame name antrą kartą įsikuria jau karališkoji šeima.“

Na o apie karališkosios šeimos gyvenimą šiame pastate ir kokie istoriniai dokumentai jame buvo priimti, papasakosime netrukus.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Pastatas, kuriame vėliau įsikūrė Klaipėdos miesto rotušė, į istorijos metraščius pirmą kartą pateko, kai XIX amžiaus pradžioje jame maždaug savaitei buvo apsistojusi derybų čia su Rusijos imperatoriumi atvykusi karališkoji Prūsijos šeima. Anot istorikės Zitos Genienės, antrą kartą istoriniu šis pastatas tapo, kai jame karo su Napoleonu metu karališkoji šeima gyveno nuo 1807-ųjų iki 1808-ųjų metų.

Zita Genienė: Konsencijaus tame pačiame name antrą kartą įsikuria jau karališkoji šeima. Tas karališkasis periodas paliko tokius atsiminimus ir reikia pastebėti, kad tuo metu Prūsijos karališkoji pora, ji buvo nestandartinė ta prasme, kaip elgėsi aukščiausi karališkos šeimos atstovai kitose šalyse, kurie paprastai būdavo neprieinami, su sargybomis, o ši jau ir Berlyne garsėjo tuo, kad kartais išeidavo be sargybos, be palydos pasivaikščiot. Jie vienas į kitą kreipėsi ne Jūs su titulais, bet Tu, ir žodžiu tas bendravimas toks jau buvo betarpiškas. Ir kuo ypač pasižymėjo va tas klaipėdietiškas periodas – jie iš tikrųjų svečiavosi pas turtinguosius miestiečius, bet susitikdavo kartu ir su krašto gyventojais, tai žodžiu paliko labai tokį didelį įspūdį. Karališkoji šeima išvykdama nepamiršdavo atsidėkoti – ir Konsencijaus šeimai dovanojo papuošalų, įvairias dovanas už tai, kad juos priglaudė, kad jie čia gerai jautėsi Klaipėdoje.“

Beje, Prūsijos karališkai šeimai reziduojant Klaipėdoje, čia buvo parengti miesto nuostatai, taip pat labai svarbus dokumentas, skelbiantis apie baudžiavos panaikinimą.

Zita Genienė: „Nors valdžios tose įstaigose buvo galvojama ir anksčiau apie būtinybę reformuoti valstybės valdymą, nes jis pasidarė toks kaip milžinas molinėmis kojomis, kuris trukdė pažangai. O tas skaudus pralaimėjimas, be abejo, vertė galvoti, kaip reikėtų toliau šaliai vystytis. Žodžiu, ir čia pirmosios ir dėl kariuomenės reorganizavimo kilo idėjos. O mums yra svarbiausia, aišku, spalio tas vadinamasis ediktas – baudžiavos panaikinimo aktas. Tai yra jau labai svarbus dokumentas, kuris nulėmė valstybės ir ateitį, ir kuomet mes kalbame lygindami Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės buvusios gyventojus, šitoje dalyje žmonės ir kaimo gyventojai gyveno žymiai geriau. Tai aišku dėka, kad mes išsilaisvinom, būdami Rusijos imperijoje. Tiktai 63-aisiais metais jau prasidėjo baudžiavos panaikinimas.“

Turbūt nereikėtų stebėtis, kad atsiradus galimybei, kai pirklio Konsencijaus našlė nusprendė išvykti iš Klaipėdos, miesto magistratas iš jos šį gyvenamąjį pastatą nupirko ir 1846-aisiais metais jame įkūrė rotušę.

Zita Genienė: „Aš manau, kad tos derybos gal vyko ir anksčiau, nes iš tikrųjų išlaikyti istorinę atmintį yra labai svarbu ir kai tiktai va štai atsirado galimybė, tą miestas noriai darė ir labai tuo didžiavosi. Ir iš tikrųjų įsikūrusi rotušė pirmaisiais metais atliko tokią vidaus rekonstrukciją, kad būtų tinkama šitai funkcijai. O vėliau 1875-ieji metai yra labai svarbūs – tai yra jau didžioji rekonstrukcija, kuomet pasikeitė ir planinė struktūra, ir pastato išvaizda. Tai turėjo įtakos šiek tiek ir tas 1854-ųjų metų gaisras, kuomet ugnis jau priartėjo prie rotušės ir vos vos pavyko ją išsaugoti nuo gaisro. Tai va 75-aisiais metais buvo nuspręsta, kad reikia įrengti reprezentacinę posėdžių salę, tuo tikslu buvo pastatas paaukštintas vienu metru, įrengta puošni salė, taip pat pasikeitė ir fasado elementai, daug įvesta naujų elementų, atsirado Klaipėdos miesto herbas ir taip maždaug išore tai yra jau ką mes matome dabar. Tačiau planinė struktūra, aišku, labai nukentėjo jau sovietmečiu.“

Na o apie Klaipėdos miesto rotušės istoriją XX-ajame amžiuje pasakosime jau paskutinėje laidos dalyje.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas

Klaipėdos miesto rotušė buvo svarbi ir po to, kai šis kraštas buvo perimtas iš Vokietijos, o vėliau atiteko Lietuvai. Pasak Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus atstovės Zitos Genienės, čia savo posėdžius rengdavo ir Klaipėdos krašto parlamentas.

Zita Genienė: „Per rotušę dar vienas yra svarbus momentas – 20-ieji metai, kuomet Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos, tai būtent šitoje miesto rotušėje ir buvo pasirašytas pagrindinis aktas, kuomet jau Vokietijos atstovas grafas Lambsdorfas perleidžia Antantės valstybių žinion ir kuomet atvyko prancūzai, ta perdavimo ceremonija vyko būtent prie rotušės. Na, o kai Klaipėdos kraštas atiteko Lietuvai, pradėjo veikti nauja krašto valdymo organizacija – tai Klaipėdos krašto seimelis arba parlamentas. Jie vis dėlto posėdžius visada rengdavo šitoje magistrato salėje dėl to, kad kitokios vietos posėdžiams neturėjo miestas. Taip magistratas iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos jis kaip institucija veikė.“

Po Antrojo pasaulinio karo miesto rotušės pastatas prarado savo reikšmę.

Zita Genienė: „Kuomet jau atėjo sovietmetis, toks požiūris buvo ypatingai stengėsi ištrinti tą atmintį tokią ir šitas pastatas buvo paverstas statybininkų bendrabučiu, vėliau statybos tresto administracija įsikūrė. Ir tada čia apie 64-uosius metus dar ta rotušės salė buvo visiškai sumodernizuota, kaip tuo metu sakoma, atsisakoma visų tų detalių. Ir, tarkime, niekas nežino, kur dingo istorinė galerija – buvo pradėta kaupti paveikslai, istoriniai paveikslai, Luizės sofa kaip relikvija ir visi kiti. Ir tiek kieme yra buvus tokia istorinė ekspozicija – visa tai išnyko be pėdsakų, išskyrus muziejus turi vieną eksponatą. Tai magistrato, mes taip spėjam, iždo skrynia. Kuomet buvo pastatas remontuojamas, pusrusyje buvo rastas, tai mes muziejuje saugome ir ekspozicijoje rodome. Tai va, XVII amžiaus ji išlikusi, tai vienintelė relikvija iš to meto. Tai reikia pastebėti, kad įsikūrus rotušei, buvo statomi priestatai, šalia įsikūrė gaisrinė, šalia buvo vėliau įsikūrė ir policijos valdyba, už Karlo tilto muitinės kompleksas, bet rotušė buvo tarsi administracinis toksai centras. Vat sovietmečiu va šitas kompleksas, gaisrinė nugriauta ten 83-aisiais metais, policijos valdyba dar yra buvus, miesto sporto salė už magistrato tame pačiame sklype – visa tai buvo sunaikinta ir išlikęs tiktai vat vienas rotušės pastatas. Aišku, šitie vat visi griovimai jie šiek tiek mažina to buvusio ansamblio vertę ir taip labai dabar yra sunkiai įsivaizduojamas tas, kaip čia viskas atrodė seniau, kadangi išlikęs vienas tiktai korpusas.“

1978-aisiais metais buvo atlikta šio pastato rekonstrukcija. Na, o Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, patalpos buvo perduotos naujai įkurtam Klaipėdos universitetui, kuris čia įkurdino rektoratą bei kai kuriuos padalinius. 1994-ųjų metų pabaigoje Lietuvoje suformavus 10 apskričių, buvusiame magistrato pastate įsikūrė Klaipėdos apskrities viršininko administracija. Po apskričių administracijų likvidacijos, čia nuo 2011-ųjų metų įsikūrė Klaipėdos miesto savivaldybė.

Zita Genienė: „Ir galbūt tai yra gerai. Nors jis yra saugomas pastatas, jau čia kažko negalima daryti, tačiau privatūs asmenys, aišku, kitokias vizijas turi dažniausiai. Iš kitos pusės, pastatas yra restauruotas, sovietmečiu reikia pasakyti fasadai sutvarkyti. Tokia galbūt ir atsiras galimybė ir tą salę kažkiek atkurti senąjį vaizdą, kad ji galėtų vėl tapti reprezentacine miesto sale. Ir ne vieną kartą buvo kalbama apie galimybę kažkokią muziejinę ekspoziciją, kad būtų bent jau nedidelė, atkurta, kuri pasakotų apie tokią įdomią istoriją. Reikia džiaugtis, kad va šitokių visokių sumaiščių, perversmų, bombardavimų laiku išliko tas pastatas. Tai yra didelė vertybė. Manau, mes būtume žymiai skurdesni be šito pastato, ne tiek mes daug ir turime tokių išskirtinių pastatų Klaipėdoje.“

Teigė Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Zita Genienė.

Laidą rengė Žydrūnas Naujokas.

1. S. Pašnekovų kalba neredaguota.

Atgimstanti istorija – Kretingos dvaras

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Kretinga ir jos apylinkės nuo seno garsėja archeologijos ir liaudies architektūros paminklų gausa, etnografijos ir liaudies meno vertybėmis, iš gilios senovės atėjusiomis liaudies tradicijomis ir papročiais. Kretingos praeitimi, jos paminklais, materialinės ir dvasinės kultūros vertybėmis, tyrinėtojai ir senovės mėgėjai pradėjo domėtis dar XIX a. Šiandien kviečiame į pažintį su Kretingos dvaru. Kalbiname muziejaus vadovą Romandą Žiubrį.

Romandas Žiubrys: „Kai mes kalbam apie Kretingos dvarą, tai turbūt dažniausiai minime XIX a. antrojąją pusę, kada į Kretingą persikelia gyventi grafai Tiškevičiai ir čia įkuria savo tokį, na, šeimos lizdą. Ir iš tikrųjų kodėl yra įdomi ta XIX a. antroji pusė, nes grafas Juozapas Tiškevičius su žmona Sofija iš pagrindų rekonstruoja dvarą ir paverčia jį vienu moderniausių dvarų carinės Rusijos imperijoje.“

Tarpukariu rūmai išliko svarbūs miesto gyvenime. Čia rinkosi Kretingos apskrities aukštuomenė, lankėsi valstybės veikėjai, vyko susibūrimai, pokyliai.

Romandas Žiubrys: „Kretingos dvaras turbūt pradeda traukti daugelio kitų dvarininkų irgi dėmesį, tai, žinoma, kaimynystėj gyvena Oginskiai, Plungėj ir Rietave, tai jie dažni svečiai čia būna ir kartu su Tiškevičiais jie pradeda na kurti tokius turbūt verslo planus, jeigu taip galima pasakyti, nes kartu šitos dvi giminės pradeda plėtoti Palangą kaip kurortinį miestą. Jie kartu ten investuoja, kartu dalinasi įvairiomis idėjomis ir pat nuo tada turbūt Kretinga ir tampa žinoma.“

Grafas Juozapas Tiškevičius 1875-ais nupirko dvarą, rekonstravo rūmus ir pristatė oranžeriją. Joje įkūrė Žiemos sodą.

Romandas Žiubrys: O Žiemos sodo atsiradimas pasirodo yra ganėtinai toks praktiškas dalykas, nu bent jau taip iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti. Kretingos dvare yra du pastatai, toks šiaurinis ir vakarinis ir tais senaisiais laikais va prieš jau kai atsikelia Tiškevičiai čia, tie du pastatai yra sujungti tiesiog tokiu dengtu koridoriumi, kuris yra šaltas, niūrus, tie šeiminykščiai jie migruoja tuo koridoriumi, nes vaikai eina pas tėvus, o tėvai eina pas vaikus ir tiesiog, kad būtų patogesnis susisiekimas, jie sumąsto, kad tuos du pastatus reikėtų sujungti Žiemos sodu. Ir kai Tiškevičiai pastato Žiemos sodą, tai vėlgi įdomus toks faktas, kad šitas Žiemos sodas tampa didžiausiu privačiu Žiemos sodu Vakarų Europoje tuo metu. Jo funkcinė paskirtis buvo sujungti du pastatus, bet iš karto jis kai buvo sukurtas, jisai buvo sukurtas kaip Žiemos sodas. Ir mini Žiemos sodas nuo dabartinio skyrėsi turbūt kaip diena ir naktis, nes Tiškevičių laikais jis buvo labiau galbūt toks panašus į laukinę gamtą, nes ir toks ir tokie upeliai labiau buvo natūralių išlinkimų visokių, krioklys buvo, augalai šiek tiek kitokie buvo.

Žiemos sode gyvame augalų žemėlapyje galima matyti, kaip įsikūnijo kūrybinė žmogaus fantazija, kaip apsiprato šiauriečių auginami tolimųjų dykumų ar atogrąžinių miškų augalai. Šiuo metu Žiemos sode auga daugiau kaip 170 rūšių, apie 5000 vienetų augalų. Su kokiais iššūkiais susiduria Kretingos dvaras, pasakosime netrukus.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Toliau tęsiame laidą apie Kretingos dvarą. Kretingos dvaras turi išskirtinę istoriją ir rašytiniuose šaltiniuose jau žinomas nuo XVII amžiaus. Garsios Lietuvos didikų giminės, pradedant Žemaičių seniūnais Kęsgailomis, Jonu Chodkevičiumi ir baigiant paskutiniais dvaro valdytojais grafais Tiškevičiais. Grafai Tiškevičiai įnešė svarų indėlį kuriant ir formuojant miestą, įtvirtinant krikščionybę, puoselėjant kultūrą, plėtojant švietimą ir mokslą. Kretingos dvaro muziejaus vadovas Romandas Žiubrys pasakoja, kad dvaro vandens malūne buvo įrengta pirmoji Lietuvoje hidroelektrinė, kuri buvo naudojama rūmų apšvietimui. Nutiesta pirmoji telefono linija, sujungusi Kretingos dvaro rūmus su Plungės ir Rietavo dvarais.

Romandas Žiubrys: „Visokių turbūt buvo tų laikotarpių ir ir pakilimų, ir nuopolių. Kai mes visada vat kai kalbam apie tą pačią pradžią, ar ne, suklestėjimą, tai labai toks ryškus pasikeitimas buvo Tiškevičiams pradėjus modernizuoti dvarą, čia atsiranda pirmoji elektrinė, čia atsiranda telefonas, kadangi pats Tiškevičius sunkiai vaikšto, tai tam, kad galėtų valdyti savo žemes ir kad duoti nurodymus galėtų ūkvedžiams, tai jisai tiesiog įsidiegė telefono liniją. Tam, kad būtų patogiau nueiti iki centro, iki bažnyčios, Tiškevičiai pakloja pirmąjį Kretingoje šaligatvį, kuriuo, žinoma, gali naudotis ir žmonės. Greta dvaro yra įkuriamas nuostabus parkas su prancūziško parko, na, stiliaus tokia dalimi, kur yra skulptūros, fontanai, čia yra iškasami trys tvenkiniai. Žodžiu, iš tikrųjų tas dvaras labai labai tokį ženklų pasikeitimą turi.

Buvo metas, kai Kretingos dvarui teko išgyventi sunkumus, o kartu su juo ir Žiemos sodui.

Romandas Žiubrys: „Aišku, paskui 1923-ieji metai arba ten vėl kažkokios kažkokie neramumai, jeigu būna, 23-iais metais yra žemės reforma Lietuvoje vyksta, tai žemvaldžiai netenka savo turtų, nu tų pagrindinių pajamų šaltinių, nes būtent iš miškų, sakysim, auginimo, žemdirbystės jie negauna pajamų. Tai tada nuosmukis atsiranda. Pats Žiemos sodas irgi jaučia visus šituos neigiamus aspektus, nes, pavyzdžiui, kai pasidaro sunkiau išlaikyti dvarą, Tiškevičiai sumažina Žiemos sodą, dalį langų nuardo, sumažėja jo tūris, lengviau prižiūrėti, lengviau šildyti. Pagerėja laikai, vėl atsiranda pinigų, vėl Žiemos sodas yra išplečiamas, vėl gali džiaugtis.“

Kretingos dvaro rūmai nebuvo visiškai uždari pasauliui. Grafai Tiškevičiai, gyvendami šiuose didinguose namuose, leisdavo miestiečiams užeiti ir savo akimis pamatyti, kaip atrodo dvariškas gyvenimas. Tai buvo ne tik smalsumo patenkinimas, bet ir savotiškas ryšys tarp dvaro ir miesto.

Romandas Žiubrys: „Kas įdomu, kad net ir gyvendami šituose rūmuose, Tiškevičiai mielai priimdavo lankytojus. Ir ypač iš Memelio tuometinio, ar ne, iš Klaipėdos žmonės labai mėgdavo atvažiuoti. Buvo madinga atvažiuoti į Kretingą, pasivaikščioti po parką ir, žinoma, klaipėdiečiams magėjo, jiems buvo labai smalsu pažiūrėti, o kaip gi tie grafai gyvena. Ir įdomiausia, kad grafai leisdavo užsukti į savo gyvenamąsias patalpas ir pasižiūrėti. Pačiuose atsiminimuose, grafų dukros vienos iš atsiminimų yra rašoma, kad tos patalpos nebuvo kažko ypatingos ir tie baldai nebuvo labai prabangūs, bet matyt žmonėms vis tiek, na, imponavo ta grafų šeima ir rūmas, vakarietiška kultūra ir jie labai norėdavo, na, pažiūrėti, kaip iš tikrųjų tam dvare vyksta gyvenimas. Tai sakyčiau, kad, žinokit, nuo pat pradžių šitas dvaras buvo kaip savotiškas muziejus, nes priimdavo lankytojus.“

Šiandien Kretingos dvare atkurtos erdvės, prižiūrėtas Žiemos sodas ir išsaugota istorija kviečia lankytojus sugrįžti į praeitį. Tai vieta, kur galima ne tik pamatyti, bet ir pajusti, kaip gyveno dvaras, kuris, nepaisant visko, išliko. Pasakojimą netrukus tęsime – ką galima pamatyti šiandien apsilankius Kretingos dvare bei jį supančiame parke.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Šiandien Kretingos dvaras gyvena visai kitokiu ritmu nei anuomet, tačiau jo sienos vis dar pasakoja istorijas. Muziejuje lankytojai kviečiami ne tik stebėti, bet ir patirti. Čia vyksta edukacijos, kuriose galima paragauti dvaro kepinių, susipažinti su senaisiais amatais ar net trumpam įsijausti į dvaro gyvenimą. Pasakoja muziejaus vadovas Romandas Žiubrys.

Romandas Žiubrys: „Šiandien Kretingos muziejus, iš tikrųjų, kaip ir daugelis turbūt Lietuvos muziejų, stengiasi pakviesti žmones atvykti ir šiek tiek kitu požiūriu žiūrėti į muziejų. Esame įpratę, kad muziejai yra tokios statiškos institucijos, kurios kaupia eksponatus, rodo, kad nuobodžios būna ekspozicijos. Tai mes šitą mitą stengiamės sulaužyti ir iš tiesų savo lankytojams siūlome labai daug tokių patyriminių dalykų. Labiausiai turbūt žavi mūsų lankytojus ekskursijos su dvaro ponia, su guvernante, kur ne tik vaikšto po dvarą, susipažįsta su dvaro patalpomis, bet ir gauna, na, kažkokių potyrių. Galbūt paragauja kažkokio tų laikų gėrimo, galbūt paskanauja tų laikų valgio kokio nors. Mes jau ruošiam visiškai naują ekskursiją, kurioje bus ragaujamas Tiškevičių laikų desertas su kava.“

Dvaro erdvės nuolat prisipildo gyvybės. Čia rengiami įvairūs koncertai: nuo jaukių kamerinės muzikos vakarų iki specialių pasirodymų. Muzika skamba ten, kur kadaise aidėjo grafų pokyliai, tarsi sujungdama praeitį su dabartimi.

Romandas Žiubrys: „Iššūkiai muziejams yra tokie dinamiški, ir neužtenka žmogui padaryti kažkokią parodą, jisai ieško daugiau pramogų. Ir šiandien Kretingos muziejus, na, stengiasi užpildyti visas galimas nišas. Mes rengiame koncertus Žiemos sode, mes kviečiame, kaip minėjau, į patyrimines ekskursijas, mes kviečiame plaukioti vasarą, kada jau sezonas, kviečiame Akmenos upe plaukti ekskursija, pažiūrėti į Kretingą iš upės pusės, kas irgi žavi ir pačius kretingiškius, ir Klaipėdiečius. Beje, klaipėdiečiai – labai dažni svečiai Kretingos muziejuje ir ypač mėgsta būtent tuos vakarinius renginius ir koncertus.“

Kretingos dvaras sulaukia gausaus lankytojų srauto. Čia atvyksta tiek vietiniai gyventojai, tiek turistai iš įvairių Lietuvos kampelių. Visi jie ieško ne tik grožio, bet ir gyvo ryšio su istorija.

Romandas Žiubrys: „Tai dabar Kretingos muziejus jau antrus metus iš eilės yra lankomiausias savivaldybių muziejus Lietuvoje, ir mes vėlgi turime dar vieną iššūkį – kaip priimti tokį kiekį žmonių. Užpraėjusiais metais Kretingos muziejuje apsilankė virš 80 tūkstančių lankytojų, o praėjusiais metais daugiau negu 90 tūkstančių lankytojų.“

Nuolatiniai lankytojai gali tapti dar artimesne šios vietos dalimi. Muziejus siūlo „Muziejaus draugo“ kortelę, kuri suteikia galimybę dažniau sugrįžti, dalyvauti veiklose ir dar giliau pažinti dvaro gyvenimą. Apie tai pokalbį pratęsime kitoje laidos dalyje.

Atgimstanti istorija

 Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Tęsiame laidą apie Kretingos dvaro istoriją. Kretingos muziejuje netrukus prasidės naujas projektas, kurio tikslas – modernizuoti ir aktualizuoti muziejaus žiemos sodą, pritaikant jį šiuolaikinėms kultūrinėms ir edukacinėms veikloms. Muziejaus vadovas Romandas Žiubrys pasakoja, kad šiandien žiemos sodas dažnai suvokiamas tik kaip augalų ekspozicija, tačiau norima praplėsti jo funkcionalumą ir pasiūlyti įtraukiančias edukacines bei kultūrines veiklas.

Romandas Žiubrys: „Artimiausius dvejus metus tikimės atnaujinti centrinių rūmų ekspoziciją, tam esame gavę finansavimą, o kitas toks, na, dar didelis iššūkis irgi mūsų laukia, nes tą patį žiemos sodą, garsiausią mūsų turbūt objektą Kretingos, norime paversti imersine arba, kitaip sakant, įtraukia erdve ir čia norime sukurti tokį medijų teatrą, jeigu galima sakyti, su 3D projekcijomis, su atmosferiniu apšvietimu ir garsu. Tai žmogus jeigu dieną matys vienokį žiemos sodą, tai atvykęs čia vakare jisai pasiners į visiškai kitokį, tokią mistinę ir nepatirtą aplinką. Tai labai tikiuosi, kad po poros metų irgi galėsime pakviesti į visiškai pasikeitusį žiemos sodą.“

Kretingos muziejus pristato naujovę, kurios ypač laukia žmonės, pamėgę buvusios Kretingos grafų Tiškevičių rezidencijos erdves ir vis atrandantys priežasčių čia sugrįžti. Tai draugo kortelė.

Romandas Žiubrys: „Visai neseniai pradėjome kviesti žmones įsigyti muziejaus tokią draugo kortelę, su kuria galima lankytis bet kada ir bet kiek visus metus. Tai ir žmonės sako: „O tai kam reikia tokios kortelės, kodėl reikėtų apskritai grįžti į muziejų, ar ne, jeigu vieną kartą atėjau, tai kam reikia grįžti antrą kartą?“ Ir mes tada sakom: „Bet žiūrėkit, pas mus muziejuje yra labai daug jaukių vietų, kur galima atsisėsti su kompiuteriu, kur galima skaityti knygą, galima dirbti, galima tiesiog relaksuoti“. Ir mūsų muziejų atranda net ir mokiniai, jie po pamokų dabar atbėga kartais ir tiesiog įsitaiso kažkokioj va tokioj jaukioj vietoj, kur yra minkštasuolis galbūt, suoliukas, ir tiesiog pasidaro namų darbus arba pabūna su draugais pralaukia kažkokį langą, jeigu tarp pamokų būna. Tai matyt čia yra esminis kodas, kodėl muziejus turėtų arba galėtų tapti ta vieta, jaukia susitikimų vieta, kur, na, nebaidytų žmonių, o tiesiog kviestų ateiti ir būti, ir leisti laiką. Iš tikrųjų mūsų paskirtis turbūt tokia ir turėtų būti, kad čia būtų gera leisti laiką.“

Kretingos dvaro muziejaus vadovas Romandas Žiubrys atvirauja, kad idėjų ir minčių galima išgirsti ir pamatyti lankantis užsienio šalių muziejuose.

Romandas Žiubrys: „Aš tą idėją parsivežiau iš Ispanijos, iš Barselonos, nes Barselonoje labai daug erdvių yra būtent sukurtos tam, kad žmonėms būtų patogu. Ir muziejai, tai kaip šiuolaikinio meno muziejai, jie yra pritaikyti, nes, nu, kad tu ateini va ir tiesiog būni, ar ne? Tu gali va turėti abonementą kažkokį ir leisti laiką. Tai yra labai smagu, nes mūsų žiemos sode tu gali kiekvieną dieną ateiti ir praleisti va tą valandą ar dvi, turėti tokią galimybę. Nes, tas muziejus nėra ne kasdienis, jis yra išskirtinis, tas žiemos sodas jis išties yra privalumas.“

Viena turbūt svarbiausių užduočių muziejuje – kurti ryšį su lankytojais.

Romandas Žiubrys: „Kiekvienam lankytojui svarbiausia yra turbūt tai, kaip mes jį priimame. Tai tas nuoširdumas, svetingumas, net kai jis nesitiki, ar ne, kai tu pasiūlai, na, kažkokią pagalbą arba tiesiog draugiškai padedi kažką padaryti. Aš manau, kad tai yra svarbiausia dirbant muziejuje, tai yra sukurti va tą jaukią aplinką. Ir mes tai stengiamės daryti, na, tiesiog kurdami ir tokias vietas. Mes atvykę į Kretingos dvarą kiekvieną kartą turbūt liksite nustebinti, nes čia nuolatos kas nors kinta. Ir parodos, ir erdvės kinta, kaip mes juokaujame, net po nakties paveikslai salėse būna išsikraipę, nes čia vis dar vaikšto, matyt, Tiškevičių dvasios. Atvykti į muziejų verta vien dėl to, kad čia praleisti gerą laiką, tiesiog pabūti aplinkoje, kurioje tvyro gera aura. Ir mes džiaugiamės, kad lankytis Kretingos muziejuje tiesiog tampa madinga.“

Laidą rengė Jūratė Žavoronkova.

1. S. Pašnekovų kalba neredaguota

Atgimstanti istorija – Klaipėdos Karalienės Luizės gimnazijos pastatas

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Šiandieną laidoje pasakosime Klaipėdos Luizės gimnazijos pastato istoriją, juolab, kad šiemet minime keletą simbolinių sukakčių: pačiam istoriniam pastatui sukanka 135 metai, prieš 35 metus įstaiga pavadinta Jaunimo centro vardu, prieš dešimtmetį jam suteiktas Luizės vardas. Ir, žinoma, šiemet švenčiamos karalienės Luizės 250-osios gimimo metinės. Su šio pastato istorija mus supažindins buvęs ilgametis Klaipėdos Karalienės Luizės jaunimo centro vadovas Aleksas Bagdonavičius, kuris pasakojimą pradeda nuo kapinių, nes būtent jų vietoje, dabartinėje Puodžių gatvėje, buvo pastatyta ši švietimo įstaiga.

Aleksas Bagdonavičius: „Šitas pastatas – tai buvo Karališkoji Luizės gimnazija. Ten buvo kapinės ir dar mano paauglystėje, kada tiesė šitas šilumines trasas, matėme kalnus kaulų. Ir žmonės dar eidavo, piktindavosi, sakydavo: „Kodėl žmonėms neduodama ramybės ilsėtis?“. Na, o kadangi kai man teko direktoriauti tuos 30 metų Karalienės Luizės jaunimo centre, tai ne vieną kartą teko kai kuriuos tyrimus daryti su įvairiom rekonstrukcijom ir atkasdavo tiesiog eini pro šalį ir matai gulinčius griaučius, atkastą kapą. Na, taigi nenustebkim, kartais piktinamės, kad kažkas naikina kapines – tai tuo laiku irgi jos buvo naikinamos. Ir galiu pasakyti, kad 1820 metais šitos kapinės buvo uždarytos, panaikintos ir įrengtas labai gražus skveras. Ir jis buvo pavadintas Naujuoju sodu, ir dabar mes štai turime Naujo sodo gatvę.

Pirmasis Luizės gimnazijos pastatas iš tikrųjų stovėjo ne šioje, o kitoje miesto vietoje. Luizės gimnazija tiesiog, galima sakyti, buvo atkelta. Ji susikūrė dar 1860 metais kaip aukštesnioji tokia miestiečių mokykla, o paskui jau tapo gimnazija. Ir ta Luizės gimnazija iš tikrųjų buvo Tomo gatvėje šalia Jono bažnyčios. Ir augant poreikiui turėti gražų pastatą, galų gale ir plėstis – nebetilpo – taigi ir buvo nuspręsta statyti naują tokį modernų gražų pastatą. Ir kas būdinga – daugiau yra prūsiška architektūra ir raudonų plytų, o čia, reiškia, buvo geltonų plytų, labai gražus pastatas. Jis buvo pradėtas 1889 metais statyti, o baigtas 1891 metais, balandžio mėnesį įsikelta. Ir kaip rašo įvairūs istoriniai šaltiniai, tai buvo, na, labai graži šventė su eisenom, su vaidinimais, su procesijom ir tai buvo reikšmingas įvykis mieste.“

Aleksas Bagdonavičius pasakoja, kad jam pradėjus dirbti šiame pastate, daugelio istorinių interjero detalių nebuvo likę ir jos matomos tik archyvinėse nuotraukose.

Aleksas Bagdonavičius: „Jeigu kalbėti apie šitą grožį… Aš pradėjau dirbti nuo 1991 m. – lygiai 100 metų tam pastatui, kada, reiškia, taip sutapo. Aš negalėjau įsivaizduoti, kada paskui jau, Ievos Simonaitytės biblioteka pradėjo gauti tas archyvines medžiagas, gavom nuotraukų. Tai aš nesuprasdavau – atvažiuodavo pas mus buvę mokiniai ir vis klausdavo: „Und wo befindet Aula?“ (Kur aula?). Nuvedam į aulą ir aš suprantu iš jo sustingimo, kad tai yra ne tai. O kai pamatėm nuotraukas – dvejos koklinės krosnys gražios, suolai, vargonai, vienoj pusėj Vilhelmo, man atrodo, pirmojo portretas, kitoje – Luizės portretas. Ir dažniausiai klausdavo: „O kur yra Luizės portretas?“. Aš jokio portreto nežinau. Tai aš dabar jau, kada yra nuotraukos kopijos, matau tą portretą. Mane taip suintrigavo, kad 2001 metais į mane kreipėsi buvę Maximo Gorkio mokyklos abiturientai – po karo užbėgant už akių, tai buvo Antra vidurinė, po to Maximo Gorkio mokykla. Abiturientai kreipėsi, kad daryti susitikimą. Ir ta proga aš paklausiau: „Ar nematėt – turėjo būti Karalienės Luizės portretas. Gal matėt kur?“. Kelios moterys: „Taip, – sako, – portretą matėm mėtėsi rūsy“. Vadinasi, apie 1960-uosius metus tas portretas tebegyvavo. Jo likimas, aišku, dabar nežinomas.“

Pasakojimą apie Klaipėdos Luizės gimnazijos pastato istoriją tęsime po pertraukėlės.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Tęsiame pasakojimą apie Karališkąjį Luizės gimnazijos pastatą, kuris dabartinėje Puodžių gatvėje buvo pastatytas prieš 135-erius metus. Iš geltonų plytų pastatytą kompleksą sudarė mokomasis korpusas, atskira sporto salė ir erdvus kiemas, aptvertas ažūrine metaline tvora su mūriniais stulpais ir cokoliu. Dviaukščio pastato su pusrūsiu koridorių ir vestibiulio grindys išklotos ornamentuotomis Metlacho plytelėmis, laiptai iš pilko granito, o turėklai – metaliniai su ornamentais. Kaip pasakoja daug metų šiame pastate dirbęs buvęs Karalienės Luizės jaunimo centro vadovas Aleksas Bagdonavičius, čia atvažiuodavę buvę šios gimnazijos mokiniai pasakojo įdomių istorijų.

Aleksas Bagdonavičius: „Ten mokėsi berniukai, buvę gimnazistai, jie man pasakodavo, sakė, mokytojai vaikščiodavo griežtai su peteliškėmis ir frakais, bet aš turbūt padaryčiau korekciją, nes aš mačiau nuotraukas daugiau, tai gal jie vadina juos frakais, bet tai buvo kitas apdaras – surdutai. Galbūt iškilmių proga ir dėvėdavo frakus. Tai aišku, labai įdomu matyt, kaip prie tų pačių sienų, kur tu jas ramstai, stovi kiti žmonės, kitas šimtmetis, gimnazistai su kepuraitėm gimnaziškom, labai panašiom ir buvo Augustės Viktorijos licėjaus mergaitės tokios pat, jie yra bendrų nuotraukų, matyt, draugavo berniukai mergaitės. Ir direktorius prieš pamokos pradžią pro langą stebėdavo einančius gimnazistus į pamokas. Ir neduok Dieve, sakydavo, tai geriau kad medis koks užgriūtų, jeigu pamatydavo vėluojantį gimnazistą. Tai, sako, atsiminsi visam gyvenimui iš tokių žodžių gausi, na, žodžiu, tai buvo gimnazijos statuto pažeidimas numeris vienas, čia nebuvo jokių vėlavimų, aš jau nekalbu apie pamokų nelankymą. Va, ir ta gimnazija Luizės gyvavo iki 1945 metų, o jau nusidraikius karo dūmams įsikėlė jau kiti mokiniai, įdomiausia, kad tai rusakalbiai.“

Po Antrojo pasaulinio karo čia įsikūrė rusakalbių antroji vidurinė mokykla, kuri 1975-aisiais metais buvo perkelta į kitą vietą.

Aleksas Bagdonavičius: „Pokario jau jį pradžioje buvo antra vidurinė, kur paskui buvo suteiktas Maksimo Gorkio vardas. Ir dar tose pokarinėse nuotraukose kieme dar buvo statinių kitų, statinukas toks, kuris jungia link sporto salės ėjo, ne viskas, matot, išlikę yra. Tai reiškia, dar nuotraukoje matyti koklinės krosnies nuostabaus grožio, kaip dvaruose mes dabar matom, tokios krosnies buvo dvejos, vienos prie išėjimo, kitos prie dabartinės scenos. Tai jau pokaryje buvo tiktai viena krosnis likusi. Tai jau buvo paprasčiausia, na, vidurinė rusakalbių mokykla, kol buvo pastatyta naujoji Maksimo Gorkio mokykla.“

Sovietmečiu šiame pastate veikė pionierių, vėliau moksleivių namai. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, moksleivių namai buvo reorganizuoti į Klaipėdos jaunimo centrą, kuriam prieš dešimtmetį suteiktas Karalienės Luizės vardas. Pasak Alekso Bagdonavičiaus, per visą šį laikotarpį pastato vidus buvo gerokai suniokotas.

Aleksas Bagdonavičius: „Šitas pastatas nebuvo saugomas, dalis buvo perdaryta, kur dabar teatriukas yra, ten buvo permūryta, kažkas nugriauta. Sakykime, jeigu klasėse anksčiau buvo klasėse  taip pat šildomos buvo krosnimis ir matėsi tos kūrenamos iš koridoriaus pusės angos, dabar matyti užmūrytos. Tai tos vietos, plytelės, kurios turi išliekamąją vertę, gražios plytelės, ten tos vietos ir jos  suskaldytos. Tai yra skaldė malkas ir galvos neskaudėjo. Uždažyta šlykščiais aliejiniais dažais, morgo išvaizda, žodžiu, ir visa kita, kokį mes jau palikimą turėjom, tokį. Ir aš džiaugiuosi, kad yra ruošiamas jau projektas restauracijai vidaus, salėj truputėlį atidengta yra freskų tai stiklai buvo spalvoti, ir vargonai buvo, visas tas grožis, aišku, buvo suniokotas, kur tie vargonai sunku pasakyti, bet jų taip pat neliko.“

Na, o apie tai, kas neišliko ir kokias dar šio pastato grožybes galime išvysti, pasakojimą tęsime netrukus.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Karališkasis Luizės gimnazijos pastatas dabartinėje Puodžių gatvėje buvo pastatytas prieš 135 metus. Tai buvo pirmoji Klaipėdos mokykla, kurioje buvo įvestas vandentiekis. Taip pat aikštelės gale buvo pastatyta sporto salė, kurią mokyklos vadovybė leido naudotis ir jaunimo organizacijoms. Apie šios įstaigos išskirtinumą pasakoja buvęs ilgametis Karalienės Luizės jaunimo centro vadovas Aleksas Bagdonavičius.

Aleksas Bagdonavičius: „Šitas pastatas kuo jis buvo žymus. Vandentiekis kad buvo įvestas. Ir pirmoji mokykla su sporto sale, nors ji lauke, bet su sporto sale ir ėjo toks tamburiukas, jau jo neliko, toks kaip koridoriukas link sporto salės ir stovėjo pastatėlis su daug kaminukų, kurių aš nežinau, niekaip negalėjom atspėti. Tai aš tada pasakiau, jeigu daug kaminukų ir ventiliacija, tai galėjo būt tualetai.“

Prie pagrindinio įėjimo į pastatą tebėra išlikę autentiški žibintai. Jie unikalūs tuo, jog šviečia taip pat kaip ir XIX amžiuje – tai yra naudodami dujas. Prieš 15 metų jie buvo restauruoti Vokietijoje, o gamtines dujas sutemus įžiebia čia sumontuoti fotoelementai. Šie žibintai buvo atstatyti bendrovės „Lietuvos dujos“ iniciatyva, minint dujų verslo Lietuvoje 150 metų ir gamtinių dujų mūsų šalyje naudojimo 50 metų progas.

Aleksas Bagdonavičius: „Dujiniai žibintai, kurie pašviesdavo kelią mokiniams ateiti, buvo likę rėmai, bet 1919 metais dujininkai sugalvojo dujinį žibintą pastatyti Klaipėdoje. Ir mes pasakėm ir tie dujų žibintai buvo rekonstruoti, pastatyti ir jie yra veikiantys. Kas dar pavyko? Dar stogas. Po karo iš pradžių buvo šiferis nuotraukose mačiau, po to uždengė labai sunkias čerpes, kurios paskui sudėvėjo, vanduo plovė. Tai po to restauratoriai sakė, ant dievo piršto jau tas stogas laikėsi. 120 metų vandens pūdytas, kirminų graužtas ir dar bombos patvarkytas. Dar atlaikė ir per sunkias čerpes. Tai stogas dabar yra autentiškas, akmens skaldos, tokias plokštelės lengvos, toks koks buvo. Tai stogas, dujiniai žibintai ir tvora buvo išvirtusi ir tvora taip pat yra rekonstruota. Lieka dabar vidus.“

1989 metais buvo suplanuota atlikti ir pastato vidaus renovaciją. Visgi prasidėjus politiniams pokyčiams to nebuvo padaryta. Aleksas Bagdonavičius svarsto, kad taip galbūt ir geriau, nes pavyko išsaugoti nesunaikintas interjero detales.

Aleksas Bagdonavičius: „Tai tuo metu visi pastatai… interjeras buvo laikoma, kad tai ne vertybė. Mes su dramos teatru turim pavyzdį, kada šitą puikų nuostabų interjerą, kurį aš prisimenu, jau dabar niekas jo nemato ir nežinos, tik iš nuotraukų. Interjeras visada buvo mėgiamas naikinti, tik paliekant išorę. O dabar vidus yra toks pat, tik dažus galima nukaišyti. Mes netgi buvom tokį dalyką padarę. Buvo užbalinta kažkokiom kalkėm, kreidom. Mes nuplovėm ir padengėm laku. Paminklosaugininkai leido bent kiek to geltonumo atidengt. Kur aliejiniai, sakė nelieskit, sugadinsit. Tai va, yra durys autentiškos ir dabar salėje yra gabaliukas atidengta būtent freskų. Manau, kad ten šita vieta, na, bus graži, reprezentacinė.“

Sklinda legendos, kad šiame pastate Antrojo pasaulinio karo metais buvo įsikūręs Gestapas.

Aleksas Bagdonavičius: „Šitame pastate niekada nebuvo Gestapas. Kada man teko su pašnekovais,   sakykim, rimtais žmonėmis visai neseniai – Gestapas buvo? Ne, net nė pusvalandžio nebuvo Gestapo ten. Legenda, jie kažkokie tie kraupus rūsys, kad net vaikai ten kiti bijodavo į tualetą eit, jis toks atrodo tikrai kalėjimas, ten tik kamera tos patalpos. Ne. Gestapas buvo dabartiniame Stasio Šimkaus konservatorijos pastatas buvo Gestapas, o ten visą laiką buvo švietimo įstaiga. 45-ais vieni išplaukė mokiniai, kiti atplaukė.“

Nors šis pastatas visą laiką buvo naudojamas vaikų ugdymui, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę galėjo būti ir kitaip. Tačiau apie tai jau paskutinėje laidos dalyje.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Prieš 135-erius metus pastatytame Karališkajame Luizės gimnazijos pastate visą laiką buvo ugdomi vaikai. Sovietmečiu čia veikė ir pionierių, vėliau moksleivių namai. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, moksleivių namai buvo reorganizuoti į Klaipėdos jaunimo centrą. Buvęs ilgametis šios įstaigos vadovas Aleksas Bagdonavičius teigia, kad norinčiųjų įsikurti šiame gražiame istoriniame pastate buvo ne vienas.

Aleksas Bagdonavičius: „Kada mes šventėm pastato būtent jubiliejų 100 metų, vieni iš svečių buvo vokiečių draugija. Ir po to staiga mes atsigirstame, kad vokiečių draugija prašo atstatyti istorinį teisingumą, kadangi ten buvo vokiečių gimnazija ir ją vėl, reiškia, reikėtų. Paskui jie gavo atsakymą, kad šita Klaipėdos vokiečių draugija nėra būtent Prūsijos to valstybinio turto paveldėtoja. Paskui tas ir buvo rastas kompromisas, alternatyva – Zudermano gimnazija. Tai miesto valdžia pasiūlė: jeigu norite vokiškos gimnazijos, prašome, reiškia, ten, toj Gedimino gatvėj. Toliau dar buvo Vakarų bankas vaikščiojęs, mynęs slenksčius. Netgi Klaipėdos universitetas, dar toks besikuriantis, jiems staiga prireikė kad ir kaip fakulteto. Bet vadovai universiteto pasakė, kad tai per nelyg mažas ir mums netinka tas pastatas. Bet visokių čia buvo ėjo, ėjo tokių ratų suko. Ir netgi tokių, sakykim, tuo metu „rato berniukų“ man teko susitikti, kur pasakiau: „Vyrai, jūs be valdžios leidimo vinies neįkalsit, čia yra paminklas. Jums labai daug reikės vargti.“ – „A, nu jeigu vargti, tai paliekam ramybėj.“ Tai aš juokiausi, kad mes tokie esam, kaip kad Kryžiaus žygių metu Lietuva visiems būdavo pakeliui nu kažkaip pulti. Taip ir mes kažkokie buvom labai patogūs, nes miesto centras buvo strategiškai ir kažkam tas pastatas imponavo. Visko buvo, bet mes kažkaip kolektyvas laikėmės, įrodinėjom, kad mes čia reikalingi.“

Aleksas Bagdonavičius pasistengė, kad jaunimo centras ne tik išliktų šiame pastate, bet jam būtų sugrąžintas ir Luizės vardas. Taip prieš 10 metų jis buvo pakrikštytas Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centru.

Aleksas Bagdonavičius: „Tai yra neformaliojo švietimo įstaiga, kur vaikai po pamokų renkasi savo programas, būrelius, kolektyvus. Tai yra muzikiniai, šokių kolektyvai, teatrai – ne vienas, o keletas teatrų. Ten, kur jaunimas gali leisti savo ne tik laisvalaikį, bet toliau mokytis, tobulėti, galbūt netgi siekti savo profesinio meistriškumo. Ir ne vienas yra išėjęs, galiu pasakyti, turime ir kino režisierių, keletą rašytojų, žurnalistų turime. Ten aukštos prabos pedagogai dirba ir toliau vaikai tikrai tobulėja. Jie kai ateina į tokią įstaigą, jie staiga sužino, kuo jie nori būti ir koks jų gyvenimo kelias toliau. Tai yra turbūt tokios įstaigos svarba. O kad jis bus renovuotas, kad jis bus gražus… na, estetika taip pat turi vaiką auklėti. Ateina vaikas į aukšto lygio kolektyvą, nebūtinai jam būti tuo jau super wunderkindu, bet jis pajunta skonį – ar būsimos profesijos, ar gyvenimo krypties. Jis visada išeina kitoks. Vat yra tokia misija, kaip ir kitų tokių centrų, jaunimo centro tokia. Ir kada įžengs vaikas į gražią, renovuotą aplinką, akademišką, jis tokiu ir pasijus, kad šalia jo yra karalienė Luizė. Jis pats yra dalis to, kas vyko kažkada. Aš jaunimui ir sakau: negalvokit, kad jeigu manęs nebuvo, ir nieko nebuvo. Ir tas nuotraukas parodydavau, sakau: va, iki jūsų va prie tos sienos kieme stovėjo. Dabar jūs ten einat po tą kiemą ir jūs esate tąsa. Jie buvo garbingi žmonės, nes ir Šojus galų gale garsusis ten mokėsi, Gaigalaitis, Martynas Brakas, Adomo Brako brolis. Žodžiu, ir sakau – jūs esate tąsa viso šito proceso. Gerai buvo gimnazija, dabar jaunimo centras, bet vis tiek švietimo įstaiga. Na ir tikrai yra puikių žmonių ir išaugusių, ir manau toliau tų augančių žmonių karta ateis, na ir džiugins mus.

Tuo ir baigiame pasakojimą apie karališkojo Luizės gimnazijos pastato istoriją.

Laidą rengė Žydrūnas Naujokas.

1. S. Pašnekovų kalba neredaguota.

Atgimstanti istorija  – Pauliaus Lindenau laivų statyklos kompleksas

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Šiandiena laidoje kalbėsime apie jūrinį paveldą, o būtent – Pauliaus Lindenau laivų statyklos kompleksą, kurio dalis elingas ypač gerai matomas apsilankius prie Dangės upės žiočių. Kaip pasakoja Lietuvos jūrų muziejaus direktoriaus pavaduotojas, istorikas Romualdas Adomavičius, laivų statyba tuometiniame Memelyje prasidėjo ten, kur dabar yra Dienovidžio skveras.

Romualdas Adomavičius: „Šitas Lindenau kompleksas, ta vieta, tai galbūt net yra tokia trečia, kuri žymi istoriškai epizodus laivų statybos istorijoj Klaipėdos mieste. Pati pradžia laivų statybos Klaipėdoje yra siejama su senamiesčio erdve, kur dabar yra Dienovidžio parkas. Ten buvo anksčiau tekėjo viena iš Dangės atšakų. Pats senamiestis ir Klaipėdos pilis anksčiau ta vieta buvo apsupta išsišakojusios Dangės. Toje vietoje, kur buvo ta senoji atšaka, palei ją pakrantėj buvo statomi, kaip manoma, pirmi jūriniai laivai Klaipėdoje, tai yra XVI amžiaus pradžia, kai Klaipėdoje buvo įsikūrę laivadirbiai iš Olandijos ir jie ten pastatė kelis laivus. Ir ta vieta yra žinoma gana tiksliai dėl to, kad ten vyko tyrinėjimai archeologiniai ir ten buvo atkasta tos senosios laivų statyklos likučių. Ir vieta, tiktai gaila, kad nu ta vieta nėra pažymėta niekaip.“

Vėliau laivų statyba Klaipėdoje buvo vystoma šalia dabartinio Danės skvero. 

Romualdas Adomavičius: „Ta krantinės vieta, jinai ir vadinasi Laivadirbių krantinė, jinai yra dešiniajame Danės upės krante, nuo Klaipėdos elektrinės einant link Biržos tilto. Ir ten XVIII amžiaus jau vidury, antroje pusėje ir net XIX amžiaus iki vidurio faktiškai koncentravosi laivų statybos pramonė. Tai yra siejama su tokiais laivų statytojais atvykusiais, tai yra broliais Simpsonais, kurie ten turėjo laivų statyklą XVIII amžiaus pabaigoje įkūrę. Kas įdomu, kad dalis sklypo, kur buvo jų statykla, tai yra kur dabartinis šitas paminklas „Arka“, prie pat Biržos tilto, ir anksčiau toje vietoje buvo gynybinis griovys, ir ten vyko laivų statybos darbai. Bet ir toliau nuo šitos vietos link dabartinės įsivaizduoti elektrinės buvo įsikūrę keli laivų statytojai. Pavyzdžiui, ir garsiausias laivų statytojas Berentas Pyperis, jisai būtent šitoje vietoje pastatė per savo šitą visą laivų statytojo karjerą nuo 1830 metų beveik per 40 metų jisai pastatė 144 laivus. Mes čia kalbam apie jūrinius laivus. Tai buvo dviejų, trijų stiebų burlaiviai, tai va tokio dydžio kaip „Meridianas“ burlaiviai buvo statomi būtent šitoje Dangės upės krantinėje. Aišku, šiek tiek keista, kad kai vyko visa šita rekonstrukcija to parko, į tai nebuvo niekaip daugiau ar mažiau atsižvelgta ir tos krantinės ta istorinė paskirtis, jinai nėra niekaip atskleista, primenama ar akcentuojama šitoje vietoje.“

Trečiasis laivų statybos etapas Klaipėdoje siejamas jau su Dangės upės žiotimis, kur dabar ir stovi Pauliaus Lindenau laivų statyklos kompleksas. 

Romualdas Adomavičius: „Tai yra Lindenau laivų statykla Dangės upės pietiniame rage. Ten laivų statybos pramonė jinai jau nuo XIX amžiaus pabaigos vystėsi ir veikė laivadirbių korporacija šitoje vietoje. Ir jau šitas laikotarpis siejamas yra su perėjimu link metalinių laivų, garlaivių statybos. Nes pats procesas Klaipėdoje vyko gana sudėtingai dėl to, kad reikėjo šitai laivų statybos pramonei, ekonomikai persiorientuoti į visai kitokio tipo laivų statybą. O XVIII amžiaus antroj pusėj, XIX amžiuj išvystyta šita burinių laivų statyba ir visi tie aptarnaujantys amatai – ir virvių vijimas, ir kalvystės darbai – tai irgi buvo orientuota grynai burinių jūrinių laivų statybai. Ir tas persiorientavimas į tą tokį industrinės pramoninės epochos metu į garinius laivus, garlaivius vyko labai sudėtingai. Klaipėdoj gana anksti buvo pradėti statyti garlaiviai, 1840 metais pirmas garlaivis pastatytas, vadinosi „Friedrich Wilhelm IV“ (Frydrichas Vilhelmas IV) – tai pagal tuometinį Prūsijos princą, jo garbei pavadintas buvo laivas. Jisai plaukiojo, aišku, daugiausia Kuršių mariose, vidaus vandenyse, ir padėjo tiesiog jūrinius burlaivius tampyti, juos šiek tiek aptarnauti uoste. Ir kas yra įdomu, kad būtent šitas garlaivis atsirado jo siluetas ant šiuo metu jau neleidžiamo, bet tiktai Vokietijoje laikraščio „Memeler Dampfboot“, kuris ir verčiasi kaip „Klaipėdos garlaivis“.“

Pasakojimą apie Pauliaus Lindenau laivų statyklos istoriją pratęsime netrukus.

Atgimstanti istorija 

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Tęsiame pasakojimą apie Pauliaus Lindenau laivų statyklos kompleksą. Klaipėdos laivų dalydžių statykla pietiniame rage šalia Dangės upės žiočių veikė jau XIX-ajame amžiuje, tačiau suklestėjo, kai šios statyklos įrenginius nusipirko, o po Pirmojo pasaulinio karo galutinai šią teritoriją perėmė garsus Vokietijos inžinierius Paulius Lindenau. Jis yra laikomas šiuolaikinės laivybos statybos pradininku Klaipėdoje. Pasakoja Lietuvos jūrų muziejaus direktorės pavaduotojas, istorikas Romualdas Adomavičius.

Romualdas Adomavičius: „XIX a. pabaigoje ten vyko daugiau metalinių laivų remontas, ten iš esmės kažkokių didesnių laivų nebuvo statoma, kol Paulius Lindenau, jisai atvykęs iš kito Vokietijos miesto, jis įsigijo tą jau egzistavusią bendrovę pietiniame rage ir ten pradėjo savo jau laivų statybos verslą, praplėtė ir metalo, ir medžio dirbtuves, pasistatė įrengimus, specialiai skirtus didesnių laivų statybai. Ir 1919 metais, kai buvo įkurta Lindenau įmonė, prasidėjo tokių jau modernesnių laivų statyba Klaipėdoje.“

1919-aisiais metais įkurta Pauliaus Lindenau laivų statykla Klaipėdoje veikė iki 1944-ųjų. Čia buvo statomi metaliniai ir mediniai laivai, veikė mašinų fabrikas bei liejykla. Mūsų uostamiestyje buvo statomi jūriniai krovininiai garlaiviai, burlaiviai, žvejybos garlaiviai ir motoriniai laivai, taip pat upių garlaiviai.

Romualdas Adomavičius: „Per tą tarpukario periodą tarp 80–100 laivų buvo pastatyta. Vieni laivai buvo didesni, kiti mažesni, ne visi buvo laivai grynai jūriniai laivai, kiti buvo uosto aptarnaujantys laivai. 1922 m. pastatė pirmą tokį jūrinį prekybinį garlaivį ir tų visų užsakymų buvo labai įvairių. Pavyzdžiui, tarpukario Smiltynės perkėlos, dabartinėj vietoj plaukioja keltai, iš Klaipėdos centro į Smiltynę irgi bent trys keltai buvo pastatyti Lindenau įmonėje. Ir netgi į Pietų Ameriką buvo išplaukę keli laivai tokie motorlaiviai, kurie skirti labiau buvo pramoginiam, turistiniam pasiplaukiojimui, pora tokių buvo pastatyta. Paskui buvo statomi laivai didžiuliai jūriniai buksyrai, kuriuos naudojo tuometinės Sovietų Sąjungos laivybos kompanijos buksyruojant, pavyzdžiui, sielius jūromis ir kitas prekes ar baržas. Taip pat tarpukario Lietuvos užsakymu vyriausybės buvo statomi pasienio apsaugos laivai, pavyzdžiui, buvo trys laivai – „Žaibas“, „Aitvaras“ ir „Šaulys“ – pasienio apsaugai skirti, kurie plaukiojo pagrinde Kuršių mariomis, jie buvo mediniu korpusu. Bet Lindenau taip pat buvo pastatytas ir toks jau didesnis pasienio kontrolės laivas – tai yra „Partizanas“, kuris jau Baltijos jūros pakrantėmis irgi plaukiojo.“

Romualdas Adomavičius teigia, kad Klaipėdoje ir dabar galima pamatyti vieną šioje laivų statykloje pastatytą laivą.

Romualdas Adomavičius: „Vėlesniame etape šitos įmonės, apie 40-uosius metus buvo statomi ir didesni motorlaiviai, mažesnių gabaritų keleiviniai kruiziniai laivai, turėjo ir generatorių, turėjo apšvietimą – gan tikrai modernūs sprendimai buvo naudojami. Ir, pavyzdžiui, yra minima toks įdomesnis faktas, kad buvo pastatyti trys laivai 1926 metais, tai lygiai prieš 100 metų, skirti jūrų gelbėjimo darbams – jeigu reiktų staigiai išplaukti padėti laivui, patekusiam į avariją prie kranto. Tai, beje, toks vienas iš jų dar tebėra Klaipėdoj, dabar pavadintas „Simonas“. Prieš kelis metus dar plaukiojo, bet šiuo metu jis yra iškeltas ir stovi prie likusio vieno iš tų sovietinių angarų, kur yra Memelio miesto teritorija vystoma. Tai netoli perkėlos yra toks išlikęs angaras ir ten prie jo įėjimo stovi laivo toks korpusas – tai būtent, manau, vienintelis laivas, kuris yra išlikęs būtent dar statytas Lindenau gamykloje čia Klaipėdoje. Tai tų įvairių tikrai laivų buvo statoma, ir pavyzdžiui, ir uosto vilkikai Klaipėdoje, kurie plaukiojo tarpukariu, tai jų irgi buvo keli pastatyti. Tai toks tikrai buvo gan aktyvus tos įmonės tarpukario laikotarpis. Po Pirmo pasaulinio karo, kai tik įmonė įsisteigė, ten buvo gal iki 100 darbuotojų, o jau vėliau augo, daugėjo – 200, 300 – ir jau Antro pasaulinio karo metais, kai jau Klaipėda buvo perimta vokiečių, čia buvo pastatyti papildomi cechai, kuriuose buvo gaminama produkcija ir karo pramonei, tai taip pat ir lėktuvai buvo surinkinėjami. Ir čia jau darbuotojų buvo apie 900 tuo metu dirbo. Veikla buvo labai įvairiapusė ir netgi yra minima, kad surinkinėdavo ir miesto autobusų korpusus maršrutinių, kurie kursavo mieste – tai irgi buvo surinkinėjami Lindenau laivų statykloj.“

Na, o pats matomiausias ir bene įdomiausias iki šiol išlikęs objektas šios laivų statyklos – elingas. Bet plačiau apie jį kitoje laidos dalyje.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Nuo 1919-ųjų iki 1944-ųjų metų Klaipėdoje veikė Pauliaus Lindenau laivų statykla. 1938-aisiais metais prie laivų statyklos buvo pastatytas metalinis elingas, kuris klaipėdiečių ir į Klaipėdą atvykstančių žmonių akis džiugina iki šiol. Kaip pasakoja istorikas Romualdas Adomavičius, šio statinio prireikė išaugus didesnių laivų paklausai.

Romualdas Adomavičius: „Tai šitas Lindenau elingas tikriausiai visada pietiniam rage arba kruizinių laivų terminalo prieigose dažniausiai ir miestiečiai, ir svečiai miesto atkreipia dėmesį į šitą tokį metalinių konstrukcijų aukštą statinį, kuris išsiskiria kraštovaizdyje. Ir jisai buvo skirtas grynai po juo buvo laivų statymo vietos – tai buvo faktiškai trys laivai vienu metu galėjo būti statomi arba tvarkomi, remontuojami būtent po šita konstrukcija. Jinai buvo skirta aptarnauti šitų laivų statybą ar remontą, nes, pavyzdžiui, palei viršų turėjo važinėti kranai. Tai jisai tas statinys, jisai nebuvo iki galo baigtas, tai kranas yra važinėjantis tik iš vienos pusės ir jisai yra išlikęs autentiškas. Tas elingas buvo pastatytas būtent, jo poreikis atsirado, nes pradėjo didesnius laivus statyti, tokius vat, kaip ir minėjau, motorlaivius, kurių ilgis jau netoli 100 metrų. Ir kai reikėjo tikrai aptarnauti nemažų gabaritų laivą ir ten kilnoti jo dalis, plokštes, tai reikėjo tokios didesnės konstrukcijos.“

Romualdas Adomavičius sako, kad šis inžinerinis statinys puikiai išsilaikęs ir dar iki šiol jį galima naudoti pagal paskirtį.

Romualdas Adomavičius: „Šiaip dar toks pastebėjimas, kad elingas įgavo pavadinimą dabar šitoj galbūt šnekamojoje kalboje. Nu elingas yra šiek tiek gal kitas dalykas pagal funkciją. Elingas paprastai būna, nu tai tam tikra vieta po stogu, kur gali laikyti laivą žiemą, tarkime. Tai funkcija šitos konstrukcijos, nu jinai yra labiau kitokia, jis yra tokia kranų konstrukcija, kuri yra naudojama laivų statyklose. Tai aišku elingas tiesiog yra gal gražiau skambantis, tiesiog nėra kažkokio tokio patogaus žodžio jį pavadinti. Bet tokia pat, aišku, didesnio mastelio konstrukcija buvo naudojama ir tokių laivų kaip „Titanikas“ statybai Belfaste. Ten, kur buvo statomas „Titanikas“, irgi labai panaši konstrukcija buvo naudojama. Tai kiek žinau, lyg buvo ir planuojama, kad jis turėtų būti dengtas viršuje, tas stogas turėjo būti uždengtas, bet jisai yra dabar koks jisai yra. Tai faktiškai ir dabar kai kuriais jo mechanizmais to vadinamojo elingo galima naudotis, nes yra išlikusios gervės, ir trosai, blokai, tie vadinami dar padėklai, kurie yra su ratais ir yra važinėjantys ant bėgių, kuriais galima iškelti laivą didesnį, jį remontuoti. Ir dar tikrai esu matęs, kaip naudoja šituos mechanizmus laivams iš vandens ištraukti ir remontuoti ar ten prižiūrėti ar panašiai.“

Pauliaus Lindenau laivų statyklos kompleksą sudaro korpusų dirbtuvė, technologinis tiltas, vamzdžių dirbtuvė ir kalvė, taip pat valčių ir jachtų dirbtuvė bei elingas su slipu.

Romualdas Adomavičius: „Šiaip pačios laivų statyklos tokių administracinių pastatų, tai buvo tokia visa eilė palei uostelį pilies, tai ten jau faktiškai jie yra neišlikę. Kas yra tokie autentiški išlikę, tai aišku tas pats elingas ir šalia jo esančios dirbtuvės, dalis aišku kur dabar yra pramoginiams laivams skirta parduotuvė, tai ten irgi buvęs tas sandėlys, jis yra iš dalies išsaugotas, bent jau bandyta išsaugoti kiek įmanoma autentiškesnį. Ir ten toje pačioje patalpoje yra išlikę kelios staklės būtent autentiškos naudotos laivų statybos veiklai. Tai ten ar tekinimo staklės, lankstymo, pjovimo, gręžimo, tai keli tokie mechanizmai jie buvo išlikę ir dar manau dalis jų galėtų būti šitoje laivų remonto įmonėje už tvoros, bet ten jau irgi reiktų specialiai eiti žiūrėti. Tai tiek yra to tokio autentiškumo toje vietoje.“

Na, o apie tai, kas šioje teritorijoje vyko po Antrojo pasaulinio karo ir kaip galima būtų šį paveldo objektą panaudoti, kalbėsime jau paskutinėje laidos dalyje.

Atgimstanti istorija

 Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Pauliaus Lindenau laivų statykla Klaipėdoje veikė iki 1944-ųjų, baigiantis karui ji buvo evakuota į dabartinę Gdynią, o vėliau į Kylio uostą. Pokariu šioje teritorijoje toliau veikė laivų remonto įmonė, vėliau ji buvo pervadinta į Bandomąją laivų remonto įmonę. Na, o prieš aštuonerius metus šalia veiklą pradėjo ir Kruizinių laivų terminalas. Pasakoja Lietuvos jūrų muziejaus istorikas Romualdas Adomavičius.

Romualdas Adomavičius: „Ten buvo, vadinamoji laivų remonto įmonė įsikūrusi, kur irgi buvo laivai remontuojami ir mažesni laivai statomi, o šiaip žinome, Kruizinių laivų terminalo krantinė, kuri vėliau buvo pristatyta, praplėsta, tai reikia įsivaizduot, kad Kruizinių laivų terminalo ta tokia krantinė, kuri labai plati ir yra ir tokia išsikišanti, tai jos anksčiau nebuvo. Faktiškai ta krantinė žymiai arčiau marių pasibaigdavo, dėl to ir tas elingas jisai buvo prie pat marių. Toje vietoje ten, kaip ir žinome, „Baltijos“ laivų statykla atsirado galiausiai ir atsirado tos pačios laivų remonto, laivų statybos veiklos buvo vykdomos, ypač tai labiausiai buvo susiję su šituo žvejybiniu laivynu, kuris bazavosi Klaipėdoje ir buvo pakankamai nemažą dalį uosto veiklos užėmė, tai ir ne tik kad laivai buvo aptarnaujami, bet buvo laivai ir statomi. Kita tokia pietiniame rage laivų statybos pramonės veikla jinai šiek tiek prasiplėtė. Nu tiesiog keitėsi pačios technologijos ir keitėsi patys laivai kokie buvo statomi ir gabaritai ir šiais laikais irgi tas pat vyksta – čia pat visai netoliese statomi laivai įvairių tipų: ir kariniai, ir mokslo tiriamieji, ir vėjo jėgainių aptarnavimui skirti laivai ir panašiai.“

2019-aisiais metais minint Pauliaus Lindenau laivų statyklos įkūrimo šimtmetį, Klaipėdos elingo kaimynystėje veikiančioje „Vakarų Baltijos laivų statykloje“ pradėjo veikti nedidelis muziejus, kuriame pristatoma miesto laivų statybos pramonės istorija. Laivų statyklos pastatas pažymėtas užrašu „Lindenau Werft ekspozicija“ ir Klaipėdos miesto herbu. Šis objektas pažymėtas jūrinio paveldo ženklu. Romualdas Adomavičius sako, kad buvusi laivų statyklos teritorija labai svarbi miestui.

Romualdas Adomavičius: „Tai galbūt tokia viena retų vietų, kur žmonės gali arčiau prieiti prie marių ir tiesiog tu gali akivaizdžiai matyti tą jūrinį paveldą, tai yra svarbi dalis Klaipėdos kaip uostamiesčio istorinės raidos ir būtent šitoje vietoje tai galime akivaizdžiai matyti. Ir jeigu tai protingai bus toliau vystomos tos vietos, tai galbūt atsiras tas toksai laisviau prieinamas waterfrontas, kaip vadinama – tai yra miesto dalis prie vandens, kur tu gali leisti ir laisvalaikį, ir tuo labiau, kad ir pilis netoli, ir ta laivų statybos pramonė jinai taip siejasi ir su ta senąja uosto ir miesto funkcija, kad čia realiai miestas atsirado dėl to, kad čia buvo patogi vieta vystyti jūrinį uostą. Faktiškai šita vieta yra labiausiai apie šitą vietos prigimtį ir jos istoriją, ir jos tapatybę.“

Elingo teritorijoje keletą metų vyko įspūdingi muzikinio festivalio renginiai. Na, o neseniai šią teritoriją įsigijusi bendrovė ne tik čia planuoja statyti gyvenamuosius namus, bet ir paskelbė architektūrinį konkursą, kaip galima būtų geriausiai senus saugotinus pastatus pritaikyti kultūrai ir verslui, numatant erdves šiuolaikinio meno galerijai ar muziejui, o elingą transformuojant į renginių erdvę.

Romualdas Adomavičius: „Yra ten tas paskelbtas konkursas, kad siūlyti idėjas architektūrines, kaip galima būtų įveiklinti tą vietą. Aišku, nesinorėtų, kad ten girdisi iš nuogirdų, kad ten padaryti automobilių stovėjimo aikštelę, tai tiesiog tokiems buitiniams dalykams paskirti atrodo nu nelogiška, bet norėtųsi, kad tai būtų prieinama ir žmonės galėtų pažinti ir ten tas vietas, ir galbūt ir tuos senuosius nueiti ir dirbtuves, kur anksčiau vyko laivų statybos darbai, vyko ten kažkokie tų šaltkalvių darbai ir panašiai, ir ten galėtų atsirasti ir kažkokia tai pažintinė, nežinau, edukacinė erdvė ar mini ekspozicija. Norisi vis tiek, kad žmonės ir pažintų tą erdvę ir jinai taip taptų jiems sava, lankoma. Aišku, ir tokie renginiai kaip teatrai, spektakliai, tikrai labai manau pagyvina tą vietą ir suteikia naują prasmę, tai norėtųsi, kad tiesiog jinai būtų gyva, o nebūtų skirta ten stovėt kažkokioms mašinoms. Bet kad žmonės ten galėtų leisti laisvalaikį, ten dažniau būti ir tas supratimas dažniau būnant atsiras apie Klaipėdą kaip apie jūrinį miestą, kad ta jūrinė dvasia, kultūra tai jinai visada buvo miesto šita tokia tapatybės dalis.“

Teigė istorikas Romualdas Adomavičius. Tuo ir baigiame pasakojimą apie Pauliaus Lindenau laivų statyklos kompleksą.

Laidą rengė Žydrūnas Naujokas.

1. S. Pašnekovų kalba neredaguota

Atgimstanti istorija – Nidos Švyturiai

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Nida – tai ne tik išskirtinio grožio gamta, bet ir turtinga istorija, kuri atsispindi jos architektūroje bei svarbiuose objektuose. Tikras šios Neringos oazės simbolis yra garsusis Nidos švyturys. Šiandien kviečiame į pažintį su Nidos švyturių kompleksu, tapusiu neatsiejama krašto tapatybės dalimi. Pasakojimą pradeda Neringos muziejų direktorė Lina Motuzienė.

Lina Motuzienė: „1874 metais pirmiausia buvo pastatytas Nidos švyturio prižiūrėtojo gyvenamasis namas, arklidės, būtent skirtos švyturio prižiūrėtojui, jo arkliams gyventi. Ir šiek tiek vėliau prasidėjo ir Nidos švyturio darbai. Ir tais pačiais metais jis jau buvo įkurtas ir čia įmontuota unikali Fresnelio lempa. Ir taip Nida ji sušvito visai kitomis spalvomis tuo metu, XIX amžiaus antroje pusėje, ir pasikeitė jos kraštovaizdis, kadangi nebuvo dar daug raudonų plytų pastatų. Šie objektai labai papildė: pirmiausia kaip navigacinis objektas – labai svarbus ir reikšmingas tuo metu buvo visai Baltijos pakrantei, Baltijos jūros… nemaža atkarpa iki Klaipėdos švyturių tuo metu nebuvo.

Kita vertus, tai buvo taip pat ir tam tikra būsimų audrų informavimo šaltinis, kadangi na ten buvo tam tikra sistema ir Nidos švyturio prižiūrėtojas gaudavo telegrafu informaciją apie galimas audras ir tokius nukrypimus oro, ir iškeldinami tam tikri simboliai švyturyje ir kad laivai galėtų matyti, koks prognozuojamas oras.“

Švyturio link vedė akmenimis grįstas takas su 200 laiptelių, kurie yra išlikę ir iki šių dienų. Senajame Nidos švyturyje buvo įtaisyta Fresnelio optinės sistemos šviesos aparatas, kurio degikliui buvo naudojama mineralinė alyva. Kas 10 sekundžių jis siuntė 4 sekundžių blyksnį, matomą jūroje 

21 jūrmylės atstumu. Pirmasis Nidos švyturys veikė iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos, besitraukiantys vokiečių kareiviai jį susprogdino.

Lina Motuzienė: „1944 metais Nidos švyturys buvo, deja, susprogdintas. Vokiečių kariuomenė besitraukdama šį objektą sunaikino ir 1953 metais prasidėjo naujas švyturio gyvenimas: buvo pastatytas kitas švyturys, ne tokios puikios architektūros, koks jis buvo XIX amžiuje.

Taip pat pastatytas nemažas švyturio aptarnavimo kompleksas, pastatyta nemažai naujų pastatų, kurie aptarnavo Nidos švyturį. Ir taip švyturys gana uždaroje teritorijoje gyvavo iki Lietuvos nepriklausomybės, kol Lietuva perėmė Nidos švyturį. Ten taip pat prasidėjo kitas švyturių gyvenimas Lietuvoje.“

Visame pasaulyje švyturiai savo forma, spalva ir siunčiamais signalais skiriasi, tad kito tokio kaip Nidoje nerasite. Dabartinis raudonais ir baltais dryžiais margintas navigacinis gelžbetoninis cilindro formos bokštas jūreiviams tamsiu paros metu specialiais sutartiniais ženklais siunčia signalus ir veikia automatiškai. Netrukus pasakojimą pratęsime.

Atgimstanti istorija 

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Pirmasis švyturys Nidoje iškilo XIX amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Raudonų plytų šešiakampės formos bokštas buvo statomas kartu apželdinant daugiau nei 51 metro aukščio Urbo kalną. 1945 metais švyturys buvo atstatytas, o 1953 metais – perstatytas. Kaip laikas keitė švyturio išvaizdą, pasakoja Neringos muziejų direktorė Lina Motuzienė.

Lina Motuzienė: „Pirmiausia šie du švyturiai skyrėsi tiek pačia architektūra. Na, kadangi tai visiškai skirtingi… Pirmasis švyturys, kaip jau minėjau, buvo tokios unikalios architektūros, plytinis, aštuonkampis švyturys. Dabartinis švyturys yra visiškai kitoks, jisai galbūt tradicinis sovietinio laikotarpio švyturys, cilindrinis, 23 metrų aukščio, tačiau kadangi stovi jis pastatytas ant Urbo kalno, kurio aukštis yra 51 metras, tai visumoje šis švyturys 79 metrų virš jūros lygio. Ir išskirtinis Lietuvoje yra tuo, kad tai turbūt yra vienintelis to kompleksas švyturio su pagalbiniais pastatais.“

Nidos švyturių statinių kompleksą sudaro: švyturio prižiūrėtojo namas ir žibalo saugojimo rūsys, administracinis pastatas, kuro sandėlis.

Nuo prieplaukos švyturį buvo galima pasiekti vadinamuoju švyturio keliu, o nuo švyturio buvo įrengti akmeniniai laiptai, vedę link mūrinio švyturio prižiūrėtojo namo.

Lina Motuzienė: „Taip pat yra išlikęs ir senasis Nidos švyturio prižiūrėtojo gyvenamasis namas su buvusiomis arklidėmis, tačiau švyturio prižiūrėtojo namas šiuo metu yra privatizuotas, tačiau likę objektai…Likusių objektų laukiame, kol visi bus perduoti Neringos savivaldybei, o tuomet Neringos savivaldybė planuoja ir patikėjimo teise perduoti Neringos muziejams, kurie planuoja jau čia visiškai naują ateitį tiek Nidos švyturiui, tiek ir visam kompleksui. Tai yra buvusios arklidės – tai va jau toks istorinis pastatas išlikęs. Džiaugiamės, kad šis pastatas išliko. Ir taip pat yra dar keturi pagalbiniai pastatai: tai buvęs administracinis pastatas, kuro saugojimo sandėlis ir elektros energijos tiekimo pastatas. Jis yra funkcionalus iki šiol, ten yra išlikus unikali elektros perdavimo sistema, kuri taip pat maitina iki šiol ir esamą Nidos švyturį. Nors nebedega senoji Fresnelio lempa, yra įmontuota nauja moderni švietimo sistema, tačiau visas šis mechanizmas ir toliau maitina elektra esamą dabar Nidos švyturį.“

Dabar švyturys veikia automatiškai, be aptarnaujančio personalo. Jis taip pat turi savarankišką elektros stotį, todėl šviesa sklinda ir tada, jei nutrūksta elektros tiekimas. 1991 metais šventinant Nidos švyturį, jam buvo suteiktas Šv. Petro, žvejų globėjo vardas. Nidos švyturys įrašytas į pasaulio šviesos ženklų knygas, pažymėtas jūrlapiuose, aprašytas locijose. Tai vienas didžiausių ir svarbiausių švyturių Lietuvos pajūryje. Kiek lankytojų aplanko švyturį per metus, papasakosime kitoje laidos dalyje.

Atgimstanti istorija 

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Nidos švyturio gimimo ištakose Urbo kalnas buvo plika, 51 metro aukščio įspūdinga smėlio kopa, kuri apie 1870-uosius metus buvo tik pradėta apželdinti. Anuomet Nidos švyturys tapo žmogaus pergalės prieš smėlio stichiją simboliu. Nemenkas iššūkis ant smėlio kalno pastatyti 27 metrų aukščio stabilų statinį, todėl švyturio pamatai buvo skaldyti akmens blokai, įleisti net į trijų metrų gylį. Jis puikiai išstovėjo 70 metų ir būtų ilgiau stovėjęs, jei Antrojo pasaulinio karo pabaigoje nebūtų sąmoningai susprogdintas besitraukiančios vokiečių kariuomenės kaip strateginis objektas. Šiandien tai viena populiariausių vietų Vakarų Lietuvoje, pasakoja Neringos muziejų direktorė Lina Motuzienė.

Lina Motuzienė: „Išties buvo labai dėkinga situacija, jog Neringos savivaldybei buvo perduotas Nidos švyturys. Buvo nutarta, jog jis bus atvertas visuomenei, lankytojams. Vėlgi Nidos, Neringos muziejams patikėjimo teise jis buvo perduotas ir labai, labai pasiteisino, kadangi tai tikrai iki šiol – jau penkti metai jis yra atvertas – bet iki šiol yra vienas patraukliausių lankytojų objektų, susilaukiame labai daug lankytojų. Čia galima užlipti, pasigrožėti nuostabiu Kuršių nerijos kraštovaizdžiu įvairiu metų laiku ir įvairiu, skirtingu oru, skirtingas vaizdas atsiveria. Ir čia taip pat galima išgirsti abiejų švyturių istorijas, taip pat yra išlikęs švyturio kuro rūsys tas pirmasis, kuris aptarnavo senąjį Nidos švyturį. 23 metrų aukščio esamas švyturys yra dabar. Į jį taip pat galima patekti keliaujant nuo Nidos švyturio komplekso senaisiais laiptais, kurių yra apie 100 akmeninių laiptų. Jis taip pat senasis kelias yra išlikęs ir galima taip va gražiu kraštovaizdžiu atkeliauti iki Nidos švyturio ir čia apsilankyti.“

Laukinių rožių apsuptas, raudonų plytų aštuoniakampis pastatas buvo mylimas gyventojų ir poilsiautojų, puikavosi to laikmečio atvirukuose ir net įgavo žmogišką vardą. Tarpukaryje publika iš Vokietijos, Karaliaučiaus, Tilžės Nidos švyturį vadino Raudonuoju Kristupu.

Lina Motuzienė: „Apie tarpukario laikotarpį tai labai daug prisiminimų iš įvairių apsilankiusiųjų Nidoje būtent kokį poveikį jiems paliko šitas švyturys. Tai ir kompozitoriai, ir žymieji Nidos sklandytojai, rašytojai išties yra palikę nemažai prisiminimų, kokį poveikį jiems darydavo, ypatingai, na, tamsos metu, kuomet būdavo galima stebėti besisukančią Fresnelio lempos šviesą. Nidos sklandytojams tai taip pat buvo navigacinis objektas, kad jie galėtų orientuotis, kur jie randasi ir kuria kryptimi skristi, ir jiems, na, tai tikrai yra palikta nemažai prisiminimų, kaip veikė juos tas Nidos švyturys. Šiuo metu mes organizuojame jau kelinti metai edukacijas susijusias su švyturiu. Čia labiau skirta, žinoma, ir vaikams, ir suaugusiems galima išmėginti nuspalvinti Nidos švyturio modelį. Taip pat mes organizuojame ir ekskursijas susijusias su švyturio istorija.“

Kokios edukacijos vyksta švyturyje ir kokie planai numatyti ateičiai, papasakosime visai netrukus.

Atgimstanti istorija 

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Lietuvoje tėra septyni švyturiai: trys Kuršių marių ir keturi – Nidos, Juodkrantės, Klaipėdos ir Šventosios – jūriniai. Iki šiol nuolat lankytojams atviri buvo istoriniai Ventės rago ir Uostadvario švyturiai. Nidos švyturys iki šiol priklausė Lietuvos transporto saugos administracijai, tačiau pakito švyturio šviesos signalo organizavimas – dabar veikia automatiškai, todėl švyturiui nebereikia tokios priežiūros, kaip buvo anksčiau. Dėl šios priežasties administracija švyturį perdavė Neringos savivaldybei, o ši – Neringos muziejams. Pasakoja įstaigos „Neringos muziejai“ direktorė Lina Motuzienė.

Lina Motuzienė: „Laukiame, kuomet Neringos savivaldybei bus perduoti visi komplekso pastatai ir tuomet mūsų visų idėja yra sukurti tokį unikalų, visiškai, nežinau, analogų neturintį Europoje muziejų – tai ne tik Nidos švyturio istorijos, bet ir šviesos muziejų. Esame parengę ir architektūrinį projektą. Visi pastatai išliktų, tačiau jie būtų pritaikyti būtent tai naujai koncepcijai kaip šviesos muziejui. Pati architektūra būtų mėginamas susieti šviesų ir šešėlių žaismą, taip pat būtų pastatyti ir nauji objektai, kuriuose būtų sukuriamos naujos šviesų instaliacijos. Ir apjungiant viso komplekso pastatus: ir Nidos švyturio senąjį taką, ir Nidos švyturį – ir čia sukurti naujas, modernias ekspozicijas. Čia būtų atveriamos erdvės tiek menininkams, čia šviesų instaliacijų menininkams, kurie galėtų realizuoti savo idėjas būtent šviesų tematika. Taip pat ir edukacijos, ir įvairūs renginiai. Visa ši teritorija būtų pritaikyta būtent ir tokių unikalių renginių, koncertų organizavimui. Tai šiuo metu, kadangi tai yra gana padrikas vaikščiojimas Nidos švyturio pastatų komplekse, o čia planuojama sukurti tokį vientisą ėjimą, vientisą taką per švyturio pastatus ir kitus objektus, ir taip pat amfiteatras įvairiems renginiams. Neringa tiesiog, na, turėtų tokią naują, patrauklią, įdomią erdvę tiek vietos gyventojams, tiek vietos mokiniams, tiek, žinoma, lankytojams iš Lietuvos ir iš užsienio.“

Vis tik keli originalūs objektai švyturio teritorijoje išliko: tai jau minėti akmeniniai laiptai, kuriuos XIX a. sumūrijo karo belaisviai prancūzai, raudonų plytų švyturio prižiūrėtojo namas Urbo kalno papėdėje ir žibalo saugojimo rūsys.

Lina Motuzienė: „Plačiau atvėrę esame tik Nidos švyturį lankytojams. Nidos švyturio kompleksą, na, pamažu atveriame. Vieną pastatą – tai buvusį administracinį pastatą – renginiams, parodoms, knygų pristatymams ir pamažu kursime juose va tą būsimą šviesų muziejų. Kadangi sezonas artėja, labai laukiame visų Kuršių nerijoje, Neringoje, žinoma, Nidoje ir čia lankytis tikrai unikaliame Nidos švyturio komplekse, kokio niekur Lietuvoje daugiau nerasite.“

Užlipę į patį viršų, lankytojai išvysta Baltijos jūrą, Kuršių marias, Ventės ragą, o kai geras oras – net Klaipėdos dangoraižius. Iš viršuje įrengtos apžvalgos aikštelės Nidos grožiu galima gėrėtis ir gėrėtis.

Laidą rengė Jūratė Žavoronkova.

P.S. Pašnekovų kalba neredaguota

Atgimstanti istorija Klaipėdos Karališkojo uosto statybos valdybos pastatas

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Šiandienos laidoje kalbėsime apie bene daugiausia Klaipėdoje diskusijų keliantį jūrinio paveldo objektą – tai Klaipėdos Karališkojo uosto statybos valdybos pastatas. Diskutuojama, ar šį Naujojo Uosto gatvėje stovintį, apsauginiu tinklu uždengtą, avarinės būklės pastatą reikia nugriauti, nes esą jis stovi per arti važiuojamosios dalies ir trukdo čia planuojamai žiedinei sankryžai ties statomu Memelio miestu. Visgi istorikas ir kultūros paveldo apsaugos specialistas Dainius Elertas sako, kad net negali būti jokių diskusijų apie šio pastato griovimą.

Dainius Elertas: “Klausimas išsaugot ar neišsaugot jau yra išspręstas. Ir čia nėra ko diskutuot, tai pasako statusas. Ir reikėtų diskutuot apie tai, kaip šitą išsaugojimą, galbūt, suderint su kažkokiais kitais poreikiais. Tų sprendimų yra – tai yra galimybė šiek tiek išplėsti gatvę šaligatviu kitoje pusėje, jeigu labai yra poreikis ten plėtot kažką tai.

Kodėl jisai mums galėtų būti svarbus? Na, visų pirma, tai yra turbūt pagrindinis pastatas, kuriame sukosi ilgą laiką, praktiškai netgi iki naujosios ten sovietinės uosto valdybos atsiradimo, sukosi visas pagrindinis uosto gyvenimas.”

Šis pastatas yra didesnio jūrinio kultūros paveldo komplekso, tai yra Karališkojo uosto valdybos ir darbų uosto, dalis. Pašnekovas jį vadina vienu iš svarbiausių jūrinio paveldo objektų.

Dainius Elertas: “Pati to pastato mūrinio, nes prieš tai dar buvo medinis, reiškia, istorija siekia 1883 metus. Nuo tada pastate veikė Karališkojo uosto statybos inspekcija. Na, vėliau veikė ir pirmoji lietuviška Klaipėdos uosto valdyba. Na, Antrojo pasaulinio karo metu veikė vokiškoji Klaipėdos vandens kelių valdyba. Ir čia dirbo eilė tokių labai svarbių asmenų. Galima sakyt, kad tarp 1923–39 metų čia dirbę žmonės iš esmės darė tai, ką mes dabar vadiname jūrine Lietuvos politika. Ir jeigu mes ieškotume, kaip sakant, pagal svarbą ir panašiai Lietuvai jūrinio paveldo objektų iš tarpukario, na, ko gero, mes išvis čia turim gal kokius penkis iš tikro. Tai čia yra labai mažai. Tai šitas yra vienas, na, tokių svarbesnių.”

Dainius Elertas pasakoja, kad Karališkojo uosto statybos valdybos ir darbų uosto įrengimui vadovavo Liudvikas Hagenas.

Dainius Elertas: “Pati jo istorija ją galima, aišku, pradėt nuo tam tikros priešistorės, kai 1878 metais buvo nuspręsta šiaurinę muitinės valdos dalį paskirti Karališkojo uosto statybos valdybai ir skirti darbų uosto įrengimui 33 tūkstančius markių.

Uosto valdybos tuometinis viršininkas yra klaipėdiečiams mažai pažįstamas, bet labai svarbus asmuo – Liudvikas Hagenas. Mes turime tam tikrą jo atminimo ženklą, kopos pavadinimą ir ten stovinti stela su jo vardu ir pavarde. Jis vadovavo va tai pertvarkai.

Tuo metu buvo nugriautos vėjinės lentpjūvės, iškastas uostas, įrengtas slipas, įrengtos uosto dirbtuvės: mechanikos ir stalių cechai. Jie yra išlikę – tie dailidžių cechas, tas vienas iš tų raudonų fachverkinių pastatukų už, na, aptariamo uosto valdybos pastato, reiškia, giliau.

Ir ten nutiestas bruku grįstas kelias. Jeigu ten asfaltą nuvalyt, tai jisai irgi yra išlikęs su dviem dujiniais žibintais. Žodžiu, buvo visai sutvarkyta graži aplinka. Beje, būta medinių tam tikrų pastatėlių, kurie buvo gausiai papuošti drožiniais, kas rodė vėlgi ne tik, sakykim, ūkinę funkciją, bet ir tam tikrą reprezentaciją. Pati ta teritorija labai išsiskyrė ir tuo, kad buvo vadinamas Muitinės sodas, kuris buvo sunaikintas dabar iš dalies tų naujų pastatų. Ir labai gaila, kad neišsaugotas, o jo konfigūracija sovietmečiu išliko ir buvo medžių išlikusių, kuriuos išpjovė.”

Pasakojimą apie Klaipėdos Karališkojo uosto statybos valdybos pastatą ir jame dirbusias bei gyvenusias asmenybes tęsime po pertraukėlės.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Tęsiame pasakojimą apie Klaipėdos Karališkojo uosto statybos valdybos pastatą. Jis yra didesnio jūrinio kultūros paveldo komplekso – Karališkojo uosto valdybos ir darbų uosto – dalis. Istorikas Dainius Elertas pasakoja, kad vietoje čia buvusio medinio pastato 1883 metais buvo pastatytas mūrinis.

Dainius Elertas: “Jau 1898 metų šis pastatas yra užfiksuotas adresų knygoje. Ir rašoma, kad nuomojamo pastato uosto statybos gyveno, reiškia, krautuvininkas Ašotas ir inspektorius Rodė. Taigi, matome, kad jame buvo ne tik kontoros, bet ir gyvenama, reiškia, nuomojami butai, bet susiję būtent su uosto žmonėm. Iki 1909 metų čia veikė Karališkoji uosto statybos tarnyba, gyveno minėtos uosto statybos viršininkas Faks ir inspektorius Miusetas, jų butai atitinkamai irgi buvo.”

1923 metais Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, šiame pastate buvo apgyvendinta 12 Klaipėdos uosto statybos ir remonto įmonių darbuotojų, taip pat čia įsikūrė Klaipėdos uosto kapitonas ir uosto viršininkas Liudvikas Stulpinas.

Dainius Elertas: “Ta Lietuvos Respublikos Susisiekimo ministerija perėmė Klaipėdos uostą iš ankstesnės uosto valdybos. Ir ši uosto dalis, darbų uostas, pradėta vadinti, na, lietuviškai jau Valdišku uostu. Šitoje uosto dalyje koncentravosi visas tarnybinis laivynas. Baržos, žemkasės, buvo jų remontas atliekamas. Tuo metu buvo paskirtas netrukus ir Klaipėdos uosto pirmasis kapitonas, kuris tapo ir uosto viršininku – Liudvikas Stulpinas.

1927 metais į pastatą iš Biržos gatvės persikelia Klaipėdos uosto direkcija ir uosto statybos valdyba. Pastato rekonstrukcijai buvo skirta 75 tūkstančiai litų, jame apsigyveno lietuviško uosto tarnautojai. Na, galim sakyt, pastatas įgijo dabartinį pavidalą, nes jis buvo iš pradžių vieno aukšto, paskui dviejų ir paskui atsiranda tas toks, nu, bokštelis savotiškas.”

Klaipėdos kraštą vėl užėmus Vokietijai, šis pastatas buvo perduotas Klaipėdos vandens kelių valdybai.

Dainius Elertas: “1940 metais pastatas buvo perduotas vokiškai Klaipėdos vandens kelių valdybai. Lietuviai iki galo nepasitraukė, tai yra iš uosto, nes yra laisvoji zona, į kurią jie ir ta zona yra atskiroje jau vietoje, arčiau Locmanų uosto ir, na, atitinkamai šitas pastatas atsiduria už tos demarkacinės linijos ir perima tuometiniai valdytojai. Paskirtas valdytojas Jakobas Pocas ir tuo metu, saugantis bombardavimų, buvo sustiprintas rūsys, įrengtos geležinės žaliuzės. Taip kad jame yra vat skirtingo to laikotarpio, sakykim, elementų. Galima jį skaityt kaip knygą savotiškai, reiškia, tas kiekvienas mūras, tam perstatymas kažką tai paliko po savęs.”

Pokariu šioje teritorijoje buvo įrengtos Klaipėdos jūrų prekybos uosto laivų remonto dirbtuvės.

Dainius Elertas: “Vokiečiai pasitraukė, ta sovietinė valdžia perima visą šitą ūkį. Teritorijoje buvo įrengtas Klaipėdos jūrų prekybos uosto laivų remonto dirbtuvės. Ir tai buvo viena pirmųjų mieste veikusių įmonių Klaipėdoje. Dar 50-aisiais metais yra fotografijos – matome, kad jose dar tebėra tas išlikęs uosto sodas arba muitinės šalia. Ir, na, ta aplinka, sakykim, nors ir atsirado tvoros, bet ji mažai dar pasikeitė.

Tačiau 1956 metais šitos dirbtuvės buvo perduotos uosto trestui ir mažos mechanizacijos organizacijai, kuri nu, gauna tokį pavadinimą – uosto įrengimų ir mažos mechanizacijos įmonė numeris septyni. Ir vėlgi to pastato istorija tokia, kad ten irgi kurį laiką buvo valdyba, o paskui buvo apgyvendinti darbuotojai. Ir netgi tam tikrą nedidelį laikotarpį įmonė turėjo savo darželį, lopšelį, ir jis irgi naudojosi ten kai kuriom patalpom.”

Na, o kokias dar jūrinei kultūrai nusipelniusios asmenybės gyveno ir dirbo šiame pastate, sužinosite netrukus.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Tęsiant pasakojimą apie Klaipėdos Karališkojo uosto statybos valdybos pastatą, būtina paminėti ir jame dirbusias bei gyvenusias asmenybes. Istorikas Dainius Elertas sako, kad viena iš svarbiausių ir garsiausių – tai buvęs uosto valdybos viršininkas Liudvikas Hagenas. Jis, beje, rūpinosi ir Kuršių nerijos apsodinimo bei kopų tvirtinimo darbais. Tai, beje, mena jo vardu pavadinta kopa ties Naująja perkėla Smiltynėje ir ant jos pastatytas paminklinis ženklas.

Dainius Elertas: “Vienas iš jų – Liudvikas Hagenas. Jisai buvo Prūsijos vandenų statybos viršininkas ir Berlyno statybos akademijos jūrų ir uostų statybos profesorius. Parengė svarbiausius Baltijos uostų pertvarkymo planus: Gdansko, dabartinės Svinouščios, Piliavos, Karaliaučiaus, nu ir Klaipėdos. Dirbdamas Klaipėdoje organizavo ir Kuršių nerijos apsodinimo ir kopų tvirtinimo darbus. Jo sukurta kopų sustiprinimo metodika, tai perėmė Didžioji Britanija. Taip kad mes turim unikalią, labai įdomią asmenybę, kuria galėtume vadint, nežinau, institutus ar ką nors, ir mes, nu, kaip sakant, labai atsainiai elgiamės.”

Tarpukariu šiame pastate veikė pirmoji lietuviška Klaipėdos uosto valdyba. Čia dirbo ir gyveno ne vienas Lietuvai nusipelnęs asmuo, iš kurių bene labiausiai išgarsintas pirmasis lietuviškojo Klaipėdos uosto kapitonas Liudvikas Stulpinas.

Dainius Elertas: “Mes labai susikoncentravę dažnai į Stulpiną ir sakom: „Va, Stulpinas pirmas“. Taip, jis buvo pirmas jūrų kapitonas, tapęs uosto kapitonu. Tačiau ne pirmasis lietuvis, kuris perėmė tą visą ūkį. Pirmasis, paskirtas Šventosios uosto statybos viršininkas, inžinierius Ričardas Visockas, Šventojoj pradėjęs karjerą, na, Lietuvos vyriausybė jam patikėjo organizuoti Klaipėdos uosto perėmimą iš vokiečių uosto valdybos. Taigi, jis – pirmasis lietuvis Klaipėdos uosto viršininkas. 1928–1934 m. jis buvo Klaipėdos uosto direkcijos pirmininkas, o 1929 metais įkurto Klaipėdos jachtklubo pirmasis komandoras. Nuo 1940 metų Lietuvos skautų brolijos Jūrų skautų skyriaus vadas. Na, apie kapitoną Liudviką Stulpiną galbūt čia nesiplėsim, bet kaip pirmojo lietuviško Klaipėdos uosto kapitono pareigas galbūt paminėsim, bet jam šiek tiek yra to dėmesio, gal net per daug, jis užgožia kitas asmenybes. Tai vat dar viena iš tokių lietuviškų asmenybių, tai yra profesorius inžinierius Jonas Šimoliūnas. 1923 metais tapo uosto valdybos direktoriumi. Vadovavo Šventosios ir Klaipėdos uostams, jų statybai, modernizavimui. Be to, jis 1918–1919 metais buvo susisiekimo ministras. Taip pat Lietuvos jachtklubo Kaune įkūrėjas. Irgi spalvinga, įdomi asmenybė. Na, mums, klaipėdiečiams, galėtų būt malonus ir toks vertas atkreipt dėmesį žmogus – tai kultūros ir politikos veikėjas Endrius Borchertas. Dirbo „Mauderodės“ spaustuvėje Tilžėje, na, tai yra spaustuvė, kuri nemažai lietuviškų leidinių leido. Dalyvavo Vydūno giedotojų draugijos veikloje. Po pirmo karo įkūrė draugiją „Kalnas“ kultūrinę. Na, ir buvo dalyvis 1923 metų sukilimo vadinamo. Tapo lietuviškos Valentino Gailiaus Klaipėdos direktorijos nariu. Vėliau pats vadovavo direktorijai. Na, ir jis, beje, uosto valdybos nariu ilgą laiką buvo. Išrinktas Klaipėdos krašto seimelio nariu. 1929 m. tapo Klaipėdos krašto lietuvių susivienijimo centro valdybos pirmininkas. 1945 metais jį suėmė sovietinės kariuomenės užnugario valdyba „SMERŠ“. Borchertas buvo nuteistas, ištremtas į Karagandą, kur netrukus mirė. Tai va, turim visą paletę asmenų.”

Anot istoriko Dainiaus Elerto, būtina įamžinti šiame pastate dirbusias ir gyvenusias asmenybes, o patį pastatą prikelti naujam gyvenimui. Bet apie tai – jau paskutinėje laidos dalyje.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, buvęs Klaipėdos Karališkasis uosto statybos valdybos pastatas ir toliau nyko. Čia įrengtame dešimties butų name vienas priklauso savivaldybei, trys – privatiems asmenims, likusieji – gretimą teritoriją vystančiai įmonei. Namas yra avarinės būklės. Paskutiniai gyventojai iš čia išsikraustė maždaug prieš 20 metų, o prieš penkerius metus jis buvo įtrauktas į kultūros vertybių sąrašą. Tai reiškia, kad jį griauti draudžiama. Tuo kol kas viskas ir baigėsi, nes jokie pastato tvarkymo darbai nevyksta ir jis stovi tarsi vaiduoklis, kuriame tik mirksi keli menininkų įrengti šviečiantys langai, tarsi kviesdami įpūsti šiam pastatui gyvybės. Istorikas ir kultūros paveldo apsaugos specialistas Dainius Elertas viliasi, kad kada nors tai ir įvyks, juolab kad yra išlikę ir daugiau čia buvusio jūrinio kultūros paveldo komplekso dalių.

Dainius Elertas: ”Būtų geriausia istorija to pastato, jeigu jis atsidurtų vienose rankose. Manau, kad tie valdytojai ir vystytojai, kurie užsiiminėja darbų uosto teritorija buvusia, kurioje turi likusias komplekso dalis, tai yra užkastas slipas (nežinau kodėl nenori panaudot, bet galėtų), turi gatvę grįstą bruku, kurią galima irgi galbūt ir atidengt kažkiek tai, parodyt. Turi tris pastatus kitus – tai yra buvę dailidžių, ten paskui kitų dirbtuvių, sargo namelis tas raudonas gražus. Ir šalia yra dar vienas pastatėlis, kuriems savo laiku buvo pristatytas antras aukštas, jis ten baltai nudažytas, bet tai raudonų plytų gražus pastatukas. Tai sudaro vat tą tokį komplekso likutį, sakykim. Ir juos galbūt galima būtų interpretuot kažkaip architektūriškai ar kitaip kaip visumą. Tai yra puiki įžanga, įėjimas ir savotiška vizitinė kortelė šitam visam kuriamam kvartalui.”

Prie pat Naujojo Uosto gatvės stovintis trijų aukštų istorinis pastatas yra išsaugojęs autentišką laiptinę, duris, plyteles, taip pat rūsyje skliautuotas lubas ir krosnį. Pašnekovas teigia, kad jį restauravus galima būtų įrengti muziejines ekspozicijas, skirtas čia dirbusiems ir gyvenusiems uosto kūrėjams bei uosto vystymo istorijai.

Dainius Elertas: “Žinoma, kad tektų, reiškia, jį sutvarkyt, remontuot. Yra dalykų, kuriuos būtų galima atskleist – ten yra ir dekoras išlikęs, ir plytelės, ir netgi tų tepinių visokių. Galima būtų, reiškia, jo architektūrinę tą pusę parodyt, atskleist. Iš kitos pusės, žinoma, kad tai tiesiog prašosi: ta visa dvasia to kvartalo galėtų tam pastatėly įsikurti ir būti kažkaip reprezentuojama. Manau, kad ten tikrai galėtų būti kažkaip reprezentuojamos tos asmenybės, ta pati visa istorija, tiek va ta senoji uosto, tiek to lietuviško laikotarpio. Ir iš tikrųjų į tą žodžio „Memelio miestas“ įneštų lietuvišką truputį tokią spalvą. Tai aš manau, kad tas kelias būtų visai įdomus. Tuo labiau, kad tikiuosi, kad tai bus realizuota. Ir buvo toks pasiūlymas šalia to pastato, jeigu žiūrėt į tą kalėjimo pusę, ten buvo nedidelės tos skersgatvis gatvelė tokia, sujungianti Jūros gatvę. Tas skersgatvis jisai galbūt visiškai ten mašinom ar panašiai jis netinkamas, bet jis labai puikiai tiktų judėti pėsčiomis. Galbūt yra nesunku padaryt požeminį praėjimą, kuris sujungtų du skirtingus tuos objektus – tai yra buvusį kalėjimą, kuris transformuosis, ir, reiškia, „Memelio miestą“, nes šito tarsi ir norėtųsi mąstant kompleksiškai atsiranda sprendimai. To turinio, kas ten galėtų atsirasti, tikrai yra. Yra tiktai labai gaila, kad miesto dabartiniai valdytojai, deja, būdami patys išėję iš uosto, jie mielai naikina tą uosto praeitį ir atmintį. Nes būtent teritorijos valdytojas vienu metu buvo net įtikintas, kad šis pastatas su kitais galėtų būti ta reprezentacinė kortelė, vartai į šitą teritoriją. O čia pat administratoriai pradeda aiškint: „Ne, ne, nereikia mums čia tų vartų, mes čia norim gatves platint“.”

Teigia istorikas ir kultūros paveldo apsaugos specialistas Dainius Elertas. Tuo ir baigiame pasakojimą apie bene daugiausia diskusijų keliantį jūrinio paveldo objektą – Klaipėdos Karališkojo uosto statybos valdybos pastatą.

Laidą rengė Žydrūnas Naujokas.

P.S. Pašnekovų kalba neredaguota

Atgimstanti istorija – Uostvadvario švyturio istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Šiandien kviečiame jus į Šilutę. Garsioje Rusnės saloje, kairiajame Atmatos upės krante, išdidžiai stovi XVIII amžių menantis Uostvadvario dvaras su švyturiu. Tai Nemuno deltos regioninio parko dalis. Apie Uostvadvario švyturio atsiradimo istoriją mums pasakoja pamario krašto gidė Živilė Skirkevičienė.

Živilė Skirkevičienė: „Uostvadvario švyturys statytas yra 1873–76 metais. Bet tai buvo tęsinys karčiamos, kuri atsiranda XVIII amžiuj. Nu įsivaizduokim, anuo metu Rusnė buvo Klaipėdos uosto priešuostis ir čia vyko labai galingas medienos verslas. Buvo gabenami sieliai, o Rusnės saloj telkėsi pirkliai, kurie tuos sielius rūšiuodavo, sutvarkydavo, na, paruošdavo tokiai kelionei jau į tolimesnius kraštus. Ir audringos marios labai dažnai tą krovinį pasiglemždavo, nes mūsų marios vasarą atrodo ramios, nors kartais jos irgi labai tokios būna, na, klastingos ta prasme, kad bangos greitai lūžta, o rudenį tai ypatingai daug to krovinio būdavo prarandama. Taip kad pirkliams kelionė per Kuršių marias iki Klaipėdos uosto buvo tikras išbandymas.“

Karaliaus Vilhelmo kanalas – vienintelis dirbtinai sukurtas vandens kelias Lietuvoje, iškastas nuo Lankupių kaimo iki Klaipėdos uosto Malkų įlankos. Šis vandens kelias lėmė greitesnį, kokybiškesnį bei patogesnį laivų, o taip pat ir sielių keliavimą į Klaipėdos ir kitus Europos uostus. Kanalo idėja Prūsų Lietuvoje jau buvo gimusi XVII amžiaus viduryje. Siekiant kuo daugiau medienos eksportuoti į Klaipėdos uostą, nutarta sukurti naują vandens kelią, kuriuo būtų aplenkiamos gan audringos ir seklios Kuršių marios.

Živilė Skirkevičienė: „Ant Atmatos žiočių, tuo metu tai buvo dar tiktai krantas, Kuvertas pasistato dvarelį ir įsteigia smuklę. Ta smuklė buvo skirta tokiam atokvėpiui prieš tą didžiąją kelionę. Biznis buvo visai neprastas, nes ir tos smuklės pelnai buvo visiškai geri. Bet Rusnės sala tuo metu pradeda labai labai greitai augti, nes šiaip jeigu pažiūrėtumėm, mūsų sala yra suneštinė, jinai yra labai jauna ir jinai yra susiformavusi iš sąnašų, kurios per pavasario potvynius pas mus atkeliauja iš toliau. Taigi ta smuklė klesti, bet pirkliams vis tiek tos audringos marios kelia daug rūpesčių. Ir tada keliama idėja, kaip padaryti, kad būtų aplenkiamos marios. Yra diskutuojama apie kelią aplenkiant Kuršių marias. Diskusijos vyksta gan ilgai, maždaug 100 metų, kol priimamas sprendimas kasti Vilhelmo kanalą. Ir XIX amžiuj, po ilgų derinimų, gana stipraus finansavimo, Prūsijos valdžia ryžtasi ir pradeda kasti Vilhelmo kanalą.“

Vienas labiausiai lankytojų mėgstamų objektų, 18 metrų aukščio švyturys nebeveikia jau kurį laiką. Tačiau dabar puikiai tarnauja kaip apžvalgos aikštelė. Tiesa, įplaukti į Uostvadvarį nėra taip paprasta, kaip galėtų atrodyti, mat uosto žiotys yra nuolat užpustomos smėliu. Apie Ostvadvario švyturio istoriją pasakojimą tęsime netrukus.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Tęsiame pasakojimą apie Uostvadvario švyturio atsiradimo istoriją. Uostvadvaris – nedidelis kaimas Rusnės saloje, Nemuno deltos regioniniame parke, prie Minijos žiočių. Istoriniuose šaltiniuose randama užuominų XVII-ame amžiuje ten buvus dvarą, tačiau šiandien ten lankytojus pasitinka XIX amžiaus švyturys ir XX amžiaus pradžios vandens kėlimo stotis, padėjusi Rusnės gyventojams apginti savo žemes nuo vandens stichijos. Pamario krašto gidė Živilė Skirkevičienė pasakoja, kad Uostvadvario švyturio istorija prasidėjo nuo Vilhelmo kanalo.

Živilė Skirkevičienė: „Vilhelmo kanalas buvo mokamas, už jį nemenkai turėjo sumokėti pirkliai, bet vis tiek jie mąstydavo taip: jeigu marios ramios – plaukiam per marias, jeigu marios audringos – nerizikuojam, mokam pinigus ir keliaujame per ramų Karaliaus Vilhelmo kanalą. Atsiradus tokiam alternatyviam vandens keliui, labai sparčiai pradeda klestėti Mingės kaimas, nes vėlgi – ko reikia keliautojui? Keliautojui reikia atokvėpio, jam reikia pavalgyti, pernakvoti, išgerti. Ir Mingėj sparčiai pradeda steigtis įvairios karčiamos. Ir ta vadinama Dumplės karčiama, ilgainiui jinai pradeda vadintis Uosto karčiama, iš čia ir va tas pavadinimas. Uostvadvaris – Uosto dvaras praranda savo populiarumą ir, galima sakyti, numenksta šita karčiama. Sąnašos formuojasi į marių pusę, tada yra nusprendžiama statyti švyturį, kuris turėjo tokias dvi funkcijas. Manoma, kad pagrindinė funkcija buvo susieta vis dėl to su Vilhelmo kanalu, kad laivam būtų orientyras, kur reikia sukti Minijos upe link Vilhelmo kanalo. Na, o antra funkcija, aišku, buvo orientyras į Kuršių marias, nors jau tos Kuršių marios buvo pasistūmėjusios beveik 2,5 kilometro nuo šito švyturio, bet vis tiek jisai, jeigu taip žiūrėtumėm tiese, tada dar medžiais nebuvo apaugusi šitos salos, su pastatytu žibintu pačiose žiotyse, na ir kartu su Nidos švyturiu tokia lyg tiesi linija rodė kelią į Kuršių marias.“

Visais laikais švyturys buvo ypatingas objektas – ne tik laivų kelrodis tamsoje, bet ir paslaptingomis istorijomis apipintas simbolis. Jų mūsų krašte ne vienas.

Živilė Skirkevičienė: „Galima sakyti, kad švyturys tokios labai tiesioginės funkcijos ilgai neatliko. Jeigu mes pasižiūrėtumėm, mes Lietuvoj turime tris vidaus vandenų švyturius: seniausias švyturys yra Ventės rage, mūsų Uostvadvario – dabar kartais vadinamas aklųjų švyturiu, nes nebeatlieka tos savo švyturio funkcijos – yra Uostvadvaryje, na ir trečias – Pervalkoje, kuris taip pat žymi farvaterį.“

Uostvadvario švyturys – 18 metrų aukščio, taisyklingo aštuonkampio formos, raudonų plytų sienomis ir žalios spalvos glazūra puoštomis briaunomis. Viduje 48 įvijiniai betoniniai laiptai, vedantys į žibinto patalpą, iš kurios patenkama į apžvalgos aikštelę. Pasakojimą apie Uostvadvario švyturį tęsime netrukus.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Šilutės rajone savo unikalumu garsėjančioje Rusnės saloje, kairiajame Atmatos upės krante, į dangų išdidžiai stiebiasi dar XIX a. menantis Uostadvario dvaras su švyturiu. Apie šio švyturio išskirtinumus pasakoja Pamario krašto gidė Živilė Skirkevičienė.

Živilė Skirkevičienė: ‚Dabar, jeigu kalbant apie patį Uostadvario švyturį, tai jis yra 18 metrų aukščio. Palyginimui, Ventės rago švyturys yra tik 11 metrų. 48 laipteliai veda į dabar jau tik apžvalgos aikštelę. Ypatingai vat šiuo metu, kada dar augmenija yra visiškai nesužaliavusi, iš šito švyturio tikrai labai labai gražiai matosi Rusnės panorama, kanalai, ta visa polderių sistema. Aišku, puiki panorama į Kuršių neriją ir Mingės kaimo jau dabar matosi stogai, taip kad galima puikiai pasižvalgyti.“

Visai šalia Uostadvario švyturio 1907 metais pastatyta vandens kėlimo stotis su garo turbina, susiurbianti pievų vandens perteklių ir nuleidžianti jį į Atmatą. Tai pirmasis tokios paskirties statinys Lietuvos teritorijoje. Ši stotis yra ne tik technikos istorijos paminklas, bet ir vertinga architektūriniu požiūriu. Statinys prieš keletą metų restauruotas, jame įrengtas Šilutės polderių muziejus.

Živilė Skirkevičienė: „Iškasus tą uostelį, kur buvo laikomi ledlaužiai, dar truputėlį anksčiau, prieš dešimtmetį, 1907 metais buvo pastatyta vandens kėlimo stotis, kuri yra puikiai išsilaikiusi su labai įspūdinga garo turbina. Tam, kad pavasarį būtų išpumpuojamas kuo greičiau vanduo iš kanalų ir žmonės galėtų išeiti į pievas šienauti. Tai yra privati teritorija ir lankymas yra gana apribotas. Įmanoma patekti, bet jau reikia išankstinio susitarimo. Kadangi technika labai greitai vystosi, tai lygiai po 100 metų, 2007-aisiais metais, yra pastatyta jau nauja, kompiuteriais valdoma vandens kėlimo stotis. O jau šita senoji garo turbina jau dabar tiktai mena tuos senus laikus.“

Nors švyturys puikiai išsilaikė iki šių dienų, tačiau jo paskutinis žibintas jau seniai užgeso. Dabar tai technikos istorijos paminklas, kuris navigacijai nebėra naudojamas, tačiau puikiai tarnauja kaip Rusnės ir Minijos apylinkių apžvalgos aikštelė, džiuginanti kaimelio gyventojų šeimas ir vasarą čia plūstančių lankytojų būrius.

Živilė Skirkevičienė: „Švyturys mirksėjo dar maždaug iki 1985-ų žmonių prisiminimais, gal 1987-ų metų. Na, o dabar tai yra tiktai va tokia graži apžvalgos aikštelė. Uostadvario švyturys priklausė va tam vadinamam uosto dvarui, tai pirminei karčemai, va ir jisai buvo jos aptarnaujamas.“

Apie Uostadvario švyturio istoriją pasakojimą tęsime netrukus.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Šiandien svečiuojamės Šilutės rajone, Uostadvaryje, ir kalbame apie ten esantį švyturį. Pamario krašto gidė Živilė Skirkevičienė pasakoja apie šio švyturio išskirtinį grožį.

Živilė Skirkevičienė: „Uostadvario švyturys yra tokios briaunuotos formos, tokias aštuonias briaunas turi, ir yra puikiai išsilaikiusios keramikinės glazūruotos kraštų plytelės – tai irgi čia toks gana retas reiškinys. Tiesiog manoma, kad tai buvo gal architektų išmonė, meistrų, kad va tą tokį tą briauną, kurią dažniausiai talžo vėjai, galbūt apsaugotų. Taip kad daugiau mes tų tokių glazūruotų plytų savo krašte nepastebime, nors, sakykime, Šilutės mieste yra keletas namų, kurie yra dekoruoti tokiomis va glazūruotom čerpėm.“

Uostadvario švyturys yra sujungtas su švyturio sargo gyvenamuoju namu.

Živilė Skirkevičienė: „Pastačius Uostadvario švyturį, buvo iškart pastatytas ir žibintininko, galim taip sakyti, namelis. Visoje Prūsijoje tuo metu buvo tokia tradicija, kad mokytojai gyvendavo prie mokyklų, prie savo darbo vietos, buvo darbuotojams pastatomi namai. Tai čia irgi yra pastatomas gyvenamasis namas, tvartas ir, vėlgi, labai racionaliai, protingai, namas yra sujungiamas tokiu nedideliu koridoriuku, kad žmogui nereiktų ar lietingu oru, ar žiemą, ar dar kažkada, eiti per lauką ir jisai galėtų užlipęs įžiebti šitą švyturį.“

Apsilankyti 18 metrų aukščio Uostadvario švyturyje gali kiekvienas žmogus. Lankymas nemokamas.

Živilė Skirkevičienė: „Šiuo metu Uostadvario švyturys priklauso vidaus vandenų tarnybai, yra jos administruojamas. Va, jį gali aplankyti žmonės. Tai būna apsas tam tikrom darbo valandom, pirmadieniais tiktai į jį negalima patekti. Edukacijų ten jokių nevyksta, nes, kaip sakiau, tai yra tokia tarnybinė teritorija. Kas lankėsi Uostadvaryje arba į jį dar atvyksite, prie Uostadvario yra toks nedidelis uostelis. Tas uostelis yra suformuojamas irgi palyginus vėlai, tiktai 1917 metais. Jisai buvo skirtas išskirtinai ledlaužiams, nes tuo metu tikrai žiemos buvo šaltos, storos ledo lytys, ir čia buvo laikomi trys ledlaužiai, kurie pavasario metu jau išplaukdavo į darbą ir laužyt tų lyčių, kad, reiškia, potvynis būtų kiek įmanoma mažesnis ir žmonės kažkaip galėtų ramiau praleisti tą pavasarį.“

Keliaudami mintimis po Pamario kraštą dar kartą įsitikinome, koks ypatingas ir savitas yra šis Lietuvos kampelis. Uostadvario švyturys tarsi tylus sargas, lydintis laivus ir saugantis šimtmečio istorijas. Primena mums apie žmogaus ir gamtos ryšį, apie nuolatinę kovą su vėju, vandeniu ir laiku.

Živilė Skirkevičienė: „Kalbant apie mūsų kraštą, visą Nemuno deltą, tai tikrai yra pakankamai populiari vieta. Turbūt top 1 mūsų krašte tai yra Ventės ragas su savo švyturiu, paukščiais ir visa puikia panorama. Na, o Uostadvario švyturys turbūt jau būtų antroje vietoje, nes tikrai vasaros metu populiarus, tiek atplaukti laiveliais, tiek sausuma atvažiuoti iš Rusnės pusės ir pasižvalgyti.“

Aplankykite šį unikalų paveldą, branginkime jo grožį ir perduokime jį ateities kartoms. Ačiū, kad buvote kartu, iki kitų susitikimų.

Laidą rengė Jūratė Žavoronkova.

P.S. Pašnekovų kalba neredaguota

Atgimstanti istorija – Klaipėdos švyturys

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Gegužės 20-ąją minima Europos jūros diena. Ta proga ir mūsų uostamiestyje visą savaitgalį vyko daug jūrinių renginių. Tad šiandieną puiki proga papasakoti uostamiesčio jūrinio simbolio – švyturio – istoriją.

Melnragėje, apie pusę kilometro nuo jūros kranto stovintis Klaipėdos švyturys yra 44 metrai virš jūros lygio, o jo signalas matomas daugiau nei už 30 kilometrų. Klaipėdos švyturys buvo vienas iš pirmųjų, pastatytas šiaurės rytų Baltijos jūros pakrantėje. Už jį senesnis buvo tik Dancigo ir Travemündės švyturiai.

Pasakoja Lietuvos jūrų muziejaus direktorės pavaduotojas, istorikas Romualdas Adomavičius.

Romualdas Adomavičius: „Klaipėdos švyturys, kaip mes vertinam švyturį kaip tokį jau statinį bokštą, kuriame viršuje yra galerija optinei šviesai, toks jau statinys techninis, inžinerinis, jisai vienas pirmųjų buvo Pietryčių Baltijos bent jau šitoj pakrantėj. Klaipėdos švyturys vienas tokių buvo seniausių ir ankstyviausių pastatytų būtent XVIII amžiaus pabaigoje, 1796 metais rugsėjo 1 d. čia užsidegė šviesa šitam švyturyje. Čia buvo uosto inžinieriaus Lilentalio projektas, kuris gerai išmanė uosto laivybos sąlygas, navigaciją, ir būtent šitas jo projektas švyturio būtent beveik toje pačioje vietoje, kur dabar yra, buvo ant tokios kalvos pastatytas švyturys, nes tiesiog reikalavo to laiko sąlygos, kad jau XVIII amžiaus antra pusė jau laivyba intensyvesnė, tai reikėjo tokio nuolatinio, gerai veikiančio navigacinio orientyro, kurisai skleistų šviesą tam tikru atstumu jūroje. Ir šiaip dabar yra kartais maišoma, įsivaizduojama, kad dabartinis švyturys, dabar stovintis, po Antrojo pasaulinio karo pastatytas, jis yra likęs toj pačioj vietoj, bet iš tikrųjų yra pats tas pamatas to senojo švyturio yra ten gal 10–20 metrų į rytus nuo dabartinės švyturio vietos. Senasis švyturys šiek tiek kitoj vietoj stovėjo negu dabartinis.“

Senojo Klaipėdos švyturio šviesos įtaisą sudarė šeši bronziniai atšvaitai, kurie atspindėjo lajinę žibintų šviesą. Dėl menko atšvaitų efekto, švyturio šviesa buvo matoma tik kelių jūrmylių atstumu nuo kranto. Rašoma, kad labiau priminė mėnulio pilnaties diską. 1819 metais švyturys buvo paaukštintas, jame įrengta nauja žibintų sistema, kurią sudarė 13 varinių, poliruoto sidabro plokštėmis dengtų atšvaitų, apšviestų 13 alyva kūrenamų lempų.

Romualdas Adomavičius: „Nu, tai iš pat pradžių jis buvo, jisai pakeltas bent 20 metrų aukštį, tai dvigubai žemiau negu dabartinis švyturys. Šviesos šaltinis, jisai sklido iki 10–15 kilometrų, tai toks kaip ir nemažas atstumas, bet vėliau reikėjo didesnio. Ir pačiam švytury degė aliejinės lempos iš pat pradžių, XVIII amžiaus pačioj pabaigoj, paskui XIX amžiaus jau eigoje buvo keičiama į žibalą ir sistema veikė taip, kad degančios kelios lempos, degantis aliejus, lempos, ta liepsna buvo už stiklo apsaugoma, kad neaprūktų reflektoriai. Tai reflektoriai buvo iš vario skardos padaryti ir dar jie būdavo pasidabruoti, kad labiau būtų blizgūs ir, ir ta šviesa nuo aliejinės lempos, ji atsispindėdavo iš to nu to reflektorių, ji būdavo nukreipiama būtent į jūrą. Tai bandoma buvo išgauti tą sklaidą didesnę šviesos.“

XX amžiaus pirmajame dešimtmetyje Klaipėdos švyturio apšvietimo sistema buvo dar kartą modernizuota.

Romualdas Adomavičius: „Ta technologija vystėsi ir pirmą dešimtmetį XX amžiaus švyturyje Klaipėdos atsirado šita Frenelio optikos sistema, tai yra Frenelio optinės lęšis, tai būtent aplink šviesos šaltinį yra ir dabar dažniausiai švyturiuose montuojamas toksai lęšis stiklinis, kuris turėdavo daug briaunų ir tos briaunos padėdavo skleisti šviesą didesniu atstumu. Tai būtent XX amžiaus pradžioj ir čia Klaipėdoj buvo sumontuota tokia Frenelio lęšio sistema ir iki pat XXI amžiaus pradžios ji veikė, būtent šita optinė sistema. Ir tiktai jau vėliau buvo atsisakyta šitos lęšio sistemos dėl to, kad atsirado tiesiog LED apšvietimas, galingas LED šviestuvas, skleidžia labai ryškią ir, ir toli matomą šviesą. Tai dabar daugiau negu 20 jūrmylių galima matyti iš jūros Klaipėdos uosto švyturio šviesą.“

Iki pat Antrojo pasaulinio karo Klaipėdos švyturys buvo vadinamas raudonuoju. O kodėl, sužinosite po pertraukėlės.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Tęsiame pasakojimą apie Klaipėdos švyturio istoriją. Prieš 230 metų pastatytas senasis švyturys buvo ne kartą modernizuotas, keitėsi ir jo apšvietimo sistema. Iš pradžių jisai buvo baltas, o nuo 1874 metų dažomas raudonai. Dar vėliau – baltais ir raudonais kvadratais. Pasak Lietuvos jūrų muziejaus atstovo, istoriko Romualdo Adomavičiaus, dėl to jis buvo vadinamas raudonuoju.

Romualdas Adomavičius: „Nu, senasis švyturys, Lilentalio suprojektuotas, jisai buvo kelis kartus modernizuotas, ten ir lempa pati keitėsi, ir šviesos šaltinis, jisai tapo iš toliau matomas. Ir pradžioj buvo, pavyzdžiui, padaryta, kad laiptai buvo išorėje. Reikdavo užlipti iki lempos prižiūrėtojams, tai būdavo iš viso toks kaip priestatas išorėje, paskui buvo švyturys rekonstruotas XIX amžiaus vidury ir jau viduj atsirado laiptai. Pradžioj vis tiek stengėsi daryti tą švyturį ir statė taip, kad jis va tinkuotas specialiu tokiu mišiniu: plytų gabaliukai, žvyras, kalkės, kad būtų mažiau poveikis jūrinio oro – šitų audrų, vėjo, lietaus. Tai buvo stengiamasi, kad šiek tiek tas būtų patikimesnis tinkas, kad jis ilgiau laikytų, bet vis tiek galų gale reikėjo jį apskardinti. Ta dalis, atsukta į jūrą, buvo apkaltas skarda švyturio viso šito pastato. Pradžioj jisai buvo baltas, o paskui jisai buvo pradėtas dažyti raudonai-baltai kvadračiukais, kaip šachmatų stiliumi, tai jisai dar ir buvo vadinamas raudonuoju švyturiu ir jis, jisai buvo sugriautas per Antrą pasaulinį karą, jau kai čia Sovietų Sąjunga vykdė Memelio už Klaipėdos užėmimo operaciją.“

Teigiama, kad iš senojo Klaipėdos švyturio nieko neišliko, nors iš pradžių manyta, kad yra išlikusi autentiška kelių metrų aukščio jo cokolinė dalis, ant kurios neva pastatytas dabartinis švyturys. Tačiau Romualdas Adomavičius tai neigia.

Romualdas Adomavičius: „Nu, ką mes turime išlikę tam pačiam muziejuj, dar kitur, tai, ką senos fotografijos, atvirukai, žinoma, jisai buvo toks simbolis uostamiesčio. Jisai yra kaip ir miesto ženklas. Bet, kad būtų kažko konkrečiai fiziško daikto išlikusio iš seno, man neteko iš tikrųjų aptikti. Ir tai gal ir yra kažkur kažkas, bet, žinote, buvo tuo metu viskas naikinama ten, tam, ypač karo metu. Tai bent jau mes Jūrų muziejuj neturime nieko iš to seno švyturio. Nu, ten, einant prie šito švyturio, dabartinio, ta cokolinė dalis lyg ir rašoma, kad čia senojo, bet, nu, iš tikrųjų pagal naujausius tyrimus, tai ten kažkuriuo metu buvo tokia neteisinga sukurta teorija ar hipotezė, bet jisai visiškai buvo ir kitoks negu dabartinis ir faktiškai ten ir matosi, kad nėra jau labai sena statyba cokolinės dalies.“

Raudonasis švyturys per Antrąjį pasaulinį karą buvo visiškai sugriautas, po karo atstatytas, o 1953 metais iš naujo perstatytas ir patobulintas.

Romualdas Adomavičius: „Nuo 49, grubiai, iki 53 metų vyko šitos statybos, nes šalia senojo švyturio vietos buvo iškasta duobė, kur ten buvo daromi gilūs pamatai, šitas vadinamas dabartinis rostverkas suformuotas ir paskui virš jo buvo dedami šitie tokie žiediniai cilindrai ir tas švyturys buvo iškeltas į 40 beveik 5 metrų aukštį. Tai būtent dabartinė šviesa yra 45 metrų aukštyje Klaipėdos uosto švyturio. Ir nuo to laiko jisai, vat, ir toje vietoje jis stovi ir nepertraukiamai skleidžia šviesą. Tie švyturiai kiekvienas turi savo šitą, tą vadinamą, periodą švietimo, kad kiekvienas pasaulio švyturys, jisai turi skirtingą švietimo būdą. Nu, jie mirksi, blyksi ir tai yra tie intervalai. Tai, pavyzdžiui, Klaipėdos uosto švyturys yra 3 sekundės jisai, jisai šviečia, paskui ir 3 sekundes nešviečia maždaug toksai yra. Ir pagal tai tu gali žinodamas tą intervalą, kurie būna surašyti kiekvieno švyturio intervalai švietimo, būtent jūrlapiuose ar locijose, kad ir praradus tam tikras elektronines priemones navigacines, tu matydamas tas šviesas, galėtum identifikuot, koks čia uostas yra.“

Ar dabartinis Klaipėdos švyturys yra unikalus ir iš kur buvo atgabenta jo šviesos įranga, pasakojimą pratęsime netrukus.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Klaipėdos švyturys, toks, kokį jį matome dabar, gyvuoja tik 73 metus, nors pirmasis žinomas švyturys čia buvo pastatytas prieš 230 metų ir karo metu susprogdintas. Pasak Lietuvos jūrų muziejaus atstovo, istoriko Romualdo Adomavičiaus, nors dabartinis Klaipėdos švyturys nėra labai senas ir išvaizdus, tačiau jis vis tiek yra unikalus.

Romualdas Adomavičius: „Man sunku pasakyt, ar tai buvo sovietinis tipinis koks tai projektas, tikriausiai ne, nes kaip kiekvieną švyturį stato pagal aplinką geografinę, kurioje jis yra. Nes ir ta aplinka, kad jis ant kalvos, kad ir kažkur vis tiek artimiausi medžiai neužstotų, uosto kažkokie tai įrengimai, kad irgi to šviesos šaltinio neužstotų – tai irgi diktuoja jo tam tikrą aukštį, tam tikrą šviesos šaltinio vietą. Tai jisai, manau, šitai vietai kaip švyturys, kaip statinys, jis yra unikalus greičiausiai. Aišku, tas šviesos šaltinis ir lęšio ta optika, kuri irgi buvo įstatyta po Antrojo pasaulinio karo, ji pagaminta šitai Iziumo optikos gamykloj, dabartinės Ukrainos teritorijoj. Bent jau žinome tokį įdomesnį faktą, kad iš Ukrainos atkeliavo mūsų šito švyturio šita optinė sistema. O pats jisai kaip toks, jeigu teko pabūti ten, vėl aplinkiniuose uostuose – Taline, Rygoj ir panašiai, tai, aišku, tie XX amžiaus vidurio, antros pusės švyturiai, tai jie yra, nu, vėl paprastesnės, grynai tokios techninės architektūros. Tem kažko tokio ypatingo gal nėra. Visada yra, galbūt, ir gražiau ir, ir galbūt tas jausmas istorinio tokio paveldo yra didesnis, kai nuvažiuoji į kokią Estiją, ten Saremo salas ir panašiai, ten jie turi tikrai senų ir tokių išlikusių švyturių, kurie tikrai yra, atrodo įdomesni. Bet, aš kaip sakau, kiekvienas švyturys yra unikalus ir, jeigu jau Klaipėdoj taip atsitiko, kad per Antrąjį pasaulinį karą jis buvo susprogdintas ir nieks nelabai rūpinosi atstatyti tą senąjį, toks, kaip jisai buvo, atstatė pagal tuometinius poreikius, kaip ir suprato. Tai, nu, jisai yra vertingas vien dėl to, kad jisai yra mūsų toks pagrindinis jūrinio uosto švyturys.“

Klaipėdos švyturys yra jūrinio paveldo objektas, ir jo reikšmė didelė ne tik navigacine prasme.

Romualdas Adomavičius: „Mes nežinom iki XVIII amžiaus pabaigos, kai buvo pastatytas tas pirmasis švyturys toje vietoje, gal tikrai buvo ir kitų švyturių, kurie tokie ar laikinai, ar tiesiog tokios paprastesnės konstrukcijos jie stovėjo panašioj vietoje. Tai galbūt šiek tiek arčiau jūros, gal į vieną, į kitą pusę, bet tai vis tiek tai faktiškai jau, jeigu mes fiksuojame, yra ir jūrlapiuose, kad XVI amžiuje, pabaigoje, vienuose pirmųjų jūrlapių, olandų jūrlapių, kur Klaipėdos įplauka pažymėta, kad ten stovi būtent panašioje vietoje, stovi bokštas su skleidžiama ugnimi ar šviesa, laužas gal ten degė. Na, tai nuo XVI amžiaus pabaigos faktiškai toje vietoje buvo švyturio vieta. Tai jau ta vieta yra jūrinis paveldas ir kaip istorinė švyturio vieta. Ir va jau čia, kaip per epochas viskas keitėsi, tai ką dabar turime, tai aš manau, vis tiek mes turime tai vertinti ir labiau vertinti ne tik tą statinį, bet ir apskritai, kad švyturio pozicija, švyturio reikšmė visoj Klaipėdos šitoj uosto istorijoj nuo XVI amžiaus pabaigos, gal net ir anksčiau tas švyturys buvo, mes tiesiog neturim duomenų.“

Šiuo metu Lietuvoje yra išlikę septyni švyturiai, pastatyti Baltijos jūros ir Kuršių marių pakrantėse. Seniausias iš jų buvo pastatytas Klaipėdoje ir vėliau perstatytas, paskui atsirado Ventės, Nidos, Uostadvario, Pervalkos bei vėliausiai pastatytas Šventosios švyturys. Jie visi turi istorinę, architektūrinę ir techninę vertę. Sidabrinis švyturys net pavaizduotas naujajame Mažosios Lietuvos herbe.

Romualdas Adomavičius: „Mes dabar turim veikiančius, tai – Šventoji, Klaipėda, Juodkrantė, Nida. Pervalkoj yra saloj, Kuršių mariose, tai jisai toks kaip ir nelabai jau veikiantis, bet gal vis žybsintis, bet ten kažkokios navigacinės reikšmės didelės neturi dabar. Yra Uostadvario švyturys dar, Nemunu plaukiant, Atmata jau plaukiant link Kuršių marių. Yra Ventės rago švyturys. Grynai keturi jūriniai jau šitie, ir yra trys marių.“

Na, o paskutinėje laidos dalyje sužinosite, kokia Klaipėdos švyturio dalelė yra saugoma Lietuvos jūrų muziejuje.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Lietuvos jūrų muziejuje yra saugoma dalelė dabartinio Klaipėdos švyturio – tai šviesos optika, kuri buvo pagaminta Ukrainoje ir pokariu sumontuota šiame švyturyje. Muziejaus atstovas Romualdas Adomavičius sako, kad ją planuojama rodyti naujoje ekspozicijoje.

Romualdas Adomavičius: „Pas mus dabar yra, mes neseniai esam perėmę, mes turim šitą žibinto, nuo 53 metų stovėjusio švyturio, šitą optinį lęšį, vadinamą Frenelio tipo lęšį, kuris buvo tiesiog kurį laiką jis jau ten švyturio šitame balkone ten, švyturio galerijoj, kur yra šviesos šaltinis, stoginėje, toj pačioj jis buvo nuimtas ir stovėjo nenaudojamas, nes tiesiog LED žibintas skleidžia tą šviesą. Tai ten stovėjo dulkėjo ir tiesiog kreipėsi Saugios laivybos administracijos atstovai ir jie pasiūlė šitą švyturio lęšį perduoti Jūrų muziejui, nes ten tas daiktas stovėjo nenaudojamas ir ten tuo labiau žmonės nelabai ten gali iš tikrųjų jį ir patekti į vidų, į viršų užlipti, pamatyti šitą daiktą. Tai pas mus jis yra atsiradęs, jisai buvo susidėjęs iš trijų dalių, nes tiesiog transportuojant reikėjo jį išardyti į tris dalis. Jis ten tiesiog taip išsirenka ir mes planuojam savo ekspozicijoje, naujoje, ar tai atviros prieigos centre, kuris kitais metais atsidarys, jį išeksponuoti ir tiesiog, galbūt, kažkaip trumpai, aiškiai papasakoti žmonėm, kaip tai veikia navigacinė sistema Klaipėdos uosto ir kaip apskritai yra tas koks tai švyturio veikimo principas. Bet yra, iš tikrųjų, tokių visokių nuomonių, kad, galbūt, čia mes, gal čia blogai, kad tas švyturio paimtas šitas daiktas, ir mes, visada esam atviri visokiems pasiūlymams ar kažkokiems pasikeitusioms situacijoms. Jeigu ten švyturys išvis kada būtų atvertas visuomenei kaip lankomas ar ten galėtų būti kažkokia tai ekspozicija, tai ta būtent, šitas lęšis jis tikrai galėtų būti ekspozicijos dalis, ir mes ją galėtume tikrai grąžinti į tą patį švyturį ir ten su tam tikrais aprašymais jį eksponuoti.“

Jau ne pirmi metai kalbama, kad Klaipėdos švyturį būtina atverti visuomenės lankymui, tai kol kas daroma tik tam tikromis progomis, pavyzdžiui, švenčiant Švyturių dieną. O nuolatiniam lankymui jis yra neprieinamas, nes stovi šalia strateginių objektų. Visgi, anot Romualdo Adomavičiaus, norėtųsi, kad jis būtų įveiklintas visuomenės poreikiams taip, kaip yra, pavyzdžiui, Nidoje.

Romualdas Adomavičius: „Nu, žinote, ten yra tas dalykas, kad daug yra akcentuojama argumentai uostui ir apskritai, kad ten yra tokia vieta, kur šalia Klaipėdos nafta ir kad nelabai geidauja, kad ten daugiau žmonių vaikščiotų ar jie ten matytų, ar ten tai, galbūt, tai nesukontroliuotų dėl to pačio saugumo ten, šalutinėse teritorijose. Bet aš manau, kad viską įmanoma suderinti, jeigu matytų Klaipėdos miesto savivaldybė tą norą atverti tokį jūrinio paveldo objektą, nes jis iš tikrųjų yra įdomus ir ten būtų galima apie uosto istoriją tikrai įdomiai papasakoti. Ir aš manau, tuos interesus saugumo uosto, miesto čia galima būtų suderinti apskritai, jeigu uosto ir miesto santykiai būtų grįsti tokiu geranoriškumu ir noru bendradarbiauti ir parodyti žmonėm tai, kas yra unikalu Klaipėdoje ir kad tai, kas yra susiję su ta vadinama jūrine istorija, jūriniu paveldu. Nes Klaipėda tuo ir išskirtinė yra Lietuvoj, nes turi be galo daug to jūrinio paveldo ir tai yra svarbu ir tai suprasti jūrinės kultūros, jūrinės istorijos svarbą ir dabartiniais laikais apskritai tą jūrinės veiklos svarbą. Tai aš tiktai būčiau už tai, kad tai būtų lankoma, tai būtų suderinti interesai ir kad būtų tiesiog… na žinot, čia reikia keliom pusėm padirbėt, kad tai būtų suderinta, o mes, kaip iš Jūrų muziejaus, aš manau, mes irgi suinteresuoti, kad ten na, kažkoks tai būtų istorinis pasakojimas apie Klaipėdos uosto istoriją ir būtent dar Klaipėdos uosto švyturį. Nes na, nu jie vis tiek yra tokie išskirtiniai objektai, jų nėra daug apskritai, šiaip pasaulyje ir aišku, ten kur krantai kitokie ar daugiau uostų, įplaukų, tai jie yra būtini, bet pas mus nu, nėra daug tų švyturių, bet jie yra tokie išskirtiniai objektai ir traukiantys dėmesį dėl to, kad atrodo jie tokie nepasiekiami, galbūt, jie turi kažkokio tai mistiškumo irgi savyje, tie švyturiai, nes per šviesą jie kalba, tai žmonėm irgi įdomu tie visi ženklai. Mes per ženklus, žmonės, ir susišneka, vat, ar randa kelią laivai į namus, ir čia yra visada žmonėm, manau, tie įdomūs dalykai iš tikrųjų.“

Teigia Romualdas Adomavičius. Tuo ir baigiame pasakojimą apie Klaipėdos švyturį.

Laidą rengė Žydrūnas Naujokas.

P.S. Pašnekovų kalba neredaguota

Atgimstanti istorija – Palangos grafų Tiškevičių rūmai

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Šiandien jus kviečiame persikelti laiku ir susipažinti bei pasižvalgyti po buvusį Palangos dvarą. Ten, kur šiandien ošia pušys ir jūros vėjas glosto Baltijos jūros krantus, kadaise gyveno didikų istorijos, prabanga ir legendomis apipintas gyvenimas. Senasis Palangos dvaras – tai ne tik didinga grafų Tiškevičių rezidencija, bet ir vieta, kur susipynė Lietuvos pajūrio kultūra, meilė menui ir aristokratiška XIX amžiaus dvasia.

Pasakojimą pradeda Gintaro muziejaus direktorė Sigita Bagužaitė-Talačkienė:

Sigita Bagužaitė-Talačkienė: „Palangos dvaras, jisai jau kitais metais skaičiuos labai gražią sukaktį. Pastatytas 1897-aisiais metais ir kitais metais minėsime 130-ties metų gražų jubiliejų, garbingą jubiliejų, kai jau praktiškai paskutinieji grafų Tiškevičių atstovai, tai Feliksas ir Antanina Tiškevičiai, pasistatė Birutės parke sau tokią gražią rezidenciją. Kartu tęsė ir, be abejo, ir Palangos kūrimą, puoselėjimą ir kūrimą to, turiu omeny, Palangos kaip kurorto, kaip tokios poilsio vietos, kur tikrai sutraukdavo ne tiktai Lietuvos gyventojus, bet ir aplinkinių šalių. Ir tiek ir Lenkijos didikai atvykdavo, ar Latvijos – taip pat buvo mėgiamos vietos.“

Reprezentaciniai Palangos grafų Tiškevičių rūmai pastatyti 1897 metais. Projekto autorius – Berlyne gyvenęs vokiečių architektas Francas Švechtenas.

Sigita Bagužaitė-Talačkienė: „ Dvaras, kaip žinai, yra pastatytas iš tiesų labai garsaus kūrėjo. Francas Heinrichas Švechtenas – tai buvo vokiečių architektas, tuo metu jau turėjęs tikrai titulą tokį reikšmingą, buvo karališkasis architektas, priklausęs draugijoms. Ir jisai ėmėsi šio projekto, matyt, vedinas taip galėčiau spėti, tikrai tokių asmeninių pažinčių su šeima, su su pačiais Tiškevičiais, nes net jeigu mes žinome iš jo biografijos, iš architekto biografijos, kad jisai jo projektai buvo praktiškai tokie maštabiniai, dideli. Tai buvo ir traukinių stotys projektuojamos, taip pat projektuojamos bažnyčios, kaip kuri yra iki šiol išlikusi Kaizerio Vilhelmo atminimo bažnyčia, dabar išlikęs bokštas, kuri buvo subombarduota Antro pasaulinio karo metais, ir Berlyno centre, vienam iš rajonų, palikta tiesiog kaip atminimas tos tragedijos, tų buvusių įvykių. Tai tokie įspūdingi architektūriniai projektai ir imtis šeimos, ar ne, vilos statybos, šeimos namų tuo metu, aišku, garsiai giminei – tai buvo, matyt, ne vien pinigų klausimas, bet ir tam tikro prestižo pripažinimo.

Taip pat ir ne išimtis ir landšafto architektas – tai Eduardas Fransua Andrė, kuris buvo garsus tuo metu prancūzų landšafto architektas, kartu su sūnum atvykęs į Lietuvą, šiai šeimai sukūrė net keletą parkų. Tai vėlgi toksai dviejų garsių to meto veikėjų, architektų, savo amato meistrų sukurta rezidencija. Iki šiol mes džiaugiamės ir ir turime puikią vietą tiek pakviesti kultūriniam susitikimams įvairiems, nes šiuo metu rezidencijoje veikia Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus padalinys – Palangos gintaro muziejus, tiek ir pasivaikščioti po nuostabų parką, kurį iki šiol puoselėja Palangos botanikos parkas, rūpinasi nuo gėlynų iki jau tų didžiųjų želdynų, iki medžių rūšių išsaugojimo ir pačios aplinkos puoselėjimo.“

Tai neoklasicistiniai rūmai, turintys renesanso, baroko, klasicizmo bruožų bei kompozicijos elementų. Pastatas yra taisyklingos konfigūracijos, lenkto fasado su puslankio pavidalo terasa. Į ją pakylama laiptais, kuriuos puošia Paryžiuje padaryta liūto skulptūra ir vazos.

Kitoje laidos dalyje tęsime pasakojimą, kaip grafų Tiškevičių šeima atsidūrė Palangoje.

Atgimstanti istorija

 Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Reprezentaciniai Palangos grafų Tiškevičių rūmai pastatyti 1897-aisiais metais. Projekto autorius – Berlyne gyvenęs vokiečių architektas Francas Švechtenas. Šį dviejų aukštų mūrinį pastatą nuolatiniam gyvenimui Palangoje buvo pasistatęs grafas Feliksas Tiškevičius. Apie Palangos dvaro pradžią pasakoja Palangos Gintaro muziejaus direktorė Sigita Bagužaitė-Talačkienė:

Sigita Bagužaitė-Talačkienė: „Viskas prasidėjo nuo jo proprosenelių, kurie, viena iš atšakų pradėjo tą Palangos-Kretingos atšaką ir atsikraustė į Palangos pajūrį. Ir taip plėtė savo valdas, nes jau po tėvo mirties, Juozapo Tiškevičiaus, kuris su savo žmona ir ir vaikais gyveno Kretingoje, kaip mes dabar žinome Kretingos dvarą, tai po jo mirties jisai savo vaikams paliko įvairias valdas Lietuvoje. Tai ir Lentvaris buvo, Užutrakis, Vilniaus dvarai, bet Feliksui Tiškevičiui atiteko tuo metu kurortas – Palangos dvaras su kurortu. Tada Valteriškių, Vilimiškių, Virkštininkų, Virbališkės ir Želvių palivarkai. Na, tai buvo didžiulė teritorija, kaip rašo istorikai, ta teritorija užėmė bene 9 tūkstančius 500 hektarų žemės. Tai tikrai įspūdinga valda, kuri išlaikė tą dvarą, padėjo puoselėti, kaip jau minėjau, ir patį kurortą, ir tas aplinkines irgi statyti vilas, ar ne, kur leistų, prikviesti kitus didesnius srautus tų atostogautojų, vasarotojų į Palangą ir panašiai.“

Karo ir pokario metais pastatas buvo gerokai apgadintas. Rūmai restauruoti beveik prieš 70 metų pagal architekto Alfredo Brusoko projektą. Po to čia keletą metų veikė Lietuvos dailininkų sąjungos kūrybos namai. Menininkai šiuose rūmuose ne tik kūrdavo, organizuodavo savo darbų parodas, bet ir poilsiaudavo. 1963-aisiais rugpjūčio 3-iąją Tiškevičių rūmuose Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos pavedimu atidarytas Lietuvos dailės muziejaus, dabar Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus filialas – Gintaro muziejus, kuris čia veikia iki šiol.

Sigita Bagužaitė-Talačkienė: „Tuo metu dvarą prižiūri, puoselėja ir kartu kviečia apsilankyti į Palangos gintaro muziejų. Turime nuolatines ekspozicijas, be abejo, pasakojama apie gintarą, gintaro susidarymą nuo pat tų laikų, tai yra tikrai įspūdingas laikas, tai yra geologiniai jau laikai, skaičiuojami milijonais metų. Žinoma, didžiąją kolekcijos dalį mūsų sudaro Baltijos gintaras, tai kuris skaičiuoja apie 50 milijonų metų, bet kartu kviečiam lankytojus apžiūrėti kaip atrodo, pavyzdžiui, kruopelės iš Libano, libanietiško gintaro, kuris skaičiuoja bene daugiau negu dvigubai, tai nuo 120 iki 130 milijonų metų senumo pavyzdžiai.“

Iš pradžių muziejaus ekspozicijos užėmė vos 96 kvadratinius metrus ir jose buvo rodomi 478 eksponatai. Palaipsniui Palangoje susiformavo svarbus gintaro rinkimo, tyrinėjimo ir populiarinimo centras. Ekspozicijos pasakoja apie gintaro susidarymo istoriją, jo paplitimą, prekybos kelius, gintaro apdirbimą ir panaudojimą. Netrukus pokalbį tęsime.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Tęsiame pasakojimą apie Palangos dvarą, kuriame šiuo metu yra įsikūręs Palangos gintaro muziejus. Šiuo metu muziejaus lankytojus, plačiai pažindinti su gintaru, kviečia net 15 salių, kurių bendras plotas – 750 kvadratinių metrų. Ekspozicijos pasakoja apie gintaro susidarymo istoriją, jo paplitimą, prekybos kelius, gintaro apdirbimą, panaudojimą. Pasakoja muziejaus direktorė Sigita Bagužaitė-Talačkienė. Anot jos, didelė ir bene daugiausia lankytojų dėmesio sulaukianti – gintaro inkliuzų kolekcija.

Sigita Bagužaitė-Talačkienė: „Labai džiaugiuosi, kad mūsų jaunuosius lankytojus ypatingai traukia gintaro inkliuzai, tai skaidriam gintare, skaidriuose sakuose įstrigę įvairūs floros, faunos pavyzdžiai. Matome, kaip tikrai šitas vitrinas labai smalsiai, nuodugniai apžiūri mūsų mažieji lankytojai. Be abejo, taip pat kalbame ir apie gintarą kaip žmogaus istorijos dalį, tai pradedame nuo archeologinių laikų, nuo akmens amžiaus, kai dar laikas yra skaičiuojamas prieš Kristų ir seniausiu mūsų pavyzdžiai, gintariniai pavyzdžiai muziejuje yra saugomi bene 6 000 metų senumo. Na, ir vėlesniuose amžiuose, mūsų istorijoje, einant nuo archeologinių iki istorinių laikų, viduramžiai, kaip vaistininkai naudojo gintarą, kai buvo atradę jo gydomąsias savybes, tarpukariu, ar ne, Palangoje veikusios meistrų artelės, ką iš gintaro gamindavo, kokia ta produkcija buvo populiari, kaip ją plačiai išsiųsdavo, kad tiesiog Palangoje pagaminti gaminiai pasiekdavo ir Arabijos kraštus, ir Amerikos kontinentą. Įspūdinga dabar kai pagalvojame. Be abejo, pristatome ir šiuolaikinę juvelyriką, ir šiuolaikinių autorių, kūrėjų darbus.“

Po rekonstrukcijos 2015 metais Palangos gintaro muziejus tapo dar patogesnis lankytojams. Muziejus pritaikytas žmonėms su negalia: įrengtas liftas, pagerintas judėjimas tarp ekspozicijos salių ir erdvių. Atnaujintos erdvės leidžia istoriją, meną ir unikalią gintaro kolekciją patogiai pažinti kiekvienam lankytojui.

Sigita Bagužaitė-Talačkienė: „Garbingo amžiaus objektas, jisai turi savų iššūkių, tai yra pati infrastruktūra. Labai džiaugiamės, tiesą pasakius, statytojų išmone, jų modernumu, nes jų dėka galėjome po rekonstrukcijos, kurią muziejus turėjo tokią esminę rekonstrukciją, ir jinai buvo baigta 2015 metais, tai muziejus tapo dar prieinamesnis įvairioms socialinėms grupėms. Ir turiu, visų pirma, omeny tuos žmones, kurie susiduria su judėjimo negaliomis. Bet kartu ta infrastruktūra tarnauja ir jaunoms šeimoms, kurie atvyksta su mažiukais vaikais, kuriuos vežasi vežimėliuose. Tai kalbu apie lifto atsiradimą, nes, na, tai yra svarbus dalykas, ypatingai toms institucijoms, kurios yra įsikūrusios istoriniuose pastatuose, paveldo pastatuose, kurių jau, kaip žinote, keisti ypatingai negalime. Tai kadangi šeima turėjo lifto šachtą, kurią naudojo anuomet kelti šiltam maistui iš rūsio, kur buvo gaminamas, į valgomąjį, tai ta lifto šachta šiais laikais tai yra tarnauja žmonėms, kuriems reikia pagalbos pasiekiant tiek pirmąjį aukštą, tiek antrąjį rūmo aukštus.“

Muziejuose lankytojų dėmesį dažniausiai patraukia dideli, įspūdingi ir iškarto pastebimi eksponatai. Tačiau kai kurios įdomiausios istorijos neretai slypi pačiuose mažiausiuose objektuose. Apie parodas ir renginius Palangos dvare papasakosime kitoje laidos dalyje.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Palangos gintaro muziejuje, esančiame istoriniame Palangos dvare, šiuo metu veikia paroda, kurioje – įstabūs gintaro dirbiniai, senoji juvelyrika, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų monetos, Renesanso laikotarpio medaliai, pirmosios Europoje pagamintos porceliano vazelės, Lietuvos istorijai reikšmingi spaudai ir kiti miniatiūriniai lobiai. Pasak muziejaus direktorės Sigitos Bagužaitės-Talačkienės, ši paroda kviečia sulėtinti žvilgsnį ir atrasti, kad nedideli kūriniai gali slėpti nepaprastai įdomius kultūrinius, istorinius ir menotyrinius pasakojimus.

Sigita Bagužaitė-Talačkienė: „Visada su džiaugsmu muziejus rūpinasi, kad keistųsi tas siūlomas kultūrinis produktas ir, be to, kad mes rodome nuolatinę ekspoziciją, kaip minėjau, apie gintarą, taip pat, be abejo, supažindiname ir su pačių statytojų šeimos istorija, tai muziejus kiekvienais metais pasirūpina dviem parodomis keičiamomis, kad per metus atsidarytų dvi parodos, kurios yra keičiamos, turi savo trumpesnį laikotarpį veikimo, tai va, kaip tiktai šiais metais veikia vasaros paroda, kuri pristatys Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatus, na, tuos mažiausius eksponatus, kurie kartais yra maži savo dydžiu, bet pristato dideles istorijas. Jos bus pristatomos tokiose moderniose, naujo tipo, naujos kartos vitrinose su interaktyviu turiniu. Tai labai tikiuosi, kad mūsų lankytojams, tiek dideliems, tiek mažiems, labai turėtų patikti ir jie galės pasmalsauti ir sužinoti daug naujo. Taip pat rudenį planuojame kitą parodą.“

Ypatingas dėmesys Palangos dvaro istorijoje skiriamas grafaitei Marijai Tiškevičiūtei, kūrybingai ir menui neabejingai asmenybei, prisidėjusiai prie dvaro kultūrinės dvasios puoselėjimo.

Sigita Bagužaitė-Talačkienė: „Stengiamės, kad tie lankytojai, kurie užsuka ne muziejaus darbo metu, nes muziejus veikia ilgas valandas, bet vis tiek sulaukiame tokių lankytojų, kurie kartais mėgsta vėlai vakare apsilankyti, ar panaktinėti, ar ar anksti ryte atsikelti pasidžiaugti parku, tai lauke muziejus pasirūpina atidaryti kiekvienais metais tokią lauko parodą stendinę ir šiais metais jinai bus skirta Marijai Tiškevičiūtei, kadangi jai taip pat yra sukanka šiais metais garbingas jubiliejus, tai va truputėlį pakalbėt apie vieną iš Tiškevičių šeimos narę – Mariją Tiškevičiūtę.“

Apėjus rūmus, šiaurinėje pusėje, atsiveria vaizdas į didįjį parterį – 100 metrų ilgio ir 30 metrų pločio erdvę su gėlynais ir fontanu centre. Parterį užbaigia laiminančio Kristaus skulptūra. Pasirinkę dešinį takelį, keliaujame rytų kryptimi palei tvenkinį. Pasakojama, kad įruošiant parką ištryško šaltinis, teko iškasti tvenkinį su sala ir sujungti tilteliais, kurie tapo neišvengiama būtinybe įsimylėjėlių susitikimams. Nuo tvenkinio šiauriniu takeliu išeiname į pagrindinę parko alėją, kuri puošia Roberto Antinio vyresniojo skulptūra „Eglė žalčių karalienė“. Centrinių parko vartų dešinėje stovi dar grafą Feliksą Tiškevičių menantis sargo namelis. Susipažindami su Palangos dvaro sodyba, pėstute vaikščiosite apie pusantros valandos, nueisite apie 3 kilometrus. Tad kviečiame atrasti Palangos dvarą iš naujo.

Laidą rengė Jūratė Žavoronkova.

P.S. pašnekovų kalba neredaguota.