Kartu su pavasariu „Lalunos“ eteryje prasideda nauja laida – „Atgimstanti istorija“. Mes keliaujame po pasaulį ir stebimės užsienio šalių rūmais, dvarais ar pilimis su jų didingomis istorijomis, o savo kraštas dažnai taip ir lieka nepažintas. Tikimės, kad ši laida, kurioje pasakosime apie Vakarų Lietuvos kultūros paveldo objektus, jų istoriją ir įveiklinimą, bent šiek tiek prisidės prie šio pažinimo.

Taigi, kiekvieną sekmadienį kviečiame į radijo kelionę po vis kitus kultūrinio paveldo objektus: dvarus, rūmus ar švyturius. Na, o šią kelionę pradėsime nuo Klaipėdos miesto vieno iš gražiausių objektų – pažintimi su Karališkaisiais centrinio pašto rūmais.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Zita Genienė pasakoja, kad pirmoji pašto linija Klaipėda–Berlynas Kleve atsirado XVII a. viduryje, o pirmojo pašto pastato istorija glaudžiai susijusi su vieta, kur dabar įsikūręs muziejus:

„Pašto istorija yra svarbi Klaipėdos istorijos dalis ir reikia džiaugtis, kad mes dar turime išlikusių tokių liudininkų tos pašto istorijos. Iš tikrųjų tai, paštas egzistavo visą laiką nuo Ordino valstybės įkūrimo: perduoti žinias, tiek oficialius raštus iš Karaliaučiaus… Tai čia, už pašto užtikrinimą, buvo atsakingi pilies pareigūnai. Bet tokia jau kaip oficialia pašto istorija mes galėtume skaityti, tai kuomet buvo pašto linija, tai yra XVII a. vidurys – tai yra Kleve iki Klaipėdos. Toks pašto kelias. Na, o Klaipėdos pašto tokį pirmąjį pastatą mes turime Didžiojo Vandens gatvėje, tai yra kur įsikūręs Mažosios Lietuvos istorijos muziejus. Tai iš tikrųjų, čia ir buvo pašto įstaiga. Čia gyveno pašto viršininkas Vitė (Witte) ir čia tas pirmas liudijimas apie jo nuostabų sodą, kurį mes dabar taip pat bandome atgaivinti šiame kieme, pristatome įvairias paroda. O vėliau, sakykime, nuo XVIII a. pabaigos iki XIX a. vidurio, pašto įstaiga neturėjo savo pastato. Jie nuomojosi įvairiose vietose: turgaus gatvėje, ir kiek ilgesnį laiką buvo prie Biržos tilto (nuomojosi patalpas).“

Visgi atsirado būtinybė turėti pašto pastatą nuolatinėje vietoje, ir taip jis po truputį buvo pradėtas kurti Aleksandro arba dabartinėje Liepų gatvėje:

„Maždaug XIX a. viduryje įsikuria Liepų gatvėje, dabartinėje pašto vietoje. O ši vieta ji mums yra  labai svarbi ne vien tiktai kaip pašto vieta. Tai iš tikrųjų čia  gyveno pirklys ir laivų savininkas Argelanderis. Jis buvo suomių kilmės. Čia įsikūrė. Ir kuomet Klaipėda tapo laikinąja Prūsijos valdovų rezidencija – kaip žinia, karalius su karaliene įsikūrė dabartinėje Danės gatvėje išlikusiuose pastatuose – o kronprincai buvo apgyvendinti pas Argelanderius. Šitame name tuo metu Argelanderiai turėjo panašaus amžiaus vaikus ir čia kronprincai, kurie vėliau tapo Prūsijos karaliais Frydrichas Vilhelmas IV ir Vilhelmas I, jie labai susidraugavo. Ir tais neramiais ir sunkiais laikais, kuomet karališkoji šeima turėjo iš patogaus gyvenimo iš Berlyno išsikelti į provinciją, jie čia praleido labai gražų laiką ir ypatingai susidraugavo su Argelanderio sūnumi Frydrichu, kuris vėliau tapo garsiu mokslininku astronomu. Tai, ką mes turime ant pašto, yra išlikusi atminimo lenta – tai, jeigu sakykime, iš Klaipėdos kilęs pats žymiausias mokslininkas.“

Argelanderiai savo namus ir sklypą pardavė Klaipėdos pirkliui Rupeliui, iš kurio palikuonių jį perėmė valstybė ir įsteigė Krašto tarybą. 1864 metais ši valda buvo paskirta paštui.

„Kuomet paštui buvo labai sunku išsitekti nuomojamose patalpose prie Biržos tilto… Iš tikrųjų paštas tuo metu – ne tiktai siuntų perdavimas, bet ir svečių apgyvendinimas, tai yra kas keliaudavo pašto karietomis, teikdavo tas paslaugas, jiems buvo reikalingas didesnis pastatas.Tačiau kur buvo Argelanderio statytas pastatas, iš tikrųjų tai dar buvo vieno aukšto su mansardomis. Buvo norų jį keisti, rekonstruoti, bet gaudavo žinią iš Berlyno, iš Prūsijos karalių, prašymą nieko nekeisti ir palikti, kur gyveno kronprincai tuo metu, kad nekeisti šitų pastatų.“

Galimybė statyti naujus pašto rūmus šioje vietoje atsirado tik po kaizerio Vilhelmo I mirties. Bet apie tai – jau kitoje laidos dalyje.

Atgimstanti istorija 2

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Tęsiame pasakojimą apie Klaipėdos Karališkuosius centrinius pašto rūmus. Statyti naujus pašto rūmus prireikė, kai laiškų ir siuntų skaičius per dešimtmečius išaugo tris kartus. Po kaizerio Vilhelmo I mirties senasis paštas buvo nugriautas, o 1893 metais toje vietoje duris atvėrė nauji modernūs pašto rūmai su 42 metrų bokštu. Pasakoja Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus atstovė Zita Genienė:

„Buvo ryžtasi pastatyti naujus pašto rūmus. Tuo metu pašto tarnybai visos Vokietijos vadovavo toks Henrikas fon Stefanas. Pavardė labai svarbi visai Europos pašto istorijai, ne tiktai Prūsijos, nes jis dirbo tuo metu, kuomet susikūrė Vokietijos imperija iš atskirų žemių. Kiekviena ta Vokietijos valstybėlė turėjo savo pašto nuostatus ir reikėjo suvienodinti pašto sistemą ir terminiją, ir visa kita. Tai jo yra didžiuliai nuopelnai.

Taip pat pašto reikšmė XIX amžiaus antroje pusėje keitėsi, jo svarba didėjo. Tai yra atsiranda telegrafas, atsiranda telefonas. Su laikraščių paplitimu pašto darbo laukas buvo vis didesnis ir jiems reikėjo, žodžiu, kad paštas būtų ne vien tiktai kažkokia tai įstaiga, kur dalinama korespondencija, persiunčiama, bet kad ir pats paštas atitiktų tą įstaigos reikšmę.

Ir dėl to pačioj XIX amžiaus pabaigoj Vokietijoje ne vienas paštas buvo pastatytas. Ir jeigu mes pažvelgtume į mūsų pašto architektūrą, ji labai artima kitų tuo metu Vokietijos statomų pastatų. Tai ir stilistika, daugiausiai mes jau matome neogotikos bruožų, tačiau turėjo vis dėlto svarbių tiktai paštam būdingų architektūros savybių. Tai ir bokštai atsirandantys, kuomet jie buvo reikalingi telefono linijų funkcionavimui, tai ir interjeras, kuris nuteiktų oriai. Taip paštas per trejus metus iškilo, finansų nebuvo ribojama, dėl to ir buvo pastatytas pastatas iš kokybiškų medžiagų, kuris ilgai stovėjo ir ilgai jam nereikėjo remonto didesnio.“

Pašto rūmų salės interjeras buvo labai puošnus. Iš abiejų centrinio pastato pusių stovėjo vienaaukščiai pastatai: viename jų buvo įrengta karietinė su sandėliu, kitame – arklidės. Antro pašto aukšto patalpose buvo butas pašto viršininkui, mansardoje buvo butas sargui, taip pat buvo įrengtos patalpos pašto tarnautojams ir keleiviams apnakvindinti. Telefono laidai iš bokšto buvo pašalinti 1930 metais, kai prie pašto buvo pastatytas komutatoriaus priestatas.

Zita Genienė pasakoja, kad centrinį pašto pastatą planuota perkelti į kitą vietą, tačiau jo prireikė, kai čia buvo nuspręsta įkurti radijo studiją:

„Vėliau jau Lietuvos valstybės egzistavimo laikotarpiu, 38-aisiais metais, jau buvo nupirktas naujas pašto sklypas. Buvo pasakyta, kad jau šitas pastatas nebetelpa, nes tuomet paštas kitas funkcijas turėjo. Ir viena įdomiausių yra tai, kad Lietuvos pašto valdybai priklausė ir radiofonas. Tiek Kauno, ir, sakykim, jeigu dabar mes švenčiame Lietuvos radijo šimtmetį, tai Klaipėdos radiofonas, kurio transliacijos vyko iš pašto rūmų, turėtų švęsti 90-metį.

Man tai tokios įspūdingos tos istorijos, čia jau nebe apie paštą būtų, bet apie radiofoną, kuomet buvo atsiliepimų: „Na, Klaipėdos – tai yra žymiai įdomesnės programos“. Nes buvo pasakyta: „Mums nereikia paskaitų, mums nereikia klasikos sudėtingos, mes norime linksmos muzikos, mes norime žinių trumpų, aiškių“.

Buvo ir iš renginių tiesioginės transliacijos, tiek mišių transliacijos, tiek įvairios apžvalgos, kas vyksta Klaipėdoje. Nes iš tikrųjų radijo buvo užduotis suvienyti tiek krašte gyvenančių lietuvių bendruomenę, tiek skleisti žinias visoje Lietuvoje apie kraštą, kas jame vyksta. Čia vyko ir lietuvių kalbos pamokos. Na, programa buvo įvairi ir labai, kaip sako, įdomi.“

Apie radijo studijos Klaipėdos centriniame pašte laikotarpį dabar mena atminimo lenta, kad čia radijo pranešėju dirbo poetas Henrikas Radauskas. Paštas su bokštu nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą, bet apie jo pokario istoriją pasakojimą tęsime po pertraukėlės.

Atgimstanti istorija 3

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Karališkieji centrinio pašto rūmai itin nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą. Pokariu pastatas buvo nuskurdintas, kai kas buvo užtinkuota, paslėpta. Sodas buvo paverstas daržu, kuriame darbuotojai augino bulves. Pasak Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Istorijos skyriaus vedėjos Zitos Genienės, tokia situacija tęsėsi iki 1969-ųjų, kuomet buvo pradėta centrinio pašto pastato restauracija:

„Bombarduojant buvo pirmiausia bokštas apgriautas, na, vėliau ir stogas nukentėjo, ir kiemo pastatai. Žinoma, čia niekas per daug juo ir nesirūpino. Iš tikrųjų, buvo smarkiai nugyventas paštas sovietinio laikotarpio pirmaisiais metais. Tai tiktai galbūt vėliau, kuomet buvo restauruota, daug kas, iš tikrųjų, grąžinta ir atlikti tyrimai, ir mes jau dabar galime matyti tą ankstesnį vaizdą. Tai, iš tikrųjų, tie centriniai rūmai, tiek ir flygeliai šoniniai, kurie buvo kaip pagalbiniai pastatai. Tai pakankamai gerai yra pašto kompleksas išlikęs, išskyrus, aišku, ten priestatai toliau.“

Anot Zitos Genienės, pašto kieme anksčiau buvo ir kitų pastatų, kurie buvo reikalingi organizuojant keleivių pervežimą autobusais. Taip, taip, jūs išgirdote teisingai:

„Įvairūs priestatai buvo statomi ir tais 36-aisiais, 38-aisiais metais, nes paštas tuo metu buvo, be tokio radiofono, tai naujovė buvo ir pirmoji Klaipėdos autobusų stotis, kuri yra veikusi Manto gatvėje prieš „Navalio“ viešbutį maždaug, tai vėlgi buvo pašto statyta. Nes paštas organizavo ne tiktai pašto siuntų perdavimą, bet kartu autobusais galėjo vykti ir keleiviai. Tai yra pirmoji tai – Klaipėda–Palanga, tai priklauso Klaipėdos pašto nuopelnams. Tai dėl to ir sumažėjo kiemo teritorija, buvo pastatyti garažai, ten vėliau sovietmečiu jau atsirado daug kitokių naujų pastatų ir naujų dalykų.“

Iš tikrųjų Klaipėdos centrinis paštas tapo dar labiau visų pamėgtas, kai 1987-aisiais metais jo bokšte buvo sumontuotas kariljonas. 2006-ųjų rugsėjį įvyko paskutinis senojo kariljono koncertas, o jau per tų pačių metų Kalėdas klaipėdiečiai išgirdo skambančius čia naujus varpus. Varpų muzikos koncertų galima buvo klausytis kiekvieną savaitgalio vidurdienį, taip pat per kai kurias šventes vyko net kariljono muzikos festivaliai. Deja, dėl avarinės šio pastato būklės čia nebeveikia nei paštas, nei kariljonas. Zita Genienė sako, kad šis paveldo objektas miestui labai svarbus ir jį būtina išsaugoti:

„Iš tikrųjų, šis objektas yra išskirtinis. Jį verta atsiminti ir dėl kaip Argelanderio gimimo vietos, ir pašto vietos, ir atsimena daug įvairių to miesto istorijos fragmentų. Mes ne tiek daug turime tokių išlikusių statinių, nes jeigu mes ir senamiestyje kažkas yra restauruota, čia pakankamai gerai išlikęs. Ir taip kaip nesant šiuo metu buvusių svarbiausių objektų – bažnyčių, tai paštas jau būtų, na, išskirtinis objektas, kuris yra labai svarbus daugeliu aspektų. Ir mes, jeigu pavyks jį atgaivinti, kuomet turbūt atsiras ir kažkoks muziejus, tai mes turėsime labai puikią erdvę, kur galėsime kalbėti apie daugelį Klaipėdos istorijos klausimų, kurie galbūt nepateko į muziejų lauką. Muziejus šiuo metu irgi turi sukaupęs nemažą kolekciją XIX amžiaus laiškų ir kuomet jau taip galėtume išvystyti Klaipėdos komunikacijos raidą per daugelį metų. Ir ji, iš tikrųjų, yra įdomi – įdomių pavardžių, įdomių nutikimų.“

Na, o apie tai, kokia ateitis laukia Karališkųjų centrinio pašto rūmų, išgirsite jau paskutinėje laidos dalyje.

Atgimstanti istorija 4

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Tęsiame pasakojimą apie Klaipėdos karališkuosius centrinius pašto rūmus. Prieš 133 metus pastatytas objektas turi labai įdomią istoriją. Čia net kurį laiką veikė radiofono studija, daug metų pašto bokšte grojo kariljono varpai. Deja, maždaug prieš septynerius metus jis užvėrė duris lankytojams ir jo likimas neaiškus iki šiol. Norima, kad šis pastatas iš Kultūros ministerijos būtų perduotas Klaipėdos savivaldybei, tiesa, prieš tai jį suremontavus. Tačiau, pasak savivaldybės Kultūros, sporto ir turizmo departamento direktoriaus Ričardo Zulco, deja, pinigų neskirta ir procesas vis dar yra užstrigęs biurokratinėse procedūrose:

„Paštas yra, savivaldybės akimis žiūrint, labai vertingas pastatas, neogotikinio stiliaus, 1893 metais architekto Šedės suprojektuotas. 2019 metais jis buvo perduotas iš Susisiekimo ministerijos žinios Kultūros ministerijai. Tuo metu 19-aisiais metais Klaipėdos meras kreipėsi į Seimą dėl pašto perdavimo savivaldybei. 21-aisiais metais Kultūros ministerijos užsakymu buvo atlikta galimybių studija, kuri numatė tris alternatyvas įveiklinimo pastato. Lygiagrečiai procesas vyko, kaip žinote, ir Kaune, nes buvo taip pat atlikta galimybių studija ir ten buvo numatyta įrengti architektūros muziejų. Tai šiai dienai jis jau yra atidarytas Kaune. Na, o Klaipėdos centrinis paštas pagal galimybių studiją turėjo būti tvarkomas pastatas pats, ar ne, o savivaldybės vaidmuo turėjo būti parengti įveiklinimo koncepciją remiantis būtent ta galimybių studija. Tai savivaldybė tuos veiksmus visus atliko. Beje, ji taip pat intensyviai bendradarbiavo su biudžetine įstaiga, pavaldžia Kultūros ministerijai, Kultūros infrastruktūros centru, kuri rengė paraišką centrinei projektų valdymo agentūrai dėl projekto parengimo finansavimo, ar ne, ir dėl pastato tvarkybos, tačiau paraiška nebuvo tenkinta, finansavimas Kultūros ministerijos nebuvo suteiktas. Na, o mūsų parengta koncepcija įveiklinimo guli dabar stalčiuje ir laukia veiksmų iš Vilniaus. Terminai nėra aiškūs. Mes parašėme kelis raštus mero vardu, buvo taip pat atvykusi premjer-ministrė, buvo atvykusi Kultūros ministrė, jos buvo supažindintos su esama situacija ir buvo pasiūlytos alternatyvos šiai problemai spręsti. Tai laukiame atsakymo.“

Anot Ričardo Zulco, vizijose yra numatyta, kad šiame pastate turėtų įsikurti garsaus astronomo Frydricho Vilhelmo Argelanderio mokslo ir meno centras. Jame numatytos navigacijos, astronomijos, pašto istorijos ekspozicijos, supažindinama su pačiu Argelanderiu bei Prūsijos karališkąja šeimyna. Taip pat numatytos erdvės mokslui, menui, bendruomenės reikmėms. Deja, nei kada tai atsiras, ir ar išvis atsiras, vis dar neaišku:

„Na, iš tikrųjų scenarijai galėtų būti keli. Vienas scenarijus, kuris buvo determinuotas Kultūros ministerijos, tai yra veikti pagal jos parengtą galimybių studiją, atitinkamai tada įgyvendinti mūsų parengtą koncepciją tame pastate, kai jis bus sutvarkytas. Tai yra Argelanderio mokslo centras, ir architektas Tomas Butkus yra parengęs koncepciją, kuri vadinasi „Tamsioji materija“. Jinai buvo pristatyta Kultūros fabrike 25-aisiais metais, buvo kilusios diskusijos, tačiau iš esmės jinai kaip ir atitinka galimybių studijos būtent tą Argelanderio mokslo centro alternatyvą ir jinai galėtų būti veiksminga. Na, o jeigu kiti scenarijai bus numatyti vyriausybės, tada bus galvojama vėlgi, ką veikti tame pastate. Tai reiktų galvoti iš naujo.“

Tuo ir baigiame pasakojimą apie Klaipėdos karališkuosius centrinius pašto rūmus, kurie ir toliau netvarkomi yra ir byra miesto centre stovėdami tarsi paminklas neveiklumui. Tikėkimės, tai bus nebeilgai. Laidą rengė Žydrūnas Naujokas.

Atgimstanti istorija (Plungės dvaras)

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Šiandien kviečiame apsilankyti viename įspūdingiausių Žemaitijos kultūros paveldo vietų – Plungės dvare. Plungės dvaro istorija glaudžiai siejasi su netoliese esančio Gandingos piliakalnio praeitimi. XV amžiuje tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiajam kunigaikščiui priklausiusiu dvaru ir jas supusių žemių centru. Apie visa tai mums pasakoja Žemaičių dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja Jolanta Skurdauskienė.

Jolanta Skurdauskienė: „Jeigu kalbėsime apie Plungės dvaro istoriją, tai ji yra labai glaudžiai susijusi su Gandingos valsčiaus istorija. Gandingoje buvo pilis. Vėliau, jau XV amžiuje, šitas valsčius tampa Didžiojo kunigaikščio valda. O XVI amžiuje jau administracinis centras persikelia iš Gandingos į Plungę. Visai netoli pradėjusi kurtis pradžioje gyvenvietę, po to šita gyvenvietė išauga į miestelį ir jau XVI amžiaus pirmojoje pusėje yra Plungėje pastatoma pirmoji bažnyčia, kuriasi dvaro administracinis centras. Patį dvarą valdė įvairūs Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio paskirti vietininkai, dvaro laikytojai. Tai buvo garsios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminės. Galime paminėti Dorogostaisius, Palavičius, vėliau Karpius.“

1779-ųjų metų Abiejų Tautų Respublikos Seimo sprendimu, mainais už valstybės reikmėms paimtą Liachovičių grafystę, Abiejų Tautų Respublikos karalius Plungės seniūniją, kaip privačią valdą, atidavė Vilniaus vyskupui Ignotui Masalskiui.

Jolanta Skurdauskienė: „XVIII amžiaus pabaigoje dvaras tampa privačia valda. Šita valda atitenka Vilniaus vyskupui Ignotui Masalskiui. Šitas valdytojas Plungės dvarą jau valdė nebeilgai, kadangi Abiejų Tautų Respublika buvo padalinta, buvusios Didžiosios Kunigaikštystės dalis atitenka jau Rusijos imperijai. Tuo metu, aišku, įvyksta didžiuliai pasikeitimai žemėvaldoje. Dvarai atitenka turtingoms, įtakingoms Rusijos imperijos reikmėms ir 1806-aisiais metais Plungės dvaras atitenka vienam iš įtakingų Rusijos imperijos didikų Platonui Zubovui.“

Jei iki tol Plungę valdę didikai apsiribodavo bažnyčių fundacijomis ir globa, Zubovai buvo pirmieji Plungės dvare ir miestelyje ėmęsi platesnio masto investicijų.

Jolanta Skurdauskienė: „Buvo pastatyti pirmieji tokie viešieji pastatai, tokių jau profesionalų architektų suprojektuoti. Taip pat buvo tvarkoma Plungės dvaro sodyba, buvo parkas sutvarkytas. Vis dėlto situacija pasikeičia ir Zubovai nutarė šitą dvarą parduoti. Ir 1873-aisiais metais Plungės dvarą įsigyja Mykolas Oginskis, Rietavo dvaro savininko sūnus, kuris nutarė įsikurti savo rezidenciją netoli savo tėviškės – Rietavo.“

Kunigaikštis Mykolas Oginskis Plungėje įkūrė grožiu ir kultūrine veikla išgarsėjusią rezidenciją.

Jolanta Skurdauskienė: „Šitą dvarą praktiškai paverčia tokiu labai moderniu dvaru su kultūrinėmis tradicijomis tokiomis labai didelėmis. Čia buvo taikoma labai daug mokslo naujovių, švietimo naujovių. Ir žinome, kad šitame dvare, bent jau tai yra žinoma, buvo įsteigta orkestras ir orkestro mokykla, kur atvykdavo mokytis gabūs jaunuoliai iš labai plačios tokios geografinės erdvės.“

Muzikos ir orkestro mokykloje grojo, mokėsi bei pirmuosius kūrybinius bandymus pradėjo vienas žymiausių Lietuvos kompozitorių. Apie jį kalbėsime kitoje laidos dalyje.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Plungės dvaro istorija siekia XIX amžių, kai jį įsigijo garsūs didikai – Mykolas Oginskis ir jo šeima. Būtent Oginskių laikais Plungė tapo svarbiu kultūros ir muzikos centru. Čia veikė muzikos mokykla, kurioje mokėsi būsimasis garsus lietuvių kompozitorius Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Sakoma, kad būtent Plungėje pradėjo ryškėti jo muzikinis talentas. Pasakoja Žemaičių dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja Jolanta Skurdauskienė.

Jolanta Skurdauskienė: „Vienas iš šios orkestro mokyklos moksleivių garsiausių, tai, žinoma, yra Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, kuris atvyksta į šitą dvarą mokytis 1879-aisiais metais, keturiolikmetis. Ir kaip gabus jaunuolis vėliau gauna kunigaikščio Mykolo Oginskio stipendiją tęsti savo mokslus jau profesionaliai ir išvyko studijuoti į Varšuvos muzikos akademiją.“

Šiandien Žemaičių dailės muziejus, įsikūręs Plungės dvaro rūmuose, saugo ne tik dvaro istoriją, bet ir vertingą meno kolekciją.

Jolanta Skurdauskienė: „Žemaičių dailės muziejus Mykolo Oginskio rūmuose oficialiai lankytojams duris atvėrė 94-ųjų vasarą kartu su antrąja Pasaulio žemaičių dailės paroda. Tokia idėja šito muziejaus buvo eksponuojami, kaupiami profesionalių žemaičių dailininkų darbai, jų kūryba, kurių keltas uždavinys sugrąžinti iš pasaulyje išsiskaidžiusią menininkų kūrybą į Lietuvą ir eksponuoti ją Žemaičių dailės muziejuje. Taip pat buvo numatyta, kad bus taip pat skiriama dalis ekspozicijų ir muziejaus veiklos bus skiriama Oginskių istorijai, Oginskių dvaro tradicijos, tokiai tąsai ir reprezentacijai.“

To meto visuomenėje Oginskius garsino jų rūmuose saugomos knygų, rankraščių, numizmatikos, archeologijos kolekcijos.

Jolanta Skurdauskienė: „Kiekviena paroda ar ekspozicija, kurią mes rengiame, yra tikrai ypatinga, bet tikriausiai reikėtų kalbėti apie Oginskių, šių rūmų Oginskių paveldą, kurio iš tikrųjų mes labai laukiame parvežti ir pristatyti šito dvaro meno vertybes, kultūros vertybes, kurios, nelikus Oginskių, XX amžiaus pradžioje, tarpukariu, tiesiog buvo išvežtos į kitus muziejus, išsaugotos, tačiau šiandieną jau yra kitų muziejų nuosavybė. Todėl mūsų muziejininkų turbūt yra vis tiek didžiausias toks džiaugsmas, kai mes galime reprezentuoti tas meno vertybes, kurios yra šių rūmų tikrieji daiktai.“

Istorinio dvaro išsaugojimas nėra paprasta užduotis. Tokios vietos kaip Plungės dvaras reikalauja nuolatinės priežiūros, restauravimo ir finansinių investicijų. Pasakojimą tęsime netrukus.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Plungės dvaro sodyba užima daugiau nei 58 hektarus parko ploto. Išlikę 10 paminklinių statinių. Sodybos išplanavimo ašimi tapo neorenesansinio stiliaus rūmai su dviem oficinomis ir neogotikinio stiliaus žirgynu. Žemaičių dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja Jolanta Skurdauskienė primena, kad nors Plungės dvaro valdytojai nuo XVI amžiaus nuolat keitėsi, ši valda iki XX amžiaus pradžios išliko svarbia aristokratų, dvasininkų, talentingų kultūros ir meno žmonių rezidencija.

Jolanta Skurdauskienė: „Plungės dvaro sodybos parkas, kuris yra priskiriamas tokiam didžiausių Lietuvos parkų dešimtukui, dvaro ansamblyje yra 10 pastatų išlikę skirtingos architektūros. Tai yra neorenesanso laikotarpio architektūra, pamatyti pastatų tokių istorizmo laikotarpio dvasioje sukurtų įvairiausių stilių: ir neogotika, ir neorenesansas. Ir viso to buvo siekiama senumo efektą išgauti, tarsi norint parodyti jų kilmę iš labai senų, senų giminių ir jų tokia šios šeimos tokią turtingą istoriją.“

Kunigaikščio Mykolo Oginskio nurodymu buvo iškasti septyni kaskadiniai tvenkiniai, kuriuos jungė akmeniniai tilteliai, šliuzai. Išskirtinį kraštovaizdį parkui suteikė pratekanti Babrungo upė.

Jolanta Skurdauskienė: „O pats parkas yra priskiriamas tiems ypatingai gražiems Lietuvos tokiems išraiškingiausiems parkams, nes turi banguotą kraštovaizdį, per parką teka Babrungo upė, labai gražiai vingiuojantys jos slėniai atveria į parką labai gražius vaizdus.“

Šiandien Plungės dvaras yra ne tik muziejus, bet ir gyvas kultūros centras.

Jolanta Skurdauskienė: „Muziejai lankytojus visada skaičiuoja, tai yra toks svarbus muziejaus veiklos rodiklis, tą darome ir mes skaičiuojant – mūsų muziejų kasmet aplanko maždaug 50–55 tūkstančiai lankytojų. Mes labai džiaugiamės, kad lankytojai mėgsta mūsų dvarą. Parkas išties labai gražus, įspūdingas, todėl mes džiaugiamės, kad lankytojai mėgsta mūsų parką.

Parko pasididžiavimas – vienas seniausių ir didžiausių Lietuvoje Perkūno ąžuolas, legendomis apipinta „Verkiančioji liepa“, penkiakamienis uosis. Dvaro parkas tapęs mėgstama pasivaikščiojimo vieta tiek plungiškiams, tiek miesto svečiams. Šiltuoju metų laiku čia organizuojami lauko renginiai, o Plungės dvare nuolat rengiamos naujos parodos. Apie tai pokalbį pratęsime kitoje laidos dalyje.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Istorinio dvaro išsaugojimas nėra paprasta užduotis. Tokios vietos, kaip Plungės dvaras, reikalauja nuolatinės priežiūros, restauravimo ir finansinių investicijų. Vienas didžiausių iššūkių – išlaikyti autentiškumą. Restauruojant svarbu ne tik atnaujinti pastatus, bet ir išsaugoti jų istorines detales, architektūrą, interjerus. Pasakoja Žemaičių dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja Jolanta Skurdauskienė.

Jolanta Skurdauskienė: „Eksponatams reikia užtikrinti reikiamas sąlygas. Tai yra didžiulis spektras reikalavimų, norint eksponuoti vertingus daiktus: tai yra nuo temperatūros, drėgmės rodiklių iki šviesos, sakykim, sklindančios rodiklių ir daugybė kitų dalykų. Tai, žinoma, muziejai turi labai pasistengti, bet labai malonu, kad per pastaruosius, sakykime, ypatingai per tą dešimtmetį, per 15 metų, tai tikrai muziejai yra padarę didžiulę pažangą ir mes džiaugiamės, kad mes tikrai turime labai geras sąlygas ir galime eksponuoti labai vertingas muziejines vertybes.“

Vienuose gražiausių ir geriausiai išsilaikiusių neorenesanso stiliaus kunigaikščių Mykolo Oginskio rūmuose vyksta koncertai, parodos ir įvairūs kultūriniai renginiai.

Jolanta Skurdauskienė: Švenčiame šiemet 32-uosius savo gyvavimo metus ir orientuojamės į tą numatytą mūsų misiją, kuri išties pasirodė nepaprastai gyvybinga ir labai patraukli mūsų muziejaus lankytojams. Todėl mes orientuojamės, tęsiame Oginskių dvaro tradicijas, reprezentuojame dvaro Oginskių kultūrinį paveldą ir taip pat reprezentuojame ir orientuojamės į profesionalų žemaičių dailininkų kūrybos sklaidą ir pristatymą visuomenei.

Didelis dėmesys skiriamas ir edukacijai. Moksleiviai bei šeimos gali dalyvauti įvairiose programose, kurios padeda geriau suprasti dvaro istoriją, meną ir kultūrą.

Jolanta Skurdauskienė: „Mes tą ypatingai jaučiame, kai vyksta tarptautinis Oginskių festivalis. Tai yra toksai vienas didžiausių renginių, šito dvaro tradicinių, sutraukiantis didžiulį skaičių lankytojų. Tai yra kiekvienais metais vykstantis festivalis. Taip pat yra Pasaulio žemaičių dailės parodos, vykstančios kas ketverius metus. Patys didžiausi organizuojami renginiai, kurie pritraukia tikrai labai labai daug lankytojų vienu metu ir mes juos galime realiai matyti.“

Muziejai šiandien konkuruoja su daugybe kitų pramogų, todėl reikia ieškoti naujų būdų, kaip sudominti žmones istorija. Kaip perteikti praeitį šiuolaikiniam žmogui taip, kad ji būtų ne tik informatyvi, bet ir įdomi.

Jolanta Skurdauskienė: „Šiemet Plungės Mykolo Oginskio dvare rugpjūčio mėnesį, kaip ir kiekvienais metais, paskutinį rugpjūčio savaitgalį bus atidarytas jau 20-asis Tarptautinis Mykolo Oginskio festivalis. Tai yra visą mėnesį savaitgaliais vyksiantys renginiai, iškilių kolektyvų koncertai. Ir šiame festivalyje yra didžiausias dėmesys skiriamas simfoninei muzikai, tai yra, kai dalyvauja simfoniniai orkestrai, chorai. Išties būna nepaprastai įspūdingi koncertai. Aišku, kaip ir kasmet, mes organizuojame įvairias parodas, projektus, įvairiausius renginius. Tiesa, galiu pasakyti, kad kasmet pas mus įvyksta po 800–900 įvairiausių renginių, įskaitant parodas, koncertus, bet taip pat ir edukacinius užsiėmimus. Tai yra didžiuliai skaičiai ir mes svečių sulaukiame išties kasdien ir renginių turime kartais ir po keletą.“

Iš Oginskių laikų dvaras tampa ne tik praeities liudininku, bet ir šiuolaikinio kultūrinio gyvenimo dalimi.

Laidą rengė Jūratė Žavoronkova

1. S. Pašnekovų kalba neredaguota.

Atgimstanti istorija –  Klaipėdos miesto rotušės istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Šiandienos laidoje papasakosime Klaipėdos miesto rotušės istoriją, kuri išgarsėjo tuo, kad kurį laiką buvo ir Prūsų karališkosios šeimos rezidencija. Visgi dabar Danės gatvėje stovintis pastatas nebuvo pirmoji miesto rotušė. Pasak Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Istorijos skyriaus vedėjos Zitos Genienės, nors Klaipėdai seniai buvo suteikta savivalda, tačiau ilgus amžius miestas neįstengė pasistatyti rotušės.

Zita Genienė: „Miestas savivaldą gavo labai anksti, tai 1258-aisiais metais. Tai Liubeko teisė, vėliau buvo Kulmo teisė, kur lyg tai galėtų miestas klestėti ir atsirasti visos valdžios institucijos veikiančios ir pastatai. Tačiau miestas mūsų iki XVI amžiaus buvo nedidelis. Tai buvo miestas, sakykime, gyvenvietė prie pilies. Ordino laikais šita vieta buvo tokia dažnai puldinėjama ir Lietuvos kariuomenė ne kartą čia yra buvusi. Dėl to ir nebuvo miestui sąlygų augti, klestėti. Ir tiktai sąlygos atsiranda jau po Ordino valstybės žlugimo, tuomet atsiranda jau taikus metas ir miestas pradeda augti, didėti tada ir jau XVI amžiaus pabaigoje, kiek mes turime duomenų, tai ir atsiranda pirmoji rotušė.“

Pirmoji miesto mūrinė rotušė buvo pastatyta prie magistralinių dabartinių Turgaus ir Tiltų gatvių sankirtos.

Zita Genienė: „Kaip ir įprasta visuose miestuose, paprastai būna centrinė miesto aikštė. Tačiau Klaipėdos miesto planas yra truputėlį kitoks, nes centrinės miesto aikštės neturėjome iki XX amžiaus, o buvo ją atstojo praplatinta Turgaus gatvė ir prie Turgaus ir dabartinės Tiltų gatvių sankryžos ir stovėjo miesto rotušė. Jinai buvo fachverkinė, jau su bokštu, kuriame kabojo laikrodis ir varpas, kuris skelbia svarbias žinias, kuomet miestelėnam reikia skubiai susirinkti prie rotušės. Ir, be abejo, tas, kaip jau būtinasis atributas, tai sankryžoje ir buvo bausmių vieta. Nes miesto savivaldybė kartu tuo metu atlikė ir kaip teismo funkcijas ir jau nusižengusius miestelėnus, ar apsivogusius, ar nusižengusius dorovei, būdavo atliekamos bausmės. Jeigu tai būdavo tiktai pririšimas prie stulpo, tai jau labai lengva bausmė, arba nuplakimas rykštėmis. Tačiau kartais ir būdavo nusirisdavo ir galvos. Tai čia ir jau tokiais atvejais būdavo pastatomos kartuvės. Tai va pirmoji rotušė čia buvo.“

Pirmoji miesto rotušė XVII amžiaus antroje pusėje apdegė ir jai teko ieškoti naujos vietos.

Zita Genienė: „Miestas ne kartą nukentėjo nuo gaisrų, supleškėdavo, kadangi tie namukai dauguma buvo mediniai. Tai ir mūsų ta pirmoji rotušė jau po keliasdešimt metų jinai smarkiai apdegė. Savivaldybės taryba ir burmistras negalėjo ten jau reziduoti, nes tai nereprezentatyvu. Tai jie nusipirko pastatą pirklio namą. Tai dabar būtų maždaug Tiltų gatvė 5. Tai vėliau po keliasdešimt metų persikėlė į tokį išvaizdesnį pastatą, tai yra jau Argelanderiui priklausiusį pastatą. Tai dabar Turgaus gatvė, kur dabartinis yra Turizmo informacijos centras. Maždaug šita vieta ten kadaise buvo irgi žymi vieta – Klaipėdos burmistro Johano Simpsono namas, o vėliau nusipirko pirmoji Argelanderio buveinė. Tai va, įsigijo šitą pastatą. Vėlgi tai nebuvo kaip tikras toks savivaldybės pastatas, nes paprastai turi būti laikrodis ir sargybinė ir visos kitos institucijos, kurios galėtų tilpti šitame pastate. Tai, aišku, miestas augo, ypatingai XIX amžiaus vidurys, prijungiamos naujos teritorijos ir magistrato tarnautojų skaičius padidėjo. Ir miestas ėmė žvalgytis, kur galėtų įsikurti kitame pastate ir pasitaikė tokia lemtinga proga – tai kai 1845-aisiais metais pirklio Konsencijaus našlė ruošėsi išvykti iš Klaipėdos, persikraustyti į Karaliaučių, jinai pardavė savo namą ir miestas suskubo jį įsigyti. O tai iš tikrųjų yra labai svarbus Klaipėdai pastatas, kuris mena daug istorinių įvykių ir daug žymių pavardžių su tuo pastatu yra susiję. Iš tikrųjų tas pastatas va galim džiaugtis, kad mes dar turim jį išlikusį – dabartinės Danės 17. Pastatas iš tikrųjų turi išskirtinę istoriją.“

Na o kuo visgi žymus ir istoriškai svarbus šis buvęs miesto rotušės pastatas, pasakojimą pratęsime po pertraukėlės.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Tęsiame pasakojimą apie Klaipėdos miesto rotušės istoriją. Miesto valdžios reprezentacinis pastatas ne kartą keitė savo buvimo vietą, kol XIX amžiaus viduryje persikraustė į pastatą, dabartinėje Danės gatvėje. 1845-aisiais metais miesto magistratas už 13 tūkstančių talerių nusipirko gyvenamąjį namą, kurį buvo pastatęs Danų konsulas Klaipėdoje, garsus pirklis Lorkas. Apie šio pastato istoriją pasakoja Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus atstovė Zita Genienė.

Zita Genienė: „Jo pradžia yra 1780-ieji metai, kuomet Lorencas Hanzonas Lorkas, medienos pirklys ir Danijos konsulas, po vedybų įsigijo iš savo uošvių sklypą ir ten pasistatė gyvenamąjį namą, kuriame buvo 13 kambarių. Ir interjeras buvo išskirtinės architektūros, didelė salė su statulomis, salė ir kai kurie kambariai buvo puošti freskomis. Šalia buvo vienaaukščiai pastatai, kuriuose įsikūrė ir kontora, kadangi jis buvo pirklys, vežiminės, arklidės, kieme stovėjo oranžerija, gėlynai, parkas. Tuo metu, kadangi Danės upėje uostas, vasaromis puikus vaizdas į uostą. Taigi tas pastatas buvo vienas puošniausių tuo metu Klaipėdoje. Po Lorko mirties paveldėjo Konsencijus, vėlgi žinomas pirklys. Jis tą pastatą puoselėjo toliau. Pastatas buvo dviaukštis su tokiu atiku, ir ant jo užsakė tris skulptūras pas vieną žymiausių Berlyno skulptorių – tai yra Ralfas. Užsakė jį neatsitiktinai, kadangi šis skulptorius buvo ir Prūsijos karalienės Luizės kapo skulptorius. Tiesa, Konsencijus buvo ne vien tiktai turtingas pirklys, jis taip pat buvo ir miesto mecenatas. Jis paliko 4 tūkstančius talerių miesto reikalams, už šiuos pinigus buvo nupirktas pastatas Tiltų gatvėje miesto mergaičių mokyklai. Taip pat jis turėjo didžiausią mineralų ir drugelių kolekciją visoje Prūsijos valstybėje. Tai šį kolekcija jo našlė padovanojo miesto mokyklai. Ir persikeldama į Karaliaučių jinai padovanojo miestui karališkosios šeimos gautas dovanas bei nutapytus Frydricho Vilhelmo III ir Luizės portretus.

XIX amžiaus pradžioje šis namas pateko į istoriją, kai jame pirmą kartą buvo apsistoję Prūsijos karalius ir karalienė.

Zita Genienė: „Šis pastatas yra susijęs su dviem labai svarbiais istoriniais įvykiais. Pirmą kartą jis sušmėžuoja ne tiktai Klaipėdos istorijoje, bet ir visoje Prūsijos istorijoje – tai 1802-aisiais metais. Tuomet neseniai įvykusi Prancūzijos revoliucija, nukirsdinti Prancūzijos karaliai. Buvo aišku Napoleono didybė stiprėja, kad reikia ieškoti sąjungininkų Prūsijai, kad atsverti Prancūzijos galybę ir ieškota sąjungos. Ir 1802-aisiais metais Prūsijos iniciatyva įvyko susitikimas Klaipėdoje. Atvyko Rusijos imperatorius Aleksandras ir čia įvyko pirmasis susitikimas ir būtent karališkajai porai miestiečiai vat ir paprašė, kad būtų leista apsigyventi šiame pastate, kadangi jis iš tikrųjų buvo įspūdingas, neseniai statytas, puikus kiemas ir puikus vaizdas į uostą. Tai va pirmą kartą apsistojo šitame pastate visą savaitę vyko tas susitikimas. Caras Aleksandras atvyko iš Palangos į Klaipėdą, čia miestiečiai labai pasistengė, vyko priėmimai šaunūs, triumfo arkos. Ir šitas istorinis įvykis buvo vėliau įamžintas ir įvairiuose dailės kūriniuose.“

Antrą kartą šis pastatas į istoriją pateko, kai Prūsijos karalius ir karalienė, čia bėgdami nuo priešo, įkūrė savo rezidenciją.

Zita Genienė: „1806-ieji metai, Napoleonas pradėjo savo pergalingą žygį po Europą. Kuomet jis įžengė į Prūsijos valdas, Prūsijos kariuomenė su visa aukščiausia vadovybe buvo priversta trauktis jau į Karaliaučių. Netruko užimti ir Karaliaučių ir tada karališkoji šeima, visas dvaras su pareigūnais, su kariuomenės vadais atvyksta į Klaipėdą. Ir Klaipėda pakliuvo jau antrą kartą jau į dėmesio centrą ir vėlgi Konsencijaus tame pačiame name antrą kartą įsikuria jau karališkoji šeima.“

Na o apie karališkosios šeimos gyvenimą šiame pastate ir kokie istoriniai dokumentai jame buvo priimti, papasakosime netrukus.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Pastatas, kuriame vėliau įsikūrė Klaipėdos miesto rotušė, į istorijos metraščius pirmą kartą pateko, kai XIX amžiaus pradžioje jame maždaug savaitei buvo apsistojusi derybų čia su Rusijos imperatoriumi atvykusi karališkoji Prūsijos šeima. Anot istorikės Zitos Genienės, antrą kartą istoriniu šis pastatas tapo, kai jame karo su Napoleonu metu karališkoji šeima gyveno nuo 1807-ųjų iki 1808-ųjų metų.

Zita Genienė: Konsencijaus tame pačiame name antrą kartą įsikuria jau karališkoji šeima. Tas karališkasis periodas paliko tokius atsiminimus ir reikia pastebėti, kad tuo metu Prūsijos karališkoji pora, ji buvo nestandartinė ta prasme, kaip elgėsi aukščiausi karališkos šeimos atstovai kitose šalyse, kurie paprastai būdavo neprieinami, su sargybomis, o ši jau ir Berlyne garsėjo tuo, kad kartais išeidavo be sargybos, be palydos pasivaikščiot. Jie vienas į kitą kreipėsi ne Jūs su titulais, bet Tu, ir žodžiu tas bendravimas toks jau buvo betarpiškas. Ir kuo ypač pasižymėjo va tas klaipėdietiškas periodas – jie iš tikrųjų svečiavosi pas turtinguosius miestiečius, bet susitikdavo kartu ir su krašto gyventojais, tai žodžiu paliko labai tokį didelį įspūdį. Karališkoji šeima išvykdama nepamiršdavo atsidėkoti – ir Konsencijaus šeimai dovanojo papuošalų, įvairias dovanas už tai, kad juos priglaudė, kad jie čia gerai jautėsi Klaipėdoje.“

Beje, Prūsijos karališkai šeimai reziduojant Klaipėdoje, čia buvo parengti miesto nuostatai, taip pat labai svarbus dokumentas, skelbiantis apie baudžiavos panaikinimą.

Zita Genienė: „Nors valdžios tose įstaigose buvo galvojama ir anksčiau apie būtinybę reformuoti valstybės valdymą, nes jis pasidarė toks kaip milžinas molinėmis kojomis, kuris trukdė pažangai. O tas skaudus pralaimėjimas, be abejo, vertė galvoti, kaip reikėtų toliau šaliai vystytis. Žodžiu, ir čia pirmosios ir dėl kariuomenės reorganizavimo kilo idėjos. O mums yra svarbiausia, aišku, spalio tas vadinamasis ediktas – baudžiavos panaikinimo aktas. Tai yra jau labai svarbus dokumentas, kuris nulėmė valstybės ir ateitį, ir kuomet mes kalbame lygindami Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės buvusios gyventojus, šitoje dalyje žmonės ir kaimo gyventojai gyveno žymiai geriau. Tai aišku dėka, kad mes išsilaisvinom, būdami Rusijos imperijoje. Tiktai 63-aisiais metais jau prasidėjo baudžiavos panaikinimas.“

Turbūt nereikėtų stebėtis, kad atsiradus galimybei, kai pirklio Konsencijaus našlė nusprendė išvykti iš Klaipėdos, miesto magistratas iš jos šį gyvenamąjį pastatą nupirko ir 1846-aisiais metais jame įkūrė rotušę.

Zita Genienė: „Aš manau, kad tos derybos gal vyko ir anksčiau, nes iš tikrųjų išlaikyti istorinę atmintį yra labai svarbu ir kai tiktai va štai atsirado galimybė, tą miestas noriai darė ir labai tuo didžiavosi. Ir iš tikrųjų įsikūrusi rotušė pirmaisiais metais atliko tokią vidaus rekonstrukciją, kad būtų tinkama šitai funkcijai. O vėliau 1875-ieji metai yra labai svarbūs – tai yra jau didžioji rekonstrukcija, kuomet pasikeitė ir planinė struktūra, ir pastato išvaizda. Tai turėjo įtakos šiek tiek ir tas 1854-ųjų metų gaisras, kuomet ugnis jau priartėjo prie rotušės ir vos vos pavyko ją išsaugoti nuo gaisro. Tai va 75-aisiais metais buvo nuspręsta, kad reikia įrengti reprezentacinę posėdžių salę, tuo tikslu buvo pastatas paaukštintas vienu metru, įrengta puošni salė, taip pat pasikeitė ir fasado elementai, daug įvesta naujų elementų, atsirado Klaipėdos miesto herbas ir taip maždaug išore tai yra jau ką mes matome dabar. Tačiau planinė struktūra, aišku, labai nukentėjo jau sovietmečiu.“

Na o apie Klaipėdos miesto rotušės istoriją XX-ajame amžiuje pasakosime jau paskutinėje laidos dalyje.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas

Klaipėdos miesto rotušė buvo svarbi ir po to, kai šis kraštas buvo perimtas iš Vokietijos, o vėliau atiteko Lietuvai. Pasak Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus atstovės Zitos Genienės, čia savo posėdžius rengdavo ir Klaipėdos krašto parlamentas.

Zita Genienė: „Per rotušę dar vienas yra svarbus momentas – 20-ieji metai, kuomet Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos, tai būtent šitoje miesto rotušėje ir buvo pasirašytas pagrindinis aktas, kuomet jau Vokietijos atstovas grafas Lambsdorfas perleidžia Antantės valstybių žinion ir kuomet atvyko prancūzai, ta perdavimo ceremonija vyko būtent prie rotušės. Na, o kai Klaipėdos kraštas atiteko Lietuvai, pradėjo veikti nauja krašto valdymo organizacija – tai Klaipėdos krašto seimelis arba parlamentas. Jie vis dėlto posėdžius visada rengdavo šitoje magistrato salėje dėl to, kad kitokios vietos posėdžiams neturėjo miestas. Taip magistratas iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos jis kaip institucija veikė.“

Po Antrojo pasaulinio karo miesto rotušės pastatas prarado savo reikšmę.

Zita Genienė: „Kuomet jau atėjo sovietmetis, toks požiūris buvo ypatingai stengėsi ištrinti tą atmintį tokią ir šitas pastatas buvo paverstas statybininkų bendrabučiu, vėliau statybos tresto administracija įsikūrė. Ir tada čia apie 64-uosius metus dar ta rotušės salė buvo visiškai sumodernizuota, kaip tuo metu sakoma, atsisakoma visų tų detalių. Ir, tarkime, niekas nežino, kur dingo istorinė galerija – buvo pradėta kaupti paveikslai, istoriniai paveikslai, Luizės sofa kaip relikvija ir visi kiti. Ir tiek kieme yra buvus tokia istorinė ekspozicija – visa tai išnyko be pėdsakų, išskyrus muziejus turi vieną eksponatą. Tai magistrato, mes taip spėjam, iždo skrynia. Kuomet buvo pastatas remontuojamas, pusrusyje buvo rastas, tai mes muziejuje saugome ir ekspozicijoje rodome. Tai va, XVII amžiaus ji išlikusi, tai vienintelė relikvija iš to meto. Tai reikia pastebėti, kad įsikūrus rotušei, buvo statomi priestatai, šalia įsikūrė gaisrinė, šalia buvo vėliau įsikūrė ir policijos valdyba, už Karlo tilto muitinės kompleksas, bet rotušė buvo tarsi administracinis toksai centras. Vat sovietmečiu va šitas kompleksas, gaisrinė nugriauta ten 83-aisiais metais, policijos valdyba dar yra buvus, miesto sporto salė už magistrato tame pačiame sklype – visa tai buvo sunaikinta ir išlikęs tiktai vat vienas rotušės pastatas. Aišku, šitie vat visi griovimai jie šiek tiek mažina to buvusio ansamblio vertę ir taip labai dabar yra sunkiai įsivaizduojamas tas, kaip čia viskas atrodė seniau, kadangi išlikęs vienas tiktai korpusas.“

1978-aisiais metais buvo atlikta šio pastato rekonstrukcija. Na, o Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, patalpos buvo perduotos naujai įkurtam Klaipėdos universitetui, kuris čia įkurdino rektoratą bei kai kuriuos padalinius. 1994-ųjų metų pabaigoje Lietuvoje suformavus 10 apskričių, buvusiame magistrato pastate įsikūrė Klaipėdos apskrities viršininko administracija. Po apskričių administracijų likvidacijos, čia nuo 2011-ųjų metų įsikūrė Klaipėdos miesto savivaldybė.

Zita Genienė: „Ir galbūt tai yra gerai. Nors jis yra saugomas pastatas, jau čia kažko negalima daryti, tačiau privatūs asmenys, aišku, kitokias vizijas turi dažniausiai. Iš kitos pusės, pastatas yra restauruotas, sovietmečiu reikia pasakyti fasadai sutvarkyti. Tokia galbūt ir atsiras galimybė ir tą salę kažkiek atkurti senąjį vaizdą, kad ji galėtų vėl tapti reprezentacine miesto sale. Ir ne vieną kartą buvo kalbama apie galimybę kažkokią muziejinę ekspoziciją, kad būtų bent jau nedidelė, atkurta, kuri pasakotų apie tokią įdomią istoriją. Reikia džiaugtis, kad va šitokių visokių sumaiščių, perversmų, bombardavimų laiku išliko tas pastatas. Tai yra didelė vertybė. Manau, mes būtume žymiai skurdesni be šito pastato, ne tiek mes daug ir turime tokių išskirtinių pastatų Klaipėdoje.“

Teigė Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Zita Genienė.

Laidą rengė Žydrūnas Naujokas.

1. S. Pašnekovų kalba neredaguota.

Atgimstanti istorija – Kretingos dvaras

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Kretinga ir jos apylinkės nuo seno garsėja archeologijos ir liaudies architektūros paminklų gausa, etnografijos ir liaudies meno vertybėmis, iš gilios senovės atėjusiomis liaudies tradicijomis ir papročiais. Kretingos praeitimi, jos paminklais, materialinės ir dvasinės kultūros vertybėmis, tyrinėtojai ir senovės mėgėjai pradėjo domėtis dar XIX a. Šiandien kviečiame į pažintį su Kretingos dvaru. Kalbiname muziejaus vadovą Romandą Žiubrį.

Romandas Žiubrys: „Kai mes kalbam apie Kretingos dvarą, tai turbūt dažniausiai minime XIX a. antrojąją pusę, kada į Kretingą persikelia gyventi grafai Tiškevičiai ir čia įkuria savo tokį, na, šeimos lizdą. Ir iš tikrųjų kodėl yra įdomi ta XIX a. antroji pusė, nes grafas Juozapas Tiškevičius su žmona Sofija iš pagrindų rekonstruoja dvarą ir paverčia jį vienu moderniausių dvarų carinės Rusijos imperijoje.“

Tarpukariu rūmai išliko svarbūs miesto gyvenime. Čia rinkosi Kretingos apskrities aukštuomenė, lankėsi valstybės veikėjai, vyko susibūrimai, pokyliai.

Romandas Žiubrys: „Kretingos dvaras turbūt pradeda traukti daugelio kitų dvarininkų irgi dėmesį, tai, žinoma, kaimynystėj gyvena Oginskiai, Plungėj ir Rietave, tai jie dažni svečiai čia būna ir kartu su Tiškevičiais jie pradeda na kurti tokius turbūt verslo planus, jeigu taip galima pasakyti, nes kartu šitos dvi giminės pradeda plėtoti Palangą kaip kurortinį miestą. Jie kartu ten investuoja, kartu dalinasi įvairiomis idėjomis ir pat nuo tada turbūt Kretinga ir tampa žinoma.“

Grafas Juozapas Tiškevičius 1875-ais nupirko dvarą, rekonstravo rūmus ir pristatė oranžeriją. Joje įkūrė Žiemos sodą.

Romandas Žiubrys: O Žiemos sodo atsiradimas pasirodo yra ganėtinai toks praktiškas dalykas, nu bent jau taip iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti. Kretingos dvare yra du pastatai, toks šiaurinis ir vakarinis ir tais senaisiais laikais va prieš jau kai atsikelia Tiškevičiai čia, tie du pastatai yra sujungti tiesiog tokiu dengtu koridoriumi, kuris yra šaltas, niūrus, tie šeiminykščiai jie migruoja tuo koridoriumi, nes vaikai eina pas tėvus, o tėvai eina pas vaikus ir tiesiog, kad būtų patogesnis susisiekimas, jie sumąsto, kad tuos du pastatus reikėtų sujungti Žiemos sodu. Ir kai Tiškevičiai pastato Žiemos sodą, tai vėlgi įdomus toks faktas, kad šitas Žiemos sodas tampa didžiausiu privačiu Žiemos sodu Vakarų Europoje tuo metu. Jo funkcinė paskirtis buvo sujungti du pastatus, bet iš karto jis kai buvo sukurtas, jisai buvo sukurtas kaip Žiemos sodas. Ir mini Žiemos sodas nuo dabartinio skyrėsi turbūt kaip diena ir naktis, nes Tiškevičių laikais jis buvo labiau galbūt toks panašus į laukinę gamtą, nes ir toks ir tokie upeliai labiau buvo natūralių išlinkimų visokių, krioklys buvo, augalai šiek tiek kitokie buvo.

Žiemos sode gyvame augalų žemėlapyje galima matyti, kaip įsikūnijo kūrybinė žmogaus fantazija, kaip apsiprato šiauriečių auginami tolimųjų dykumų ar atogrąžinių miškų augalai. Šiuo metu Žiemos sode auga daugiau kaip 170 rūšių, apie 5000 vienetų augalų. Su kokiais iššūkiais susiduria Kretingos dvaras, pasakosime netrukus.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Toliau tęsiame laidą apie Kretingos dvarą. Kretingos dvaras turi išskirtinę istoriją ir rašytiniuose šaltiniuose jau žinomas nuo XVII amžiaus. Garsios Lietuvos didikų giminės, pradedant Žemaičių seniūnais Kęsgailomis, Jonu Chodkevičiumi ir baigiant paskutiniais dvaro valdytojais grafais Tiškevičiais. Grafai Tiškevičiai įnešė svarų indėlį kuriant ir formuojant miestą, įtvirtinant krikščionybę, puoselėjant kultūrą, plėtojant švietimą ir mokslą. Kretingos dvaro muziejaus vadovas Romandas Žiubrys pasakoja, kad dvaro vandens malūne buvo įrengta pirmoji Lietuvoje hidroelektrinė, kuri buvo naudojama rūmų apšvietimui. Nutiesta pirmoji telefono linija, sujungusi Kretingos dvaro rūmus su Plungės ir Rietavo dvarais.

Romandas Žiubrys: „Visokių turbūt buvo tų laikotarpių ir ir pakilimų, ir nuopolių. Kai mes visada vat kai kalbam apie tą pačią pradžią, ar ne, suklestėjimą, tai labai toks ryškus pasikeitimas buvo Tiškevičiams pradėjus modernizuoti dvarą, čia atsiranda pirmoji elektrinė, čia atsiranda telefonas, kadangi pats Tiškevičius sunkiai vaikšto, tai tam, kad galėtų valdyti savo žemes ir kad duoti nurodymus galėtų ūkvedžiams, tai jisai tiesiog įsidiegė telefono liniją. Tam, kad būtų patogiau nueiti iki centro, iki bažnyčios, Tiškevičiai pakloja pirmąjį Kretingoje šaligatvį, kuriuo, žinoma, gali naudotis ir žmonės. Greta dvaro yra įkuriamas nuostabus parkas su prancūziško parko, na, stiliaus tokia dalimi, kur yra skulptūros, fontanai, čia yra iškasami trys tvenkiniai. Žodžiu, iš tikrųjų tas dvaras labai labai tokį ženklų pasikeitimą turi.

Buvo metas, kai Kretingos dvarui teko išgyventi sunkumus, o kartu su juo ir Žiemos sodui.

Romandas Žiubrys: „Aišku, paskui 1923-ieji metai arba ten vėl kažkokios kažkokie neramumai, jeigu būna, 23-iais metais yra žemės reforma Lietuvoje vyksta, tai žemvaldžiai netenka savo turtų, nu tų pagrindinių pajamų šaltinių, nes būtent iš miškų, sakysim, auginimo, žemdirbystės jie negauna pajamų. Tai tada nuosmukis atsiranda. Pats Žiemos sodas irgi jaučia visus šituos neigiamus aspektus, nes, pavyzdžiui, kai pasidaro sunkiau išlaikyti dvarą, Tiškevičiai sumažina Žiemos sodą, dalį langų nuardo, sumažėja jo tūris, lengviau prižiūrėti, lengviau šildyti. Pagerėja laikai, vėl atsiranda pinigų, vėl Žiemos sodas yra išplečiamas, vėl gali džiaugtis.“

Kretingos dvaro rūmai nebuvo visiškai uždari pasauliui. Grafai Tiškevičiai, gyvendami šiuose didinguose namuose, leisdavo miestiečiams užeiti ir savo akimis pamatyti, kaip atrodo dvariškas gyvenimas. Tai buvo ne tik smalsumo patenkinimas, bet ir savotiškas ryšys tarp dvaro ir miesto.

Romandas Žiubrys: „Kas įdomu, kad net ir gyvendami šituose rūmuose, Tiškevičiai mielai priimdavo lankytojus. Ir ypač iš Memelio tuometinio, ar ne, iš Klaipėdos žmonės labai mėgdavo atvažiuoti. Buvo madinga atvažiuoti į Kretingą, pasivaikščioti po parką ir, žinoma, klaipėdiečiams magėjo, jiems buvo labai smalsu pažiūrėti, o kaip gi tie grafai gyvena. Ir įdomiausia, kad grafai leisdavo užsukti į savo gyvenamąsias patalpas ir pasižiūrėti. Pačiuose atsiminimuose, grafų dukros vienos iš atsiminimų yra rašoma, kad tos patalpos nebuvo kažko ypatingos ir tie baldai nebuvo labai prabangūs, bet matyt žmonėms vis tiek, na, imponavo ta grafų šeima ir rūmas, vakarietiška kultūra ir jie labai norėdavo, na, pažiūrėti, kaip iš tikrųjų tam dvare vyksta gyvenimas. Tai sakyčiau, kad, žinokit, nuo pat pradžių šitas dvaras buvo kaip savotiškas muziejus, nes priimdavo lankytojus.“

Šiandien Kretingos dvare atkurtos erdvės, prižiūrėtas Žiemos sodas ir išsaugota istorija kviečia lankytojus sugrįžti į praeitį. Tai vieta, kur galima ne tik pamatyti, bet ir pajusti, kaip gyveno dvaras, kuris, nepaisant visko, išliko. Pasakojimą netrukus tęsime – ką galima pamatyti šiandien apsilankius Kretingos dvare bei jį supančiame parke.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Šiandien Kretingos dvaras gyvena visai kitokiu ritmu nei anuomet, tačiau jo sienos vis dar pasakoja istorijas. Muziejuje lankytojai kviečiami ne tik stebėti, bet ir patirti. Čia vyksta edukacijos, kuriose galima paragauti dvaro kepinių, susipažinti su senaisiais amatais ar net trumpam įsijausti į dvaro gyvenimą. Pasakoja muziejaus vadovas Romandas Žiubrys.

Romandas Žiubrys: „Šiandien Kretingos muziejus, iš tikrųjų, kaip ir daugelis turbūt Lietuvos muziejų, stengiasi pakviesti žmones atvykti ir šiek tiek kitu požiūriu žiūrėti į muziejų. Esame įpratę, kad muziejai yra tokios statiškos institucijos, kurios kaupia eksponatus, rodo, kad nuobodžios būna ekspozicijos. Tai mes šitą mitą stengiamės sulaužyti ir iš tiesų savo lankytojams siūlome labai daug tokių patyriminių dalykų. Labiausiai turbūt žavi mūsų lankytojus ekskursijos su dvaro ponia, su guvernante, kur ne tik vaikšto po dvarą, susipažįsta su dvaro patalpomis, bet ir gauna, na, kažkokių potyrių. Galbūt paragauja kažkokio tų laikų gėrimo, galbūt paskanauja tų laikų valgio kokio nors. Mes jau ruošiam visiškai naują ekskursiją, kurioje bus ragaujamas Tiškevičių laikų desertas su kava.“

Dvaro erdvės nuolat prisipildo gyvybės. Čia rengiami įvairūs koncertai: nuo jaukių kamerinės muzikos vakarų iki specialių pasirodymų. Muzika skamba ten, kur kadaise aidėjo grafų pokyliai, tarsi sujungdama praeitį su dabartimi.

Romandas Žiubrys: „Iššūkiai muziejams yra tokie dinamiški, ir neužtenka žmogui padaryti kažkokią parodą, jisai ieško daugiau pramogų. Ir šiandien Kretingos muziejus, na, stengiasi užpildyti visas galimas nišas. Mes rengiame koncertus Žiemos sode, mes kviečiame, kaip minėjau, į patyrimines ekskursijas, mes kviečiame plaukioti vasarą, kada jau sezonas, kviečiame Akmenos upe plaukti ekskursija, pažiūrėti į Kretingą iš upės pusės, kas irgi žavi ir pačius kretingiškius, ir Klaipėdiečius. Beje, klaipėdiečiai – labai dažni svečiai Kretingos muziejuje ir ypač mėgsta būtent tuos vakarinius renginius ir koncertus.“

Kretingos dvaras sulaukia gausaus lankytojų srauto. Čia atvyksta tiek vietiniai gyventojai, tiek turistai iš įvairių Lietuvos kampelių. Visi jie ieško ne tik grožio, bet ir gyvo ryšio su istorija.

Romandas Žiubrys: „Tai dabar Kretingos muziejus jau antrus metus iš eilės yra lankomiausias savivaldybių muziejus Lietuvoje, ir mes vėlgi turime dar vieną iššūkį – kaip priimti tokį kiekį žmonių. Užpraėjusiais metais Kretingos muziejuje apsilankė virš 80 tūkstančių lankytojų, o praėjusiais metais daugiau negu 90 tūkstančių lankytojų.“

Nuolatiniai lankytojai gali tapti dar artimesne šios vietos dalimi. Muziejus siūlo „Muziejaus draugo“ kortelę, kuri suteikia galimybę dažniau sugrįžti, dalyvauti veiklose ir dar giliau pažinti dvaro gyvenimą. Apie tai pokalbį pratęsime kitoje laidos dalyje.

Atgimstanti istorija

 Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Tęsiame laidą apie Kretingos dvaro istoriją. Kretingos muziejuje netrukus prasidės naujas projektas, kurio tikslas – modernizuoti ir aktualizuoti muziejaus žiemos sodą, pritaikant jį šiuolaikinėms kultūrinėms ir edukacinėms veikloms. Muziejaus vadovas Romandas Žiubrys pasakoja, kad šiandien žiemos sodas dažnai suvokiamas tik kaip augalų ekspozicija, tačiau norima praplėsti jo funkcionalumą ir pasiūlyti įtraukiančias edukacines bei kultūrines veiklas.

Romandas Žiubrys: „Artimiausius dvejus metus tikimės atnaujinti centrinių rūmų ekspoziciją, tam esame gavę finansavimą, o kitas toks, na, dar didelis iššūkis irgi mūsų laukia, nes tą patį žiemos sodą, garsiausią mūsų turbūt objektą Kretingos, norime paversti imersine arba, kitaip sakant, įtraukia erdve ir čia norime sukurti tokį medijų teatrą, jeigu galima sakyti, su 3D projekcijomis, su atmosferiniu apšvietimu ir garsu. Tai žmogus jeigu dieną matys vienokį žiemos sodą, tai atvykęs čia vakare jisai pasiners į visiškai kitokį, tokią mistinę ir nepatirtą aplinką. Tai labai tikiuosi, kad po poros metų irgi galėsime pakviesti į visiškai pasikeitusį žiemos sodą.“

Kretingos muziejus pristato naujovę, kurios ypač laukia žmonės, pamėgę buvusios Kretingos grafų Tiškevičių rezidencijos erdves ir vis atrandantys priežasčių čia sugrįžti. Tai draugo kortelė.

Romandas Žiubrys: „Visai neseniai pradėjome kviesti žmones įsigyti muziejaus tokią draugo kortelę, su kuria galima lankytis bet kada ir bet kiek visus metus. Tai ir žmonės sako: „O tai kam reikia tokios kortelės, kodėl reikėtų apskritai grįžti į muziejų, ar ne, jeigu vieną kartą atėjau, tai kam reikia grįžti antrą kartą?“ Ir mes tada sakom: „Bet žiūrėkit, pas mus muziejuje yra labai daug jaukių vietų, kur galima atsisėsti su kompiuteriu, kur galima skaityti knygą, galima dirbti, galima tiesiog relaksuoti“. Ir mūsų muziejų atranda net ir mokiniai, jie po pamokų dabar atbėga kartais ir tiesiog įsitaiso kažkokioj va tokioj jaukioj vietoj, kur yra minkštasuolis galbūt, suoliukas, ir tiesiog pasidaro namų darbus arba pabūna su draugais pralaukia kažkokį langą, jeigu tarp pamokų būna. Tai matyt čia yra esminis kodas, kodėl muziejus turėtų arba galėtų tapti ta vieta, jaukia susitikimų vieta, kur, na, nebaidytų žmonių, o tiesiog kviestų ateiti ir būti, ir leisti laiką. Iš tikrųjų mūsų paskirtis turbūt tokia ir turėtų būti, kad čia būtų gera leisti laiką.“

Kretingos dvaro muziejaus vadovas Romandas Žiubrys atvirauja, kad idėjų ir minčių galima išgirsti ir pamatyti lankantis užsienio šalių muziejuose.

Romandas Žiubrys: „Aš tą idėją parsivežiau iš Ispanijos, iš Barselonos, nes Barselonoje labai daug erdvių yra būtent sukurtos tam, kad žmonėms būtų patogu. Ir muziejai, tai kaip šiuolaikinio meno muziejai, jie yra pritaikyti, nes, nu, kad tu ateini va ir tiesiog būni, ar ne? Tu gali va turėti abonementą kažkokį ir leisti laiką. Tai yra labai smagu, nes mūsų žiemos sode tu gali kiekvieną dieną ateiti ir praleisti va tą valandą ar dvi, turėti tokią galimybę. Nes, tas muziejus nėra ne kasdienis, jis yra išskirtinis, tas žiemos sodas jis išties yra privalumas.“

Viena turbūt svarbiausių užduočių muziejuje – kurti ryšį su lankytojais.

Romandas Žiubrys: „Kiekvienam lankytojui svarbiausia yra turbūt tai, kaip mes jį priimame. Tai tas nuoširdumas, svetingumas, net kai jis nesitiki, ar ne, kai tu pasiūlai, na, kažkokią pagalbą arba tiesiog draugiškai padedi kažką padaryti. Aš manau, kad tai yra svarbiausia dirbant muziejuje, tai yra sukurti va tą jaukią aplinką. Ir mes tai stengiamės daryti, na, tiesiog kurdami ir tokias vietas. Mes atvykę į Kretingos dvarą kiekvieną kartą turbūt liksite nustebinti, nes čia nuolatos kas nors kinta. Ir parodos, ir erdvės kinta, kaip mes juokaujame, net po nakties paveikslai salėse būna išsikraipę, nes čia vis dar vaikšto, matyt, Tiškevičių dvasios. Atvykti į muziejų verta vien dėl to, kad čia praleisti gerą laiką, tiesiog pabūti aplinkoje, kurioje tvyro gera aura. Ir mes džiaugiamės, kad lankytis Kretingos muziejuje tiesiog tampa madinga.“

Laidą rengė Jūratė Žavoronkova.

1. S. Pašnekovų kalba neredaguota

Atgimstanti istorija – Klaipėdos Karalienės Luizės gimnazijos pastatas

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Šiandieną laidoje pasakosime Klaipėdos Luizės gimnazijos pastato istoriją, juolab, kad šiemet minime keletą simbolinių sukakčių: pačiam istoriniam pastatui sukanka 135 metai, prieš 35 metus įstaiga pavadinta Jaunimo centro vardu, prieš dešimtmetį jam suteiktas Luizės vardas. Ir, žinoma, šiemet švenčiamos karalienės Luizės 250-osios gimimo metinės. Su šio pastato istorija mus supažindins buvęs ilgametis Klaipėdos Karalienės Luizės jaunimo centro vadovas Aleksas Bagdonavičius, kuris pasakojimą pradeda nuo kapinių, nes būtent jų vietoje, dabartinėje Puodžių gatvėje, buvo pastatyta ši švietimo įstaiga.

Aleksas Bagdonavičius: „Šitas pastatas – tai buvo Karališkoji Luizės gimnazija. Ten buvo kapinės ir dar mano paauglystėje, kada tiesė šitas šilumines trasas, matėme kalnus kaulų. Ir žmonės dar eidavo, piktindavosi, sakydavo: „Kodėl žmonėms neduodama ramybės ilsėtis?“. Na, o kadangi kai man teko direktoriauti tuos 30 metų Karalienės Luizės jaunimo centre, tai ne vieną kartą teko kai kuriuos tyrimus daryti su įvairiom rekonstrukcijom ir atkasdavo tiesiog eini pro šalį ir matai gulinčius griaučius, atkastą kapą. Na, taigi nenustebkim, kartais piktinamės, kad kažkas naikina kapines – tai tuo laiku irgi jos buvo naikinamos. Ir galiu pasakyti, kad 1820 metais šitos kapinės buvo uždarytos, panaikintos ir įrengtas labai gražus skveras. Ir jis buvo pavadintas Naujuoju sodu, ir dabar mes štai turime Naujo sodo gatvę.

Pirmasis Luizės gimnazijos pastatas iš tikrųjų stovėjo ne šioje, o kitoje miesto vietoje. Luizės gimnazija tiesiog, galima sakyti, buvo atkelta. Ji susikūrė dar 1860 metais kaip aukštesnioji tokia miestiečių mokykla, o paskui jau tapo gimnazija. Ir ta Luizės gimnazija iš tikrųjų buvo Tomo gatvėje šalia Jono bažnyčios. Ir augant poreikiui turėti gražų pastatą, galų gale ir plėstis – nebetilpo – taigi ir buvo nuspręsta statyti naują tokį modernų gražų pastatą. Ir kas būdinga – daugiau yra prūsiška architektūra ir raudonų plytų, o čia, reiškia, buvo geltonų plytų, labai gražus pastatas. Jis buvo pradėtas 1889 metais statyti, o baigtas 1891 metais, balandžio mėnesį įsikelta. Ir kaip rašo įvairūs istoriniai šaltiniai, tai buvo, na, labai graži šventė su eisenom, su vaidinimais, su procesijom ir tai buvo reikšmingas įvykis mieste.“

Aleksas Bagdonavičius pasakoja, kad jam pradėjus dirbti šiame pastate, daugelio istorinių interjero detalių nebuvo likę ir jos matomos tik archyvinėse nuotraukose.

Aleksas Bagdonavičius: „Jeigu kalbėti apie šitą grožį… Aš pradėjau dirbti nuo 1991 m. – lygiai 100 metų tam pastatui, kada, reiškia, taip sutapo. Aš negalėjau įsivaizduoti, kada paskui jau, Ievos Simonaitytės biblioteka pradėjo gauti tas archyvines medžiagas, gavom nuotraukų. Tai aš nesuprasdavau – atvažiuodavo pas mus buvę mokiniai ir vis klausdavo: „Und wo befindet Aula?“ (Kur aula?). Nuvedam į aulą ir aš suprantu iš jo sustingimo, kad tai yra ne tai. O kai pamatėm nuotraukas – dvejos koklinės krosnys gražios, suolai, vargonai, vienoj pusėj Vilhelmo, man atrodo, pirmojo portretas, kitoje – Luizės portretas. Ir dažniausiai klausdavo: „O kur yra Luizės portretas?“. Aš jokio portreto nežinau. Tai aš dabar jau, kada yra nuotraukos kopijos, matau tą portretą. Mane taip suintrigavo, kad 2001 metais į mane kreipėsi buvę Maximo Gorkio mokyklos abiturientai – po karo užbėgant už akių, tai buvo Antra vidurinė, po to Maximo Gorkio mokykla. Abiturientai kreipėsi, kad daryti susitikimą. Ir ta proga aš paklausiau: „Ar nematėt – turėjo būti Karalienės Luizės portretas. Gal matėt kur?“. Kelios moterys: „Taip, – sako, – portretą matėm mėtėsi rūsy“. Vadinasi, apie 1960-uosius metus tas portretas tebegyvavo. Jo likimas, aišku, dabar nežinomas.“

Pasakojimą apie Klaipėdos Luizės gimnazijos pastato istoriją tęsime po pertraukėlės.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Tęsiame pasakojimą apie Karališkąjį Luizės gimnazijos pastatą, kuris dabartinėje Puodžių gatvėje buvo pastatytas prieš 135-erius metus. Iš geltonų plytų pastatytą kompleksą sudarė mokomasis korpusas, atskira sporto salė ir erdvus kiemas, aptvertas ažūrine metaline tvora su mūriniais stulpais ir cokoliu. Dviaukščio pastato su pusrūsiu koridorių ir vestibiulio grindys išklotos ornamentuotomis Metlacho plytelėmis, laiptai iš pilko granito, o turėklai – metaliniai su ornamentais. Kaip pasakoja daug metų šiame pastate dirbęs buvęs Karalienės Luizės jaunimo centro vadovas Aleksas Bagdonavičius, čia atvažiuodavę buvę šios gimnazijos mokiniai pasakojo įdomių istorijų.

Aleksas Bagdonavičius: „Ten mokėsi berniukai, buvę gimnazistai, jie man pasakodavo, sakė, mokytojai vaikščiodavo griežtai su peteliškėmis ir frakais, bet aš turbūt padaryčiau korekciją, nes aš mačiau nuotraukas daugiau, tai gal jie vadina juos frakais, bet tai buvo kitas apdaras – surdutai. Galbūt iškilmių proga ir dėvėdavo frakus. Tai aišku, labai įdomu matyt, kaip prie tų pačių sienų, kur tu jas ramstai, stovi kiti žmonės, kitas šimtmetis, gimnazistai su kepuraitėm gimnaziškom, labai panašiom ir buvo Augustės Viktorijos licėjaus mergaitės tokios pat, jie yra bendrų nuotraukų, matyt, draugavo berniukai mergaitės. Ir direktorius prieš pamokos pradžią pro langą stebėdavo einančius gimnazistus į pamokas. Ir neduok Dieve, sakydavo, tai geriau kad medis koks užgriūtų, jeigu pamatydavo vėluojantį gimnazistą. Tai, sako, atsiminsi visam gyvenimui iš tokių žodžių gausi, na, žodžiu, tai buvo gimnazijos statuto pažeidimas numeris vienas, čia nebuvo jokių vėlavimų, aš jau nekalbu apie pamokų nelankymą. Va, ir ta gimnazija Luizės gyvavo iki 1945 metų, o jau nusidraikius karo dūmams įsikėlė jau kiti mokiniai, įdomiausia, kad tai rusakalbiai.“

Po Antrojo pasaulinio karo čia įsikūrė rusakalbių antroji vidurinė mokykla, kuri 1975-aisiais metais buvo perkelta į kitą vietą.

Aleksas Bagdonavičius: „Pokario jau jį pradžioje buvo antra vidurinė, kur paskui buvo suteiktas Maksimo Gorkio vardas. Ir dar tose pokarinėse nuotraukose kieme dar buvo statinių kitų, statinukas toks, kuris jungia link sporto salės ėjo, ne viskas, matot, išlikę yra. Tai reiškia, dar nuotraukoje matyti koklinės krosnies nuostabaus grožio, kaip dvaruose mes dabar matom, tokios krosnies buvo dvejos, vienos prie išėjimo, kitos prie dabartinės scenos. Tai jau pokaryje buvo tiktai viena krosnis likusi. Tai jau buvo paprasčiausia, na, vidurinė rusakalbių mokykla, kol buvo pastatyta naujoji Maksimo Gorkio mokykla.“

Sovietmečiu šiame pastate veikė pionierių, vėliau moksleivių namai. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, moksleivių namai buvo reorganizuoti į Klaipėdos jaunimo centrą, kuriam prieš dešimtmetį suteiktas Karalienės Luizės vardas. Pasak Alekso Bagdonavičiaus, per visą šį laikotarpį pastato vidus buvo gerokai suniokotas.

Aleksas Bagdonavičius: „Šitas pastatas nebuvo saugomas, dalis buvo perdaryta, kur dabar teatriukas yra, ten buvo permūryta, kažkas nugriauta. Sakykime, jeigu klasėse anksčiau buvo klasėse  taip pat šildomos buvo krosnimis ir matėsi tos kūrenamos iš koridoriaus pusės angos, dabar matyti užmūrytos. Tai tos vietos, plytelės, kurios turi išliekamąją vertę, gražios plytelės, ten tos vietos ir jos  suskaldytos. Tai yra skaldė malkas ir galvos neskaudėjo. Uždažyta šlykščiais aliejiniais dažais, morgo išvaizda, žodžiu, ir visa kita, kokį mes jau palikimą turėjom, tokį. Ir aš džiaugiuosi, kad yra ruošiamas jau projektas restauracijai vidaus, salėj truputėlį atidengta yra freskų tai stiklai buvo spalvoti, ir vargonai buvo, visas tas grožis, aišku, buvo suniokotas, kur tie vargonai sunku pasakyti, bet jų taip pat neliko.“

Na, o apie tai, kas neišliko ir kokias dar šio pastato grožybes galime išvysti, pasakojimą tęsime netrukus.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Karališkasis Luizės gimnazijos pastatas dabartinėje Puodžių gatvėje buvo pastatytas prieš 135 metus. Tai buvo pirmoji Klaipėdos mokykla, kurioje buvo įvestas vandentiekis. Taip pat aikštelės gale buvo pastatyta sporto salė, kurią mokyklos vadovybė leido naudotis ir jaunimo organizacijoms. Apie šios įstaigos išskirtinumą pasakoja buvęs ilgametis Karalienės Luizės jaunimo centro vadovas Aleksas Bagdonavičius.

Aleksas Bagdonavičius: „Šitas pastatas kuo jis buvo žymus. Vandentiekis kad buvo įvestas. Ir pirmoji mokykla su sporto sale, nors ji lauke, bet su sporto sale ir ėjo toks tamburiukas, jau jo neliko, toks kaip koridoriukas link sporto salės ir stovėjo pastatėlis su daug kaminukų, kurių aš nežinau, niekaip negalėjom atspėti. Tai aš tada pasakiau, jeigu daug kaminukų ir ventiliacija, tai galėjo būt tualetai.“

Prie pagrindinio įėjimo į pastatą tebėra išlikę autentiški žibintai. Jie unikalūs tuo, jog šviečia taip pat kaip ir XIX amžiuje – tai yra naudodami dujas. Prieš 15 metų jie buvo restauruoti Vokietijoje, o gamtines dujas sutemus įžiebia čia sumontuoti fotoelementai. Šie žibintai buvo atstatyti bendrovės „Lietuvos dujos“ iniciatyva, minint dujų verslo Lietuvoje 150 metų ir gamtinių dujų mūsų šalyje naudojimo 50 metų progas.

Aleksas Bagdonavičius: „Dujiniai žibintai, kurie pašviesdavo kelią mokiniams ateiti, buvo likę rėmai, bet 1919 metais dujininkai sugalvojo dujinį žibintą pastatyti Klaipėdoje. Ir mes pasakėm ir tie dujų žibintai buvo rekonstruoti, pastatyti ir jie yra veikiantys. Kas dar pavyko? Dar stogas. Po karo iš pradžių buvo šiferis nuotraukose mačiau, po to uždengė labai sunkias čerpes, kurios paskui sudėvėjo, vanduo plovė. Tai po to restauratoriai sakė, ant dievo piršto jau tas stogas laikėsi. 120 metų vandens pūdytas, kirminų graužtas ir dar bombos patvarkytas. Dar atlaikė ir per sunkias čerpes. Tai stogas dabar yra autentiškas, akmens skaldos, tokias plokštelės lengvos, toks koks buvo. Tai stogas, dujiniai žibintai ir tvora buvo išvirtusi ir tvora taip pat yra rekonstruota. Lieka dabar vidus.“

1989 metais buvo suplanuota atlikti ir pastato vidaus renovaciją. Visgi prasidėjus politiniams pokyčiams to nebuvo padaryta. Aleksas Bagdonavičius svarsto, kad taip galbūt ir geriau, nes pavyko išsaugoti nesunaikintas interjero detales.

Aleksas Bagdonavičius: „Tai tuo metu visi pastatai… interjeras buvo laikoma, kad tai ne vertybė. Mes su dramos teatru turim pavyzdį, kada šitą puikų nuostabų interjerą, kurį aš prisimenu, jau dabar niekas jo nemato ir nežinos, tik iš nuotraukų. Interjeras visada buvo mėgiamas naikinti, tik paliekant išorę. O dabar vidus yra toks pat, tik dažus galima nukaišyti. Mes netgi buvom tokį dalyką padarę. Buvo užbalinta kažkokiom kalkėm, kreidom. Mes nuplovėm ir padengėm laku. Paminklosaugininkai leido bent kiek to geltonumo atidengt. Kur aliejiniai, sakė nelieskit, sugadinsit. Tai va, yra durys autentiškos ir dabar salėje yra gabaliukas atidengta būtent freskų. Manau, kad ten šita vieta, na, bus graži, reprezentacinė.“

Sklinda legendos, kad šiame pastate Antrojo pasaulinio karo metais buvo įsikūręs Gestapas.

Aleksas Bagdonavičius: „Šitame pastate niekada nebuvo Gestapas. Kada man teko su pašnekovais,   sakykim, rimtais žmonėmis visai neseniai – Gestapas buvo? Ne, net nė pusvalandžio nebuvo Gestapo ten. Legenda, jie kažkokie tie kraupus rūsys, kad net vaikai ten kiti bijodavo į tualetą eit, jis toks atrodo tikrai kalėjimas, ten tik kamera tos patalpos. Ne. Gestapas buvo dabartiniame Stasio Šimkaus konservatorijos pastatas buvo Gestapas, o ten visą laiką buvo švietimo įstaiga. 45-ais vieni išplaukė mokiniai, kiti atplaukė.“

Nors šis pastatas visą laiką buvo naudojamas vaikų ugdymui, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę galėjo būti ir kitaip. Tačiau apie tai jau paskutinėje laidos dalyje.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Prieš 135-erius metus pastatytame Karališkajame Luizės gimnazijos pastate visą laiką buvo ugdomi vaikai. Sovietmečiu čia veikė ir pionierių, vėliau moksleivių namai. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, moksleivių namai buvo reorganizuoti į Klaipėdos jaunimo centrą. Buvęs ilgametis šios įstaigos vadovas Aleksas Bagdonavičius teigia, kad norinčiųjų įsikurti šiame gražiame istoriniame pastate buvo ne vienas.

Aleksas Bagdonavičius: „Kada mes šventėm pastato būtent jubiliejų 100 metų, vieni iš svečių buvo vokiečių draugija. Ir po to staiga mes atsigirstame, kad vokiečių draugija prašo atstatyti istorinį teisingumą, kadangi ten buvo vokiečių gimnazija ir ją vėl, reiškia, reikėtų. Paskui jie gavo atsakymą, kad šita Klaipėdos vokiečių draugija nėra būtent Prūsijos to valstybinio turto paveldėtoja. Paskui tas ir buvo rastas kompromisas, alternatyva – Zudermano gimnazija. Tai miesto valdžia pasiūlė: jeigu norite vokiškos gimnazijos, prašome, reiškia, ten, toj Gedimino gatvėj. Toliau dar buvo Vakarų bankas vaikščiojęs, mynęs slenksčius. Netgi Klaipėdos universitetas, dar toks besikuriantis, jiems staiga prireikė kad ir kaip fakulteto. Bet vadovai universiteto pasakė, kad tai per nelyg mažas ir mums netinka tas pastatas. Bet visokių čia buvo ėjo, ėjo tokių ratų suko. Ir netgi tokių, sakykim, tuo metu „rato berniukų“ man teko susitikti, kur pasakiau: „Vyrai, jūs be valdžios leidimo vinies neįkalsit, čia yra paminklas. Jums labai daug reikės vargti.“ – „A, nu jeigu vargti, tai paliekam ramybėj.“ Tai aš juokiausi, kad mes tokie esam, kaip kad Kryžiaus žygių metu Lietuva visiems būdavo pakeliui nu kažkaip pulti. Taip ir mes kažkokie buvom labai patogūs, nes miesto centras buvo strategiškai ir kažkam tas pastatas imponavo. Visko buvo, bet mes kažkaip kolektyvas laikėmės, įrodinėjom, kad mes čia reikalingi.“

Aleksas Bagdonavičius pasistengė, kad jaunimo centras ne tik išliktų šiame pastate, bet jam būtų sugrąžintas ir Luizės vardas. Taip prieš 10 metų jis buvo pakrikštytas Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centru.

Aleksas Bagdonavičius: „Tai yra neformaliojo švietimo įstaiga, kur vaikai po pamokų renkasi savo programas, būrelius, kolektyvus. Tai yra muzikiniai, šokių kolektyvai, teatrai – ne vienas, o keletas teatrų. Ten, kur jaunimas gali leisti savo ne tik laisvalaikį, bet toliau mokytis, tobulėti, galbūt netgi siekti savo profesinio meistriškumo. Ir ne vienas yra išėjęs, galiu pasakyti, turime ir kino režisierių, keletą rašytojų, žurnalistų turime. Ten aukštos prabos pedagogai dirba ir toliau vaikai tikrai tobulėja. Jie kai ateina į tokią įstaigą, jie staiga sužino, kuo jie nori būti ir koks jų gyvenimo kelias toliau. Tai yra turbūt tokios įstaigos svarba. O kad jis bus renovuotas, kad jis bus gražus… na, estetika taip pat turi vaiką auklėti. Ateina vaikas į aukšto lygio kolektyvą, nebūtinai jam būti tuo jau super wunderkindu, bet jis pajunta skonį – ar būsimos profesijos, ar gyvenimo krypties. Jis visada išeina kitoks. Vat yra tokia misija, kaip ir kitų tokių centrų, jaunimo centro tokia. Ir kada įžengs vaikas į gražią, renovuotą aplinką, akademišką, jis tokiu ir pasijus, kad šalia jo yra karalienė Luizė. Jis pats yra dalis to, kas vyko kažkada. Aš jaunimui ir sakau: negalvokit, kad jeigu manęs nebuvo, ir nieko nebuvo. Ir tas nuotraukas parodydavau, sakau: va, iki jūsų va prie tos sienos kieme stovėjo. Dabar jūs ten einat po tą kiemą ir jūs esate tąsa. Jie buvo garbingi žmonės, nes ir Šojus galų gale garsusis ten mokėsi, Gaigalaitis, Martynas Brakas, Adomo Brako brolis. Žodžiu, ir sakau – jūs esate tąsa viso šito proceso. Gerai buvo gimnazija, dabar jaunimo centras, bet vis tiek švietimo įstaiga. Na ir tikrai yra puikių žmonių ir išaugusių, ir manau toliau tų augančių žmonių karta ateis, na ir džiugins mus.

Tuo ir baigiame pasakojimą apie karališkojo Luizės gimnazijos pastato istoriją.

Laidą rengė Žydrūnas Naujokas.

1. S. Pašnekovų kalba neredaguota.

Atgimstanti istorija  – Pauliaus Lindenau laivų statyklos kompleksas

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Šiandiena laidoje kalbėsime apie jūrinį paveldą, o būtent – Pauliaus Lindenau laivų statyklos kompleksą, kurio dalis elingas ypač gerai matomas apsilankius prie Dangės upės žiočių. Kaip pasakoja Lietuvos jūrų muziejaus direktoriaus pavaduotojas, istorikas Romualdas Adomavičius, laivų statyba tuometiniame Memelyje prasidėjo ten, kur dabar yra Dienovidžio skveras.

Romualdas Adomavičius: „Šitas Lindenau kompleksas, ta vieta, tai galbūt net yra tokia trečia, kuri žymi istoriškai epizodus laivų statybos istorijoj Klaipėdos mieste. Pati pradžia laivų statybos Klaipėdoje yra siejama su senamiesčio erdve, kur dabar yra Dienovidžio parkas. Ten buvo anksčiau tekėjo viena iš Dangės atšakų. Pats senamiestis ir Klaipėdos pilis anksčiau ta vieta buvo apsupta išsišakojusios Dangės. Toje vietoje, kur buvo ta senoji atšaka, palei ją pakrantėj buvo statomi, kaip manoma, pirmi jūriniai laivai Klaipėdoje, tai yra XVI amžiaus pradžia, kai Klaipėdoje buvo įsikūrę laivadirbiai iš Olandijos ir jie ten pastatė kelis laivus. Ir ta vieta yra žinoma gana tiksliai dėl to, kad ten vyko tyrinėjimai archeologiniai ir ten buvo atkasta tos senosios laivų statyklos likučių. Ir vieta, tiktai gaila, kad nu ta vieta nėra pažymėta niekaip.“

Vėliau laivų statyba Klaipėdoje buvo vystoma šalia dabartinio Danės skvero. 

Romualdas Adomavičius: „Ta krantinės vieta, jinai ir vadinasi Laivadirbių krantinė, jinai yra dešiniajame Danės upės krante, nuo Klaipėdos elektrinės einant link Biržos tilto. Ir ten XVIII amžiaus jau vidury, antroje pusėje ir net XIX amžiaus iki vidurio faktiškai koncentravosi laivų statybos pramonė. Tai yra siejama su tokiais laivų statytojais atvykusiais, tai yra broliais Simpsonais, kurie ten turėjo laivų statyklą XVIII amžiaus pabaigoje įkūrę. Kas įdomu, kad dalis sklypo, kur buvo jų statykla, tai yra kur dabartinis šitas paminklas „Arka“, prie pat Biržos tilto, ir anksčiau toje vietoje buvo gynybinis griovys, ir ten vyko laivų statybos darbai. Bet ir toliau nuo šitos vietos link dabartinės įsivaizduoti elektrinės buvo įsikūrę keli laivų statytojai. Pavyzdžiui, ir garsiausias laivų statytojas Berentas Pyperis, jisai būtent šitoje vietoje pastatė per savo šitą visą laivų statytojo karjerą nuo 1830 metų beveik per 40 metų jisai pastatė 144 laivus. Mes čia kalbam apie jūrinius laivus. Tai buvo dviejų, trijų stiebų burlaiviai, tai va tokio dydžio kaip „Meridianas“ burlaiviai buvo statomi būtent šitoje Dangės upės krantinėje. Aišku, šiek tiek keista, kad kai vyko visa šita rekonstrukcija to parko, į tai nebuvo niekaip daugiau ar mažiau atsižvelgta ir tos krantinės ta istorinė paskirtis, jinai nėra niekaip atskleista, primenama ar akcentuojama šitoje vietoje.“

Trečiasis laivų statybos etapas Klaipėdoje siejamas jau su Dangės upės žiotimis, kur dabar ir stovi Pauliaus Lindenau laivų statyklos kompleksas. 

Romualdas Adomavičius: „Tai yra Lindenau laivų statykla Dangės upės pietiniame rage. Ten laivų statybos pramonė jinai jau nuo XIX amžiaus pabaigos vystėsi ir veikė laivadirbių korporacija šitoje vietoje. Ir jau šitas laikotarpis siejamas yra su perėjimu link metalinių laivų, garlaivių statybos. Nes pats procesas Klaipėdoje vyko gana sudėtingai dėl to, kad reikėjo šitai laivų statybos pramonei, ekonomikai persiorientuoti į visai kitokio tipo laivų statybą. O XVIII amžiaus antroj pusėj, XIX amžiuj išvystyta šita burinių laivų statyba ir visi tie aptarnaujantys amatai – ir virvių vijimas, ir kalvystės darbai – tai irgi buvo orientuota grynai burinių jūrinių laivų statybai. Ir tas persiorientavimas į tą tokį industrinės pramoninės epochos metu į garinius laivus, garlaivius vyko labai sudėtingai. Klaipėdoj gana anksti buvo pradėti statyti garlaiviai, 1840 metais pirmas garlaivis pastatytas, vadinosi „Friedrich Wilhelm IV“ (Frydrichas Vilhelmas IV) – tai pagal tuometinį Prūsijos princą, jo garbei pavadintas buvo laivas. Jisai plaukiojo, aišku, daugiausia Kuršių mariose, vidaus vandenyse, ir padėjo tiesiog jūrinius burlaivius tampyti, juos šiek tiek aptarnauti uoste. Ir kas yra įdomu, kad būtent šitas garlaivis atsirado jo siluetas ant šiuo metu jau neleidžiamo, bet tiktai Vokietijoje laikraščio „Memeler Dampfboot“, kuris ir verčiasi kaip „Klaipėdos garlaivis“.“

Pasakojimą apie Pauliaus Lindenau laivų statyklos istoriją pratęsime netrukus.

Atgimstanti istorija 

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Tęsiame pasakojimą apie Pauliaus Lindenau laivų statyklos kompleksą. Klaipėdos laivų dalydžių statykla pietiniame rage šalia Dangės upės žiočių veikė jau XIX-ajame amžiuje, tačiau suklestėjo, kai šios statyklos įrenginius nusipirko, o po Pirmojo pasaulinio karo galutinai šią teritoriją perėmė garsus Vokietijos inžinierius Paulius Lindenau. Jis yra laikomas šiuolaikinės laivybos statybos pradininku Klaipėdoje. Pasakoja Lietuvos jūrų muziejaus direktorės pavaduotojas, istorikas Romualdas Adomavičius.

Romualdas Adomavičius: „XIX a. pabaigoje ten vyko daugiau metalinių laivų remontas, ten iš esmės kažkokių didesnių laivų nebuvo statoma, kol Paulius Lindenau, jisai atvykęs iš kito Vokietijos miesto, jis įsigijo tą jau egzistavusią bendrovę pietiniame rage ir ten pradėjo savo jau laivų statybos verslą, praplėtė ir metalo, ir medžio dirbtuves, pasistatė įrengimus, specialiai skirtus didesnių laivų statybai. Ir 1919 metais, kai buvo įkurta Lindenau įmonė, prasidėjo tokių jau modernesnių laivų statyba Klaipėdoje.“

1919-aisiais metais įkurta Pauliaus Lindenau laivų statykla Klaipėdoje veikė iki 1944-ųjų. Čia buvo statomi metaliniai ir mediniai laivai, veikė mašinų fabrikas bei liejykla. Mūsų uostamiestyje buvo statomi jūriniai krovininiai garlaiviai, burlaiviai, žvejybos garlaiviai ir motoriniai laivai, taip pat upių garlaiviai.

Romualdas Adomavičius: „Per tą tarpukario periodą tarp 80–100 laivų buvo pastatyta. Vieni laivai buvo didesni, kiti mažesni, ne visi buvo laivai grynai jūriniai laivai, kiti buvo uosto aptarnaujantys laivai. 1922 m. pastatė pirmą tokį jūrinį prekybinį garlaivį ir tų visų užsakymų buvo labai įvairių. Pavyzdžiui, tarpukario Smiltynės perkėlos, dabartinėj vietoj plaukioja keltai, iš Klaipėdos centro į Smiltynę irgi bent trys keltai buvo pastatyti Lindenau įmonėje. Ir netgi į Pietų Ameriką buvo išplaukę keli laivai tokie motorlaiviai, kurie skirti labiau buvo pramoginiam, turistiniam pasiplaukiojimui, pora tokių buvo pastatyta. Paskui buvo statomi laivai didžiuliai jūriniai buksyrai, kuriuos naudojo tuometinės Sovietų Sąjungos laivybos kompanijos buksyruojant, pavyzdžiui, sielius jūromis ir kitas prekes ar baržas. Taip pat tarpukario Lietuvos užsakymu vyriausybės buvo statomi pasienio apsaugos laivai, pavyzdžiui, buvo trys laivai – „Žaibas“, „Aitvaras“ ir „Šaulys“ – pasienio apsaugai skirti, kurie plaukiojo pagrinde Kuršių mariomis, jie buvo mediniu korpusu. Bet Lindenau taip pat buvo pastatytas ir toks jau didesnis pasienio kontrolės laivas – tai yra „Partizanas“, kuris jau Baltijos jūros pakrantėmis irgi plaukiojo.“

Romualdas Adomavičius teigia, kad Klaipėdoje ir dabar galima pamatyti vieną šioje laivų statykloje pastatytą laivą.

Romualdas Adomavičius: „Vėlesniame etape šitos įmonės, apie 40-uosius metus buvo statomi ir didesni motorlaiviai, mažesnių gabaritų keleiviniai kruiziniai laivai, turėjo ir generatorių, turėjo apšvietimą – gan tikrai modernūs sprendimai buvo naudojami. Ir, pavyzdžiui, yra minima toks įdomesnis faktas, kad buvo pastatyti trys laivai 1926 metais, tai lygiai prieš 100 metų, skirti jūrų gelbėjimo darbams – jeigu reiktų staigiai išplaukti padėti laivui, patekusiam į avariją prie kranto. Tai, beje, toks vienas iš jų dar tebėra Klaipėdoj, dabar pavadintas „Simonas“. Prieš kelis metus dar plaukiojo, bet šiuo metu jis yra iškeltas ir stovi prie likusio vieno iš tų sovietinių angarų, kur yra Memelio miesto teritorija vystoma. Tai netoli perkėlos yra toks išlikęs angaras ir ten prie jo įėjimo stovi laivo toks korpusas – tai būtent, manau, vienintelis laivas, kuris yra išlikęs būtent dar statytas Lindenau gamykloje čia Klaipėdoje. Tai tų įvairių tikrai laivų buvo statoma, ir pavyzdžiui, ir uosto vilkikai Klaipėdoje, kurie plaukiojo tarpukariu, tai jų irgi buvo keli pastatyti. Tai toks tikrai buvo gan aktyvus tos įmonės tarpukario laikotarpis. Po Pirmo pasaulinio karo, kai tik įmonė įsisteigė, ten buvo gal iki 100 darbuotojų, o jau vėliau augo, daugėjo – 200, 300 – ir jau Antro pasaulinio karo metais, kai jau Klaipėda buvo perimta vokiečių, čia buvo pastatyti papildomi cechai, kuriuose buvo gaminama produkcija ir karo pramonei, tai taip pat ir lėktuvai buvo surinkinėjami. Ir čia jau darbuotojų buvo apie 900 tuo metu dirbo. Veikla buvo labai įvairiapusė ir netgi yra minima, kad surinkinėdavo ir miesto autobusų korpusus maršrutinių, kurie kursavo mieste – tai irgi buvo surinkinėjami Lindenau laivų statykloj.“

Na, o pats matomiausias ir bene įdomiausias iki šiol išlikęs objektas šios laivų statyklos – elingas. Bet plačiau apie jį kitoje laidos dalyje.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Nuo 1919-ųjų iki 1944-ųjų metų Klaipėdoje veikė Pauliaus Lindenau laivų statykla. 1938-aisiais metais prie laivų statyklos buvo pastatytas metalinis elingas, kuris klaipėdiečių ir į Klaipėdą atvykstančių žmonių akis džiugina iki šiol. Kaip pasakoja istorikas Romualdas Adomavičius, šio statinio prireikė išaugus didesnių laivų paklausai.

Romualdas Adomavičius: „Tai šitas Lindenau elingas tikriausiai visada pietiniam rage arba kruizinių laivų terminalo prieigose dažniausiai ir miestiečiai, ir svečiai miesto atkreipia dėmesį į šitą tokį metalinių konstrukcijų aukštą statinį, kuris išsiskiria kraštovaizdyje. Ir jisai buvo skirtas grynai po juo buvo laivų statymo vietos – tai buvo faktiškai trys laivai vienu metu galėjo būti statomi arba tvarkomi, remontuojami būtent po šita konstrukcija. Jinai buvo skirta aptarnauti šitų laivų statybą ar remontą, nes, pavyzdžiui, palei viršų turėjo važinėti kranai. Tai jisai tas statinys, jisai nebuvo iki galo baigtas, tai kranas yra važinėjantis tik iš vienos pusės ir jisai yra išlikęs autentiškas. Tas elingas buvo pastatytas būtent, jo poreikis atsirado, nes pradėjo didesnius laivus statyti, tokius vat, kaip ir minėjau, motorlaivius, kurių ilgis jau netoli 100 metrų. Ir kai reikėjo tikrai aptarnauti nemažų gabaritų laivą ir ten kilnoti jo dalis, plokštes, tai reikėjo tokios didesnės konstrukcijos.“

Romualdas Adomavičius sako, kad šis inžinerinis statinys puikiai išsilaikęs ir dar iki šiol jį galima naudoti pagal paskirtį.

Romualdas Adomavičius: „Šiaip dar toks pastebėjimas, kad elingas įgavo pavadinimą dabar šitoj galbūt šnekamojoje kalboje. Nu elingas yra šiek tiek gal kitas dalykas pagal funkciją. Elingas paprastai būna, nu tai tam tikra vieta po stogu, kur gali laikyti laivą žiemą, tarkime. Tai funkcija šitos konstrukcijos, nu jinai yra labiau kitokia, jis yra tokia kranų konstrukcija, kuri yra naudojama laivų statyklose. Tai aišku elingas tiesiog yra gal gražiau skambantis, tiesiog nėra kažkokio tokio patogaus žodžio jį pavadinti. Bet tokia pat, aišku, didesnio mastelio konstrukcija buvo naudojama ir tokių laivų kaip „Titanikas“ statybai Belfaste. Ten, kur buvo statomas „Titanikas“, irgi labai panaši konstrukcija buvo naudojama. Tai kiek žinau, lyg buvo ir planuojama, kad jis turėtų būti dengtas viršuje, tas stogas turėjo būti uždengtas, bet jisai yra dabar koks jisai yra. Tai faktiškai ir dabar kai kuriais jo mechanizmais to vadinamojo elingo galima naudotis, nes yra išlikusios gervės, ir trosai, blokai, tie vadinami dar padėklai, kurie yra su ratais ir yra važinėjantys ant bėgių, kuriais galima iškelti laivą didesnį, jį remontuoti. Ir dar tikrai esu matęs, kaip naudoja šituos mechanizmus laivams iš vandens ištraukti ir remontuoti ar ten prižiūrėti ar panašiai.“

Pauliaus Lindenau laivų statyklos kompleksą sudaro korpusų dirbtuvė, technologinis tiltas, vamzdžių dirbtuvė ir kalvė, taip pat valčių ir jachtų dirbtuvė bei elingas su slipu.

Romualdas Adomavičius: „Šiaip pačios laivų statyklos tokių administracinių pastatų, tai buvo tokia visa eilė palei uostelį pilies, tai ten jau faktiškai jie yra neišlikę. Kas yra tokie autentiški išlikę, tai aišku tas pats elingas ir šalia jo esančios dirbtuvės, dalis aišku kur dabar yra pramoginiams laivams skirta parduotuvė, tai ten irgi buvęs tas sandėlys, jis yra iš dalies išsaugotas, bent jau bandyta išsaugoti kiek įmanoma autentiškesnį. Ir ten toje pačioje patalpoje yra išlikę kelios staklės būtent autentiškos naudotos laivų statybos veiklai. Tai ten ar tekinimo staklės, lankstymo, pjovimo, gręžimo, tai keli tokie mechanizmai jie buvo išlikę ir dar manau dalis jų galėtų būti šitoje laivų remonto įmonėje už tvoros, bet ten jau irgi reiktų specialiai eiti žiūrėti. Tai tiek yra to tokio autentiškumo toje vietoje.“

Na, o apie tai, kas šioje teritorijoje vyko po Antrojo pasaulinio karo ir kaip galima būtų šį paveldo objektą panaudoti, kalbėsime jau paskutinėje laidos dalyje.

Atgimstanti istorija

 Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Pauliaus Lindenau laivų statykla Klaipėdoje veikė iki 1944-ųjų, baigiantis karui ji buvo evakuota į dabartinę Gdynią, o vėliau į Kylio uostą. Pokariu šioje teritorijoje toliau veikė laivų remonto įmonė, vėliau ji buvo pervadinta į Bandomąją laivų remonto įmonę. Na, o prieš aštuonerius metus šalia veiklą pradėjo ir Kruizinių laivų terminalas. Pasakoja Lietuvos jūrų muziejaus istorikas Romualdas Adomavičius.

Romualdas Adomavičius: „Ten buvo, vadinamoji laivų remonto įmonė įsikūrusi, kur irgi buvo laivai remontuojami ir mažesni laivai statomi, o šiaip žinome, Kruizinių laivų terminalo krantinė, kuri vėliau buvo pristatyta, praplėsta, tai reikia įsivaizduot, kad Kruizinių laivų terminalo ta tokia krantinė, kuri labai plati ir yra ir tokia išsikišanti, tai jos anksčiau nebuvo. Faktiškai ta krantinė žymiai arčiau marių pasibaigdavo, dėl to ir tas elingas jisai buvo prie pat marių. Toje vietoje ten, kaip ir žinome, „Baltijos“ laivų statykla atsirado galiausiai ir atsirado tos pačios laivų remonto, laivų statybos veiklos buvo vykdomos, ypač tai labiausiai buvo susiję su šituo žvejybiniu laivynu, kuris bazavosi Klaipėdoje ir buvo pakankamai nemažą dalį uosto veiklos užėmė, tai ir ne tik kad laivai buvo aptarnaujami, bet buvo laivai ir statomi. Kita tokia pietiniame rage laivų statybos pramonės veikla jinai šiek tiek prasiplėtė. Nu tiesiog keitėsi pačios technologijos ir keitėsi patys laivai kokie buvo statomi ir gabaritai ir šiais laikais irgi tas pat vyksta – čia pat visai netoliese statomi laivai įvairių tipų: ir kariniai, ir mokslo tiriamieji, ir vėjo jėgainių aptarnavimui skirti laivai ir panašiai.“

2019-aisiais metais minint Pauliaus Lindenau laivų statyklos įkūrimo šimtmetį, Klaipėdos elingo kaimynystėje veikiančioje „Vakarų Baltijos laivų statykloje“ pradėjo veikti nedidelis muziejus, kuriame pristatoma miesto laivų statybos pramonės istorija. Laivų statyklos pastatas pažymėtas užrašu „Lindenau Werft ekspozicija“ ir Klaipėdos miesto herbu. Šis objektas pažymėtas jūrinio paveldo ženklu. Romualdas Adomavičius sako, kad buvusi laivų statyklos teritorija labai svarbi miestui.

Romualdas Adomavičius: „Tai galbūt tokia viena retų vietų, kur žmonės gali arčiau prieiti prie marių ir tiesiog tu gali akivaizdžiai matyti tą jūrinį paveldą, tai yra svarbi dalis Klaipėdos kaip uostamiesčio istorinės raidos ir būtent šitoje vietoje tai galime akivaizdžiai matyti. Ir jeigu tai protingai bus toliau vystomos tos vietos, tai galbūt atsiras tas toksai laisviau prieinamas waterfrontas, kaip vadinama – tai yra miesto dalis prie vandens, kur tu gali leisti ir laisvalaikį, ir tuo labiau, kad ir pilis netoli, ir ta laivų statybos pramonė jinai taip siejasi ir su ta senąja uosto ir miesto funkcija, kad čia realiai miestas atsirado dėl to, kad čia buvo patogi vieta vystyti jūrinį uostą. Faktiškai šita vieta yra labiausiai apie šitą vietos prigimtį ir jos istoriją, ir jos tapatybę.“

Elingo teritorijoje keletą metų vyko įspūdingi muzikinio festivalio renginiai. Na, o neseniai šią teritoriją įsigijusi bendrovė ne tik čia planuoja statyti gyvenamuosius namus, bet ir paskelbė architektūrinį konkursą, kaip galima būtų geriausiai senus saugotinus pastatus pritaikyti kultūrai ir verslui, numatant erdves šiuolaikinio meno galerijai ar muziejui, o elingą transformuojant į renginių erdvę.

Romualdas Adomavičius: „Yra ten tas paskelbtas konkursas, kad siūlyti idėjas architektūrines, kaip galima būtų įveiklinti tą vietą. Aišku, nesinorėtų, kad ten girdisi iš nuogirdų, kad ten padaryti automobilių stovėjimo aikštelę, tai tiesiog tokiems buitiniams dalykams paskirti atrodo nu nelogiška, bet norėtųsi, kad tai būtų prieinama ir žmonės galėtų pažinti ir ten tas vietas, ir galbūt ir tuos senuosius nueiti ir dirbtuves, kur anksčiau vyko laivų statybos darbai, vyko ten kažkokie tų šaltkalvių darbai ir panašiai, ir ten galėtų atsirasti ir kažkokia tai pažintinė, nežinau, edukacinė erdvė ar mini ekspozicija. Norisi vis tiek, kad žmonės ir pažintų tą erdvę ir jinai taip taptų jiems sava, lankoma. Aišku, ir tokie renginiai kaip teatrai, spektakliai, tikrai labai manau pagyvina tą vietą ir suteikia naują prasmę, tai norėtųsi, kad tiesiog jinai būtų gyva, o nebūtų skirta ten stovėt kažkokioms mašinoms. Bet kad žmonės ten galėtų leisti laisvalaikį, ten dažniau būti ir tas supratimas dažniau būnant atsiras apie Klaipėdą kaip apie jūrinį miestą, kad ta jūrinė dvasia, kultūra tai jinai visada buvo miesto šita tokia tapatybės dalis.“

Teigė istorikas Romualdas Adomavičius. Tuo ir baigiame pasakojimą apie Pauliaus Lindenau laivų statyklos kompleksą.

Laidą rengė Žydrūnas Naujokas.

1. S. Pašnekovų kalba neredaguota

Atgimstanti istorija – Nidos Švyturiai

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Nida – tai ne tik išskirtinio grožio gamta, bet ir turtinga istorija, kuri atsispindi jos architektūroje bei svarbiuose objektuose. Tikras šios Neringos oazės simbolis yra garsusis Nidos švyturys. Šiandien kviečiame į pažintį su Nidos švyturių kompleksu, tapusiu neatsiejama krašto tapatybės dalimi. Pasakojimą pradeda Neringos muziejų direktorė Lina Motuzienė.

Lina Motuzienė: „1874 metais pirmiausia buvo pastatytas Nidos švyturio prižiūrėtojo gyvenamasis namas, arklidės, būtent skirtos švyturio prižiūrėtojui, jo arkliams gyventi. Ir šiek tiek vėliau prasidėjo ir Nidos švyturio darbai. Ir tais pačiais metais jis jau buvo įkurtas ir čia įmontuota unikali Fresnelio lempa. Ir taip Nida ji sušvito visai kitomis spalvomis tuo metu, XIX amžiaus antroje pusėje, ir pasikeitė jos kraštovaizdis, kadangi nebuvo dar daug raudonų plytų pastatų. Šie objektai labai papildė: pirmiausia kaip navigacinis objektas – labai svarbus ir reikšmingas tuo metu buvo visai Baltijos pakrantei, Baltijos jūros… nemaža atkarpa iki Klaipėdos švyturių tuo metu nebuvo.

Kita vertus, tai buvo taip pat ir tam tikra būsimų audrų informavimo šaltinis, kadangi na ten buvo tam tikra sistema ir Nidos švyturio prižiūrėtojas gaudavo telegrafu informaciją apie galimas audras ir tokius nukrypimus oro, ir iškeldinami tam tikri simboliai švyturyje ir kad laivai galėtų matyti, koks prognozuojamas oras.“

Švyturio link vedė akmenimis grįstas takas su 200 laiptelių, kurie yra išlikę ir iki šių dienų. Senajame Nidos švyturyje buvo įtaisyta Fresnelio optinės sistemos šviesos aparatas, kurio degikliui buvo naudojama mineralinė alyva. Kas 10 sekundžių jis siuntė 4 sekundžių blyksnį, matomą jūroje 

21 jūrmylės atstumu. Pirmasis Nidos švyturys veikė iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos, besitraukiantys vokiečių kareiviai jį susprogdino.

Lina Motuzienė: „1944 metais Nidos švyturys buvo, deja, susprogdintas. Vokiečių kariuomenė besitraukdama šį objektą sunaikino ir 1953 metais prasidėjo naujas švyturio gyvenimas: buvo pastatytas kitas švyturys, ne tokios puikios architektūros, koks jis buvo XIX amžiuje.

Taip pat pastatytas nemažas švyturio aptarnavimo kompleksas, pastatyta nemažai naujų pastatų, kurie aptarnavo Nidos švyturį. Ir taip švyturys gana uždaroje teritorijoje gyvavo iki Lietuvos nepriklausomybės, kol Lietuva perėmė Nidos švyturį. Ten taip pat prasidėjo kitas švyturių gyvenimas Lietuvoje.“

Visame pasaulyje švyturiai savo forma, spalva ir siunčiamais signalais skiriasi, tad kito tokio kaip Nidoje nerasite. Dabartinis raudonais ir baltais dryžiais margintas navigacinis gelžbetoninis cilindro formos bokštas jūreiviams tamsiu paros metu specialiais sutartiniais ženklais siunčia signalus ir veikia automatiškai. Netrukus pasakojimą pratęsime.

Atgimstanti istorija 

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Pirmasis švyturys Nidoje iškilo XIX amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Raudonų plytų šešiakampės formos bokštas buvo statomas kartu apželdinant daugiau nei 51 metro aukščio Urbo kalną. 1945 metais švyturys buvo atstatytas, o 1953 metais – perstatytas. Kaip laikas keitė švyturio išvaizdą, pasakoja Neringos muziejų direktorė Lina Motuzienė.

Lina Motuzienė: „Pirmiausia šie du švyturiai skyrėsi tiek pačia architektūra. Na, kadangi tai visiškai skirtingi… Pirmasis švyturys, kaip jau minėjau, buvo tokios unikalios architektūros, plytinis, aštuonkampis švyturys. Dabartinis švyturys yra visiškai kitoks, jisai galbūt tradicinis sovietinio laikotarpio švyturys, cilindrinis, 23 metrų aukščio, tačiau kadangi stovi jis pastatytas ant Urbo kalno, kurio aukštis yra 51 metras, tai visumoje šis švyturys 79 metrų virš jūros lygio. Ir išskirtinis Lietuvoje yra tuo, kad tai turbūt yra vienintelis to kompleksas švyturio su pagalbiniais pastatais.“

Nidos švyturių statinių kompleksą sudaro: švyturio prižiūrėtojo namas ir žibalo saugojimo rūsys, administracinis pastatas, kuro sandėlis.

Nuo prieplaukos švyturį buvo galima pasiekti vadinamuoju švyturio keliu, o nuo švyturio buvo įrengti akmeniniai laiptai, vedę link mūrinio švyturio prižiūrėtojo namo.

Lina Motuzienė: „Taip pat yra išlikęs ir senasis Nidos švyturio prižiūrėtojo gyvenamasis namas su buvusiomis arklidėmis, tačiau švyturio prižiūrėtojo namas šiuo metu yra privatizuotas, tačiau likę objektai…Likusių objektų laukiame, kol visi bus perduoti Neringos savivaldybei, o tuomet Neringos savivaldybė planuoja ir patikėjimo teise perduoti Neringos muziejams, kurie planuoja jau čia visiškai naują ateitį tiek Nidos švyturiui, tiek ir visam kompleksui. Tai yra buvusios arklidės – tai va jau toks istorinis pastatas išlikęs. Džiaugiamės, kad šis pastatas išliko. Ir taip pat yra dar keturi pagalbiniai pastatai: tai buvęs administracinis pastatas, kuro saugojimo sandėlis ir elektros energijos tiekimo pastatas. Jis yra funkcionalus iki šiol, ten yra išlikus unikali elektros perdavimo sistema, kuri taip pat maitina iki šiol ir esamą Nidos švyturį. Nors nebedega senoji Fresnelio lempa, yra įmontuota nauja moderni švietimo sistema, tačiau visas šis mechanizmas ir toliau maitina elektra esamą dabar Nidos švyturį.“

Dabar švyturys veikia automatiškai, be aptarnaujančio personalo. Jis taip pat turi savarankišką elektros stotį, todėl šviesa sklinda ir tada, jei nutrūksta elektros tiekimas. 1991 metais šventinant Nidos švyturį, jam buvo suteiktas Šv. Petro, žvejų globėjo vardas. Nidos švyturys įrašytas į pasaulio šviesos ženklų knygas, pažymėtas jūrlapiuose, aprašytas locijose. Tai vienas didžiausių ir svarbiausių švyturių Lietuvos pajūryje. Kiek lankytojų aplanko švyturį per metus, papasakosime kitoje laidos dalyje.

Atgimstanti istorija 

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Nidos švyturio gimimo ištakose Urbo kalnas buvo plika, 51 metro aukščio įspūdinga smėlio kopa, kuri apie 1870-uosius metus buvo tik pradėta apželdinti. Anuomet Nidos švyturys tapo žmogaus pergalės prieš smėlio stichiją simboliu. Nemenkas iššūkis ant smėlio kalno pastatyti 27 metrų aukščio stabilų statinį, todėl švyturio pamatai buvo skaldyti akmens blokai, įleisti net į trijų metrų gylį. Jis puikiai išstovėjo 70 metų ir būtų ilgiau stovėjęs, jei Antrojo pasaulinio karo pabaigoje nebūtų sąmoningai susprogdintas besitraukiančios vokiečių kariuomenės kaip strateginis objektas. Šiandien tai viena populiariausių vietų Vakarų Lietuvoje, pasakoja Neringos muziejų direktorė Lina Motuzienė.

Lina Motuzienė: „Išties buvo labai dėkinga situacija, jog Neringos savivaldybei buvo perduotas Nidos švyturys. Buvo nutarta, jog jis bus atvertas visuomenei, lankytojams. Vėlgi Nidos, Neringos muziejams patikėjimo teise jis buvo perduotas ir labai, labai pasiteisino, kadangi tai tikrai iki šiol – jau penkti metai jis yra atvertas – bet iki šiol yra vienas patraukliausių lankytojų objektų, susilaukiame labai daug lankytojų. Čia galima užlipti, pasigrožėti nuostabiu Kuršių nerijos kraštovaizdžiu įvairiu metų laiku ir įvairiu, skirtingu oru, skirtingas vaizdas atsiveria. Ir čia taip pat galima išgirsti abiejų švyturių istorijas, taip pat yra išlikęs švyturio kuro rūsys tas pirmasis, kuris aptarnavo senąjį Nidos švyturį. 23 metrų aukščio esamas švyturys yra dabar. Į jį taip pat galima patekti keliaujant nuo Nidos švyturio komplekso senaisiais laiptais, kurių yra apie 100 akmeninių laiptų. Jis taip pat senasis kelias yra išlikęs ir galima taip va gražiu kraštovaizdžiu atkeliauti iki Nidos švyturio ir čia apsilankyti.“

Laukinių rožių apsuptas, raudonų plytų aštuoniakampis pastatas buvo mylimas gyventojų ir poilsiautojų, puikavosi to laikmečio atvirukuose ir net įgavo žmogišką vardą. Tarpukaryje publika iš Vokietijos, Karaliaučiaus, Tilžės Nidos švyturį vadino Raudonuoju Kristupu.

Lina Motuzienė: „Apie tarpukario laikotarpį tai labai daug prisiminimų iš įvairių apsilankiusiųjų Nidoje būtent kokį poveikį jiems paliko šitas švyturys. Tai ir kompozitoriai, ir žymieji Nidos sklandytojai, rašytojai išties yra palikę nemažai prisiminimų, kokį poveikį jiems darydavo, ypatingai, na, tamsos metu, kuomet būdavo galima stebėti besisukančią Fresnelio lempos šviesą. Nidos sklandytojams tai taip pat buvo navigacinis objektas, kad jie galėtų orientuotis, kur jie randasi ir kuria kryptimi skristi, ir jiems, na, tai tikrai yra palikta nemažai prisiminimų, kaip veikė juos tas Nidos švyturys. Šiuo metu mes organizuojame jau kelinti metai edukacijas susijusias su švyturiu. Čia labiau skirta, žinoma, ir vaikams, ir suaugusiems galima išmėginti nuspalvinti Nidos švyturio modelį. Taip pat mes organizuojame ir ekskursijas susijusias su švyturio istorija.“

Kokios edukacijos vyksta švyturyje ir kokie planai numatyti ateičiai, papasakosime visai netrukus.

Atgimstanti istorija 

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Lietuvoje tėra septyni švyturiai: trys Kuršių marių ir keturi – Nidos, Juodkrantės, Klaipėdos ir Šventosios – jūriniai. Iki šiol nuolat lankytojams atviri buvo istoriniai Ventės rago ir Uostadvario švyturiai. Nidos švyturys iki šiol priklausė Lietuvos transporto saugos administracijai, tačiau pakito švyturio šviesos signalo organizavimas – dabar veikia automatiškai, todėl švyturiui nebereikia tokios priežiūros, kaip buvo anksčiau. Dėl šios priežasties administracija švyturį perdavė Neringos savivaldybei, o ši – Neringos muziejams. Pasakoja įstaigos „Neringos muziejai“ direktorė Lina Motuzienė.

Lina Motuzienė: „Laukiame, kuomet Neringos savivaldybei bus perduoti visi komplekso pastatai ir tuomet mūsų visų idėja yra sukurti tokį unikalų, visiškai, nežinau, analogų neturintį Europoje muziejų – tai ne tik Nidos švyturio istorijos, bet ir šviesos muziejų. Esame parengę ir architektūrinį projektą. Visi pastatai išliktų, tačiau jie būtų pritaikyti būtent tai naujai koncepcijai kaip šviesos muziejui. Pati architektūra būtų mėginamas susieti šviesų ir šešėlių žaismą, taip pat būtų pastatyti ir nauji objektai, kuriuose būtų sukuriamos naujos šviesų instaliacijos. Ir apjungiant viso komplekso pastatus: ir Nidos švyturio senąjį taką, ir Nidos švyturį – ir čia sukurti naujas, modernias ekspozicijas. Čia būtų atveriamos erdvės tiek menininkams, čia šviesų instaliacijų menininkams, kurie galėtų realizuoti savo idėjas būtent šviesų tematika. Taip pat ir edukacijos, ir įvairūs renginiai. Visa ši teritorija būtų pritaikyta būtent ir tokių unikalių renginių, koncertų organizavimui. Tai šiuo metu, kadangi tai yra gana padrikas vaikščiojimas Nidos švyturio pastatų komplekse, o čia planuojama sukurti tokį vientisą ėjimą, vientisą taką per švyturio pastatus ir kitus objektus, ir taip pat amfiteatras įvairiems renginiams. Neringa tiesiog, na, turėtų tokią naują, patrauklią, įdomią erdvę tiek vietos gyventojams, tiek vietos mokiniams, tiek, žinoma, lankytojams iš Lietuvos ir iš užsienio.“

Vis tik keli originalūs objektai švyturio teritorijoje išliko: tai jau minėti akmeniniai laiptai, kuriuos XIX a. sumūrijo karo belaisviai prancūzai, raudonų plytų švyturio prižiūrėtojo namas Urbo kalno papėdėje ir žibalo saugojimo rūsys.

Lina Motuzienė: „Plačiau atvėrę esame tik Nidos švyturį lankytojams. Nidos švyturio kompleksą, na, pamažu atveriame. Vieną pastatą – tai buvusį administracinį pastatą – renginiams, parodoms, knygų pristatymams ir pamažu kursime juose va tą būsimą šviesų muziejų. Kadangi sezonas artėja, labai laukiame visų Kuršių nerijoje, Neringoje, žinoma, Nidoje ir čia lankytis tikrai unikaliame Nidos švyturio komplekse, kokio niekur Lietuvoje daugiau nerasite.“

Užlipę į patį viršų, lankytojai išvysta Baltijos jūrą, Kuršių marias, Ventės ragą, o kai geras oras – net Klaipėdos dangoraižius. Iš viršuje įrengtos apžvalgos aikštelės Nidos grožiu galima gėrėtis ir gėrėtis.

Laidą rengė Jūratė Žavoronkova.

P.S. Pašnekovų kalba neredaguota

Atgimstanti istorija Klaipėdos Karališkojo uosto statybos valdybos pastatas

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Šiandienos laidoje kalbėsime apie bene daugiausia Klaipėdoje diskusijų keliantį jūrinio paveldo objektą – tai Klaipėdos Karališkojo uosto statybos valdybos pastatas. Diskutuojama, ar šį Naujojo Uosto gatvėje stovintį, apsauginiu tinklu uždengtą, avarinės būklės pastatą reikia nugriauti, nes esą jis stovi per arti važiuojamosios dalies ir trukdo čia planuojamai žiedinei sankryžai ties statomu Memelio miestu. Visgi istorikas ir kultūros paveldo apsaugos specialistas Dainius Elertas sako, kad net negali būti jokių diskusijų apie šio pastato griovimą.

Dainius Elertas: “Klausimas išsaugot ar neišsaugot jau yra išspręstas. Ir čia nėra ko diskutuot, tai pasako statusas. Ir reikėtų diskutuot apie tai, kaip šitą išsaugojimą, galbūt, suderint su kažkokiais kitais poreikiais. Tų sprendimų yra – tai yra galimybė šiek tiek išplėsti gatvę šaligatviu kitoje pusėje, jeigu labai yra poreikis ten plėtot kažką tai.

Kodėl jisai mums galėtų būti svarbus? Na, visų pirma, tai yra turbūt pagrindinis pastatas, kuriame sukosi ilgą laiką, praktiškai netgi iki naujosios ten sovietinės uosto valdybos atsiradimo, sukosi visas pagrindinis uosto gyvenimas.”

Šis pastatas yra didesnio jūrinio kultūros paveldo komplekso, tai yra Karališkojo uosto valdybos ir darbų uosto, dalis. Pašnekovas jį vadina vienu iš svarbiausių jūrinio paveldo objektų.

Dainius Elertas: “Pati to pastato mūrinio, nes prieš tai dar buvo medinis, reiškia, istorija siekia 1883 metus. Nuo tada pastate veikė Karališkojo uosto statybos inspekcija. Na, vėliau veikė ir pirmoji lietuviška Klaipėdos uosto valdyba. Na, Antrojo pasaulinio karo metu veikė vokiškoji Klaipėdos vandens kelių valdyba. Ir čia dirbo eilė tokių labai svarbių asmenų. Galima sakyt, kad tarp 1923–39 metų čia dirbę žmonės iš esmės darė tai, ką mes dabar vadiname jūrine Lietuvos politika. Ir jeigu mes ieškotume, kaip sakant, pagal svarbą ir panašiai Lietuvai jūrinio paveldo objektų iš tarpukario, na, ko gero, mes išvis čia turim gal kokius penkis iš tikro. Tai čia yra labai mažai. Tai šitas yra vienas, na, tokių svarbesnių.”

Dainius Elertas pasakoja, kad Karališkojo uosto statybos valdybos ir darbų uosto įrengimui vadovavo Liudvikas Hagenas.

Dainius Elertas: “Pati jo istorija ją galima, aišku, pradėt nuo tam tikros priešistorės, kai 1878 metais buvo nuspręsta šiaurinę muitinės valdos dalį paskirti Karališkojo uosto statybos valdybai ir skirti darbų uosto įrengimui 33 tūkstančius markių.

Uosto valdybos tuometinis viršininkas yra klaipėdiečiams mažai pažįstamas, bet labai svarbus asmuo – Liudvikas Hagenas. Mes turime tam tikrą jo atminimo ženklą, kopos pavadinimą ir ten stovinti stela su jo vardu ir pavarde. Jis vadovavo va tai pertvarkai.

Tuo metu buvo nugriautos vėjinės lentpjūvės, iškastas uostas, įrengtas slipas, įrengtos uosto dirbtuvės: mechanikos ir stalių cechai. Jie yra išlikę – tie dailidžių cechas, tas vienas iš tų raudonų fachverkinių pastatukų už, na, aptariamo uosto valdybos pastato, reiškia, giliau.

Ir ten nutiestas bruku grįstas kelias. Jeigu ten asfaltą nuvalyt, tai jisai irgi yra išlikęs su dviem dujiniais žibintais. Žodžiu, buvo visai sutvarkyta graži aplinka. Beje, būta medinių tam tikrų pastatėlių, kurie buvo gausiai papuošti drožiniais, kas rodė vėlgi ne tik, sakykim, ūkinę funkciją, bet ir tam tikrą reprezentaciją. Pati ta teritorija labai išsiskyrė ir tuo, kad buvo vadinamas Muitinės sodas, kuris buvo sunaikintas dabar iš dalies tų naujų pastatų. Ir labai gaila, kad neišsaugotas, o jo konfigūracija sovietmečiu išliko ir buvo medžių išlikusių, kuriuos išpjovė.”

Pasakojimą apie Klaipėdos Karališkojo uosto statybos valdybos pastatą ir jame dirbusias bei gyvenusias asmenybes tęsime po pertraukėlės.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Tęsiame pasakojimą apie Klaipėdos Karališkojo uosto statybos valdybos pastatą. Jis yra didesnio jūrinio kultūros paveldo komplekso – Karališkojo uosto valdybos ir darbų uosto – dalis. Istorikas Dainius Elertas pasakoja, kad vietoje čia buvusio medinio pastato 1883 metais buvo pastatytas mūrinis.

Dainius Elertas: “Jau 1898 metų šis pastatas yra užfiksuotas adresų knygoje. Ir rašoma, kad nuomojamo pastato uosto statybos gyveno, reiškia, krautuvininkas Ašotas ir inspektorius Rodė. Taigi, matome, kad jame buvo ne tik kontoros, bet ir gyvenama, reiškia, nuomojami butai, bet susiję būtent su uosto žmonėm. Iki 1909 metų čia veikė Karališkoji uosto statybos tarnyba, gyveno minėtos uosto statybos viršininkas Faks ir inspektorius Miusetas, jų butai atitinkamai irgi buvo.”

1923 metais Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, šiame pastate buvo apgyvendinta 12 Klaipėdos uosto statybos ir remonto įmonių darbuotojų, taip pat čia įsikūrė Klaipėdos uosto kapitonas ir uosto viršininkas Liudvikas Stulpinas.

Dainius Elertas: “Ta Lietuvos Respublikos Susisiekimo ministerija perėmė Klaipėdos uostą iš ankstesnės uosto valdybos. Ir ši uosto dalis, darbų uostas, pradėta vadinti, na, lietuviškai jau Valdišku uostu. Šitoje uosto dalyje koncentravosi visas tarnybinis laivynas. Baržos, žemkasės, buvo jų remontas atliekamas. Tuo metu buvo paskirtas netrukus ir Klaipėdos uosto pirmasis kapitonas, kuris tapo ir uosto viršininku – Liudvikas Stulpinas.

1927 metais į pastatą iš Biržos gatvės persikelia Klaipėdos uosto direkcija ir uosto statybos valdyba. Pastato rekonstrukcijai buvo skirta 75 tūkstančiai litų, jame apsigyveno lietuviško uosto tarnautojai. Na, galim sakyt, pastatas įgijo dabartinį pavidalą, nes jis buvo iš pradžių vieno aukšto, paskui dviejų ir paskui atsiranda tas toks, nu, bokštelis savotiškas.”

Klaipėdos kraštą vėl užėmus Vokietijai, šis pastatas buvo perduotas Klaipėdos vandens kelių valdybai.

Dainius Elertas: “1940 metais pastatas buvo perduotas vokiškai Klaipėdos vandens kelių valdybai. Lietuviai iki galo nepasitraukė, tai yra iš uosto, nes yra laisvoji zona, į kurią jie ir ta zona yra atskiroje jau vietoje, arčiau Locmanų uosto ir, na, atitinkamai šitas pastatas atsiduria už tos demarkacinės linijos ir perima tuometiniai valdytojai. Paskirtas valdytojas Jakobas Pocas ir tuo metu, saugantis bombardavimų, buvo sustiprintas rūsys, įrengtos geležinės žaliuzės. Taip kad jame yra vat skirtingo to laikotarpio, sakykim, elementų. Galima jį skaityt kaip knygą savotiškai, reiškia, tas kiekvienas mūras, tam perstatymas kažką tai paliko po savęs.”

Pokariu šioje teritorijoje buvo įrengtos Klaipėdos jūrų prekybos uosto laivų remonto dirbtuvės.

Dainius Elertas: “Vokiečiai pasitraukė, ta sovietinė valdžia perima visą šitą ūkį. Teritorijoje buvo įrengtas Klaipėdos jūrų prekybos uosto laivų remonto dirbtuvės. Ir tai buvo viena pirmųjų mieste veikusių įmonių Klaipėdoje. Dar 50-aisiais metais yra fotografijos – matome, kad jose dar tebėra tas išlikęs uosto sodas arba muitinės šalia. Ir, na, ta aplinka, sakykim, nors ir atsirado tvoros, bet ji mažai dar pasikeitė.

Tačiau 1956 metais šitos dirbtuvės buvo perduotos uosto trestui ir mažos mechanizacijos organizacijai, kuri nu, gauna tokį pavadinimą – uosto įrengimų ir mažos mechanizacijos įmonė numeris septyni. Ir vėlgi to pastato istorija tokia, kad ten irgi kurį laiką buvo valdyba, o paskui buvo apgyvendinti darbuotojai. Ir netgi tam tikrą nedidelį laikotarpį įmonė turėjo savo darželį, lopšelį, ir jis irgi naudojosi ten kai kuriom patalpom.”

Na, o kokias dar jūrinei kultūrai nusipelniusios asmenybės gyveno ir dirbo šiame pastate, sužinosite netrukus.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Tęsiant pasakojimą apie Klaipėdos Karališkojo uosto statybos valdybos pastatą, būtina paminėti ir jame dirbusias bei gyvenusias asmenybes. Istorikas Dainius Elertas sako, kad viena iš svarbiausių ir garsiausių – tai buvęs uosto valdybos viršininkas Liudvikas Hagenas. Jis, beje, rūpinosi ir Kuršių nerijos apsodinimo bei kopų tvirtinimo darbais. Tai, beje, mena jo vardu pavadinta kopa ties Naująja perkėla Smiltynėje ir ant jos pastatytas paminklinis ženklas.

Dainius Elertas: “Vienas iš jų – Liudvikas Hagenas. Jisai buvo Prūsijos vandenų statybos viršininkas ir Berlyno statybos akademijos jūrų ir uostų statybos profesorius. Parengė svarbiausius Baltijos uostų pertvarkymo planus: Gdansko, dabartinės Svinouščios, Piliavos, Karaliaučiaus, nu ir Klaipėdos. Dirbdamas Klaipėdoje organizavo ir Kuršių nerijos apsodinimo ir kopų tvirtinimo darbus. Jo sukurta kopų sustiprinimo metodika, tai perėmė Didžioji Britanija. Taip kad mes turim unikalią, labai įdomią asmenybę, kuria galėtume vadint, nežinau, institutus ar ką nors, ir mes, nu, kaip sakant, labai atsainiai elgiamės.”

Tarpukariu šiame pastate veikė pirmoji lietuviška Klaipėdos uosto valdyba. Čia dirbo ir gyveno ne vienas Lietuvai nusipelnęs asmuo, iš kurių bene labiausiai išgarsintas pirmasis lietuviškojo Klaipėdos uosto kapitonas Liudvikas Stulpinas.

Dainius Elertas: “Mes labai susikoncentravę dažnai į Stulpiną ir sakom: „Va, Stulpinas pirmas“. Taip, jis buvo pirmas jūrų kapitonas, tapęs uosto kapitonu. Tačiau ne pirmasis lietuvis, kuris perėmė tą visą ūkį. Pirmasis, paskirtas Šventosios uosto statybos viršininkas, inžinierius Ričardas Visockas, Šventojoj pradėjęs karjerą, na, Lietuvos vyriausybė jam patikėjo organizuoti Klaipėdos uosto perėmimą iš vokiečių uosto valdybos. Taigi, jis – pirmasis lietuvis Klaipėdos uosto viršininkas. 1928–1934 m. jis buvo Klaipėdos uosto direkcijos pirmininkas, o 1929 metais įkurto Klaipėdos jachtklubo pirmasis komandoras. Nuo 1940 metų Lietuvos skautų brolijos Jūrų skautų skyriaus vadas. Na, apie kapitoną Liudviką Stulpiną galbūt čia nesiplėsim, bet kaip pirmojo lietuviško Klaipėdos uosto kapitono pareigas galbūt paminėsim, bet jam šiek tiek yra to dėmesio, gal net per daug, jis užgožia kitas asmenybes. Tai vat dar viena iš tokių lietuviškų asmenybių, tai yra profesorius inžinierius Jonas Šimoliūnas. 1923 metais tapo uosto valdybos direktoriumi. Vadovavo Šventosios ir Klaipėdos uostams, jų statybai, modernizavimui. Be to, jis 1918–1919 metais buvo susisiekimo ministras. Taip pat Lietuvos jachtklubo Kaune įkūrėjas. Irgi spalvinga, įdomi asmenybė. Na, mums, klaipėdiečiams, galėtų būt malonus ir toks vertas atkreipt dėmesį žmogus – tai kultūros ir politikos veikėjas Endrius Borchertas. Dirbo „Mauderodės“ spaustuvėje Tilžėje, na, tai yra spaustuvė, kuri nemažai lietuviškų leidinių leido. Dalyvavo Vydūno giedotojų draugijos veikloje. Po pirmo karo įkūrė draugiją „Kalnas“ kultūrinę. Na, ir buvo dalyvis 1923 metų sukilimo vadinamo. Tapo lietuviškos Valentino Gailiaus Klaipėdos direktorijos nariu. Vėliau pats vadovavo direktorijai. Na, ir jis, beje, uosto valdybos nariu ilgą laiką buvo. Išrinktas Klaipėdos krašto seimelio nariu. 1929 m. tapo Klaipėdos krašto lietuvių susivienijimo centro valdybos pirmininkas. 1945 metais jį suėmė sovietinės kariuomenės užnugario valdyba „SMERŠ“. Borchertas buvo nuteistas, ištremtas į Karagandą, kur netrukus mirė. Tai va, turim visą paletę asmenų.”

Anot istoriko Dainiaus Elerto, būtina įamžinti šiame pastate dirbusias ir gyvenusias asmenybes, o patį pastatą prikelti naujam gyvenimui. Bet apie tai – jau paskutinėje laidos dalyje.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, buvęs Klaipėdos Karališkasis uosto statybos valdybos pastatas ir toliau nyko. Čia įrengtame dešimties butų name vienas priklauso savivaldybei, trys – privatiems asmenims, likusieji – gretimą teritoriją vystančiai įmonei. Namas yra avarinės būklės. Paskutiniai gyventojai iš čia išsikraustė maždaug prieš 20 metų, o prieš penkerius metus jis buvo įtrauktas į kultūros vertybių sąrašą. Tai reiškia, kad jį griauti draudžiama. Tuo kol kas viskas ir baigėsi, nes jokie pastato tvarkymo darbai nevyksta ir jis stovi tarsi vaiduoklis, kuriame tik mirksi keli menininkų įrengti šviečiantys langai, tarsi kviesdami įpūsti šiam pastatui gyvybės. Istorikas ir kultūros paveldo apsaugos specialistas Dainius Elertas viliasi, kad kada nors tai ir įvyks, juolab kad yra išlikę ir daugiau čia buvusio jūrinio kultūros paveldo komplekso dalių.

Dainius Elertas: ”Būtų geriausia istorija to pastato, jeigu jis atsidurtų vienose rankose. Manau, kad tie valdytojai ir vystytojai, kurie užsiiminėja darbų uosto teritorija buvusia, kurioje turi likusias komplekso dalis, tai yra užkastas slipas (nežinau kodėl nenori panaudot, bet galėtų), turi gatvę grįstą bruku, kurią galima irgi galbūt ir atidengt kažkiek tai, parodyt. Turi tris pastatus kitus – tai yra buvę dailidžių, ten paskui kitų dirbtuvių, sargo namelis tas raudonas gražus. Ir šalia yra dar vienas pastatėlis, kuriems savo laiku buvo pristatytas antras aukštas, jis ten baltai nudažytas, bet tai raudonų plytų gražus pastatukas. Tai sudaro vat tą tokį komplekso likutį, sakykim. Ir juos galbūt galima būtų interpretuot kažkaip architektūriškai ar kitaip kaip visumą. Tai yra puiki įžanga, įėjimas ir savotiška vizitinė kortelė šitam visam kuriamam kvartalui.”

Prie pat Naujojo Uosto gatvės stovintis trijų aukštų istorinis pastatas yra išsaugojęs autentišką laiptinę, duris, plyteles, taip pat rūsyje skliautuotas lubas ir krosnį. Pašnekovas teigia, kad jį restauravus galima būtų įrengti muziejines ekspozicijas, skirtas čia dirbusiems ir gyvenusiems uosto kūrėjams bei uosto vystymo istorijai.

Dainius Elertas: “Žinoma, kad tektų, reiškia, jį sutvarkyt, remontuot. Yra dalykų, kuriuos būtų galima atskleist – ten yra ir dekoras išlikęs, ir plytelės, ir netgi tų tepinių visokių. Galima būtų, reiškia, jo architektūrinę tą pusę parodyt, atskleist. Iš kitos pusės, žinoma, kad tai tiesiog prašosi: ta visa dvasia to kvartalo galėtų tam pastatėly įsikurti ir būti kažkaip reprezentuojama. Manau, kad ten tikrai galėtų būti kažkaip reprezentuojamos tos asmenybės, ta pati visa istorija, tiek va ta senoji uosto, tiek to lietuviško laikotarpio. Ir iš tikrųjų į tą žodžio „Memelio miestas“ įneštų lietuvišką truputį tokią spalvą. Tai aš manau, kad tas kelias būtų visai įdomus. Tuo labiau, kad tikiuosi, kad tai bus realizuota. Ir buvo toks pasiūlymas šalia to pastato, jeigu žiūrėt į tą kalėjimo pusę, ten buvo nedidelės tos skersgatvis gatvelė tokia, sujungianti Jūros gatvę. Tas skersgatvis jisai galbūt visiškai ten mašinom ar panašiai jis netinkamas, bet jis labai puikiai tiktų judėti pėsčiomis. Galbūt yra nesunku padaryt požeminį praėjimą, kuris sujungtų du skirtingus tuos objektus – tai yra buvusį kalėjimą, kuris transformuosis, ir, reiškia, „Memelio miestą“, nes šito tarsi ir norėtųsi mąstant kompleksiškai atsiranda sprendimai. To turinio, kas ten galėtų atsirasti, tikrai yra. Yra tiktai labai gaila, kad miesto dabartiniai valdytojai, deja, būdami patys išėję iš uosto, jie mielai naikina tą uosto praeitį ir atmintį. Nes būtent teritorijos valdytojas vienu metu buvo net įtikintas, kad šis pastatas su kitais galėtų būti ta reprezentacinė kortelė, vartai į šitą teritoriją. O čia pat administratoriai pradeda aiškint: „Ne, ne, nereikia mums čia tų vartų, mes čia norim gatves platint“.”

Teigia istorikas ir kultūros paveldo apsaugos specialistas Dainius Elertas. Tuo ir baigiame pasakojimą apie bene daugiausia diskusijų keliantį jūrinio paveldo objektą – Klaipėdos Karališkojo uosto statybos valdybos pastatą.

Laidą rengė Žydrūnas Naujokas.

P.S. Pašnekovų kalba neredaguota

Atgimstanti istorija – Uostvadvario švyturio istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Šiandien kviečiame jus į Šilutę. Garsioje Rusnės saloje, kairiajame Atmatos upės krante, išdidžiai stovi XVIII amžių menantis Uostvadvario dvaras su švyturiu. Tai Nemuno deltos regioninio parko dalis. Apie Uostvadvario švyturio atsiradimo istoriją mums pasakoja pamario krašto gidė Živilė Skirkevičienė.

Živilė Skirkevičienė: „Uostvadvario švyturys statytas yra 1873–76 metais. Bet tai buvo tęsinys karčiamos, kuri atsiranda XVIII amžiuj. Nu įsivaizduokim, anuo metu Rusnė buvo Klaipėdos uosto priešuostis ir čia vyko labai galingas medienos verslas. Buvo gabenami sieliai, o Rusnės saloj telkėsi pirkliai, kurie tuos sielius rūšiuodavo, sutvarkydavo, na, paruošdavo tokiai kelionei jau į tolimesnius kraštus. Ir audringos marios labai dažnai tą krovinį pasiglemždavo, nes mūsų marios vasarą atrodo ramios, nors kartais jos irgi labai tokios būna, na, klastingos ta prasme, kad bangos greitai lūžta, o rudenį tai ypatingai daug to krovinio būdavo prarandama. Taip kad pirkliams kelionė per Kuršių marias iki Klaipėdos uosto buvo tikras išbandymas.“

Karaliaus Vilhelmo kanalas – vienintelis dirbtinai sukurtas vandens kelias Lietuvoje, iškastas nuo Lankupių kaimo iki Klaipėdos uosto Malkų įlankos. Šis vandens kelias lėmė greitesnį, kokybiškesnį bei patogesnį laivų, o taip pat ir sielių keliavimą į Klaipėdos ir kitus Europos uostus. Kanalo idėja Prūsų Lietuvoje jau buvo gimusi XVII amžiaus viduryje. Siekiant kuo daugiau medienos eksportuoti į Klaipėdos uostą, nutarta sukurti naują vandens kelią, kuriuo būtų aplenkiamos gan audringos ir seklios Kuršių marios.

Živilė Skirkevičienė: „Ant Atmatos žiočių, tuo metu tai buvo dar tiktai krantas, Kuvertas pasistato dvarelį ir įsteigia smuklę. Ta smuklė buvo skirta tokiam atokvėpiui prieš tą didžiąją kelionę. Biznis buvo visai neprastas, nes ir tos smuklės pelnai buvo visiškai geri. Bet Rusnės sala tuo metu pradeda labai labai greitai augti, nes šiaip jeigu pažiūrėtumėm, mūsų sala yra suneštinė, jinai yra labai jauna ir jinai yra susiformavusi iš sąnašų, kurios per pavasario potvynius pas mus atkeliauja iš toliau. Taigi ta smuklė klesti, bet pirkliams vis tiek tos audringos marios kelia daug rūpesčių. Ir tada keliama idėja, kaip padaryti, kad būtų aplenkiamos marios. Yra diskutuojama apie kelią aplenkiant Kuršių marias. Diskusijos vyksta gan ilgai, maždaug 100 metų, kol priimamas sprendimas kasti Vilhelmo kanalą. Ir XIX amžiuj, po ilgų derinimų, gana stipraus finansavimo, Prūsijos valdžia ryžtasi ir pradeda kasti Vilhelmo kanalą.“

Vienas labiausiai lankytojų mėgstamų objektų, 18 metrų aukščio švyturys nebeveikia jau kurį laiką. Tačiau dabar puikiai tarnauja kaip apžvalgos aikštelė. Tiesa, įplaukti į Uostvadvarį nėra taip paprasta, kaip galėtų atrodyti, mat uosto žiotys yra nuolat užpustomos smėliu. Apie Ostvadvario švyturio istoriją pasakojimą tęsime netrukus.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Tęsiame pasakojimą apie Uostvadvario švyturio atsiradimo istoriją. Uostvadvaris – nedidelis kaimas Rusnės saloje, Nemuno deltos regioniniame parke, prie Minijos žiočių. Istoriniuose šaltiniuose randama užuominų XVII-ame amžiuje ten buvus dvarą, tačiau šiandien ten lankytojus pasitinka XIX amžiaus švyturys ir XX amžiaus pradžios vandens kėlimo stotis, padėjusi Rusnės gyventojams apginti savo žemes nuo vandens stichijos. Pamario krašto gidė Živilė Skirkevičienė pasakoja, kad Uostvadvario švyturio istorija prasidėjo nuo Vilhelmo kanalo.

Živilė Skirkevičienė: „Vilhelmo kanalas buvo mokamas, už jį nemenkai turėjo sumokėti pirkliai, bet vis tiek jie mąstydavo taip: jeigu marios ramios – plaukiam per marias, jeigu marios audringos – nerizikuojam, mokam pinigus ir keliaujame per ramų Karaliaus Vilhelmo kanalą. Atsiradus tokiam alternatyviam vandens keliui, labai sparčiai pradeda klestėti Mingės kaimas, nes vėlgi – ko reikia keliautojui? Keliautojui reikia atokvėpio, jam reikia pavalgyti, pernakvoti, išgerti. Ir Mingėj sparčiai pradeda steigtis įvairios karčiamos. Ir ta vadinama Dumplės karčiama, ilgainiui jinai pradeda vadintis Uosto karčiama, iš čia ir va tas pavadinimas. Uostvadvaris – Uosto dvaras praranda savo populiarumą ir, galima sakyti, numenksta šita karčiama. Sąnašos formuojasi į marių pusę, tada yra nusprendžiama statyti švyturį, kuris turėjo tokias dvi funkcijas. Manoma, kad pagrindinė funkcija buvo susieta vis dėl to su Vilhelmo kanalu, kad laivam būtų orientyras, kur reikia sukti Minijos upe link Vilhelmo kanalo. Na, o antra funkcija, aišku, buvo orientyras į Kuršių marias, nors jau tos Kuršių marios buvo pasistūmėjusios beveik 2,5 kilometro nuo šito švyturio, bet vis tiek jisai, jeigu taip žiūrėtumėm tiese, tada dar medžiais nebuvo apaugusi šitos salos, su pastatytu žibintu pačiose žiotyse, na ir kartu su Nidos švyturiu tokia lyg tiesi linija rodė kelią į Kuršių marias.“

Visais laikais švyturys buvo ypatingas objektas – ne tik laivų kelrodis tamsoje, bet ir paslaptingomis istorijomis apipintas simbolis. Jų mūsų krašte ne vienas.

Živilė Skirkevičienė: „Galima sakyti, kad švyturys tokios labai tiesioginės funkcijos ilgai neatliko. Jeigu mes pasižiūrėtumėm, mes Lietuvoj turime tris vidaus vandenų švyturius: seniausias švyturys yra Ventės rage, mūsų Uostvadvario – dabar kartais vadinamas aklųjų švyturiu, nes nebeatlieka tos savo švyturio funkcijos – yra Uostvadvaryje, na ir trečias – Pervalkoje, kuris taip pat žymi farvaterį.“

Uostvadvario švyturys – 18 metrų aukščio, taisyklingo aštuonkampio formos, raudonų plytų sienomis ir žalios spalvos glazūra puoštomis briaunomis. Viduje 48 įvijiniai betoniniai laiptai, vedantys į žibinto patalpą, iš kurios patenkama į apžvalgos aikštelę. Pasakojimą apie Uostvadvario švyturį tęsime netrukus.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Šilutės rajone savo unikalumu garsėjančioje Rusnės saloje, kairiajame Atmatos upės krante, į dangų išdidžiai stiebiasi dar XIX a. menantis Uostadvario dvaras su švyturiu. Apie šio švyturio išskirtinumus pasakoja Pamario krašto gidė Živilė Skirkevičienė.

Živilė Skirkevičienė: ‚Dabar, jeigu kalbant apie patį Uostadvario švyturį, tai jis yra 18 metrų aukščio. Palyginimui, Ventės rago švyturys yra tik 11 metrų. 48 laipteliai veda į dabar jau tik apžvalgos aikštelę. Ypatingai vat šiuo metu, kada dar augmenija yra visiškai nesužaliavusi, iš šito švyturio tikrai labai labai gražiai matosi Rusnės panorama, kanalai, ta visa polderių sistema. Aišku, puiki panorama į Kuršių neriją ir Mingės kaimo jau dabar matosi stogai, taip kad galima puikiai pasižvalgyti.“

Visai šalia Uostadvario švyturio 1907 metais pastatyta vandens kėlimo stotis su garo turbina, susiurbianti pievų vandens perteklių ir nuleidžianti jį į Atmatą. Tai pirmasis tokios paskirties statinys Lietuvos teritorijoje. Ši stotis yra ne tik technikos istorijos paminklas, bet ir vertinga architektūriniu požiūriu. Statinys prieš keletą metų restauruotas, jame įrengtas Šilutės polderių muziejus.

Živilė Skirkevičienė: „Iškasus tą uostelį, kur buvo laikomi ledlaužiai, dar truputėlį anksčiau, prieš dešimtmetį, 1907 metais buvo pastatyta vandens kėlimo stotis, kuri yra puikiai išsilaikiusi su labai įspūdinga garo turbina. Tam, kad pavasarį būtų išpumpuojamas kuo greičiau vanduo iš kanalų ir žmonės galėtų išeiti į pievas šienauti. Tai yra privati teritorija ir lankymas yra gana apribotas. Įmanoma patekti, bet jau reikia išankstinio susitarimo. Kadangi technika labai greitai vystosi, tai lygiai po 100 metų, 2007-aisiais metais, yra pastatyta jau nauja, kompiuteriais valdoma vandens kėlimo stotis. O jau šita senoji garo turbina jau dabar tiktai mena tuos senus laikus.“

Nors švyturys puikiai išsilaikė iki šių dienų, tačiau jo paskutinis žibintas jau seniai užgeso. Dabar tai technikos istorijos paminklas, kuris navigacijai nebėra naudojamas, tačiau puikiai tarnauja kaip Rusnės ir Minijos apylinkių apžvalgos aikštelė, džiuginanti kaimelio gyventojų šeimas ir vasarą čia plūstančių lankytojų būrius.

Živilė Skirkevičienė: „Švyturys mirksėjo dar maždaug iki 1985-ų žmonių prisiminimais, gal 1987-ų metų. Na, o dabar tai yra tiktai va tokia graži apžvalgos aikštelė. Uostadvario švyturys priklausė va tam vadinamam uosto dvarui, tai pirminei karčemai, va ir jisai buvo jos aptarnaujamas.“

Apie Uostadvario švyturio istoriją pasakojimą tęsime netrukus.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Šiandien svečiuojamės Šilutės rajone, Uostadvaryje, ir kalbame apie ten esantį švyturį. Pamario krašto gidė Živilė Skirkevičienė pasakoja apie šio švyturio išskirtinį grožį.

Živilė Skirkevičienė: „Uostadvario švyturys yra tokios briaunuotos formos, tokias aštuonias briaunas turi, ir yra puikiai išsilaikiusios keramikinės glazūruotos kraštų plytelės – tai irgi čia toks gana retas reiškinys. Tiesiog manoma, kad tai buvo gal architektų išmonė, meistrų, kad va tą tokį tą briauną, kurią dažniausiai talžo vėjai, galbūt apsaugotų. Taip kad daugiau mes tų tokių glazūruotų plytų savo krašte nepastebime, nors, sakykime, Šilutės mieste yra keletas namų, kurie yra dekoruoti tokiomis va glazūruotom čerpėm.“

Uostadvario švyturys yra sujungtas su švyturio sargo gyvenamuoju namu.

Živilė Skirkevičienė: „Pastačius Uostadvario švyturį, buvo iškart pastatytas ir žibintininko, galim taip sakyti, namelis. Visoje Prūsijoje tuo metu buvo tokia tradicija, kad mokytojai gyvendavo prie mokyklų, prie savo darbo vietos, buvo darbuotojams pastatomi namai. Tai čia irgi yra pastatomas gyvenamasis namas, tvartas ir, vėlgi, labai racionaliai, protingai, namas yra sujungiamas tokiu nedideliu koridoriuku, kad žmogui nereiktų ar lietingu oru, ar žiemą, ar dar kažkada, eiti per lauką ir jisai galėtų užlipęs įžiebti šitą švyturį.“

Apsilankyti 18 metrų aukščio Uostadvario švyturyje gali kiekvienas žmogus. Lankymas nemokamas.

Živilė Skirkevičienė: „Šiuo metu Uostadvario švyturys priklauso vidaus vandenų tarnybai, yra jos administruojamas. Va, jį gali aplankyti žmonės. Tai būna apsas tam tikrom darbo valandom, pirmadieniais tiktai į jį negalima patekti. Edukacijų ten jokių nevyksta, nes, kaip sakiau, tai yra tokia tarnybinė teritorija. Kas lankėsi Uostadvaryje arba į jį dar atvyksite, prie Uostadvario yra toks nedidelis uostelis. Tas uostelis yra suformuojamas irgi palyginus vėlai, tiktai 1917 metais. Jisai buvo skirtas išskirtinai ledlaužiams, nes tuo metu tikrai žiemos buvo šaltos, storos ledo lytys, ir čia buvo laikomi trys ledlaužiai, kurie pavasario metu jau išplaukdavo į darbą ir laužyt tų lyčių, kad, reiškia, potvynis būtų kiek įmanoma mažesnis ir žmonės kažkaip galėtų ramiau praleisti tą pavasarį.“

Keliaudami mintimis po Pamario kraštą dar kartą įsitikinome, koks ypatingas ir savitas yra šis Lietuvos kampelis. Uostadvario švyturys tarsi tylus sargas, lydintis laivus ir saugantis šimtmečio istorijas. Primena mums apie žmogaus ir gamtos ryšį, apie nuolatinę kovą su vėju, vandeniu ir laiku.

Živilė Skirkevičienė: „Kalbant apie mūsų kraštą, visą Nemuno deltą, tai tikrai yra pakankamai populiari vieta. Turbūt top 1 mūsų krašte tai yra Ventės ragas su savo švyturiu, paukščiais ir visa puikia panorama. Na, o Uostadvario švyturys turbūt jau būtų antroje vietoje, nes tikrai vasaros metu populiarus, tiek atplaukti laiveliais, tiek sausuma atvažiuoti iš Rusnės pusės ir pasižvalgyti.“

Aplankykite šį unikalų paveldą, branginkime jo grožį ir perduokime jį ateities kartoms. Ačiū, kad buvote kartu, iki kitų susitikimų.

Laidą rengė Jūratė Žavoronkova.

P.S. Pašnekovų kalba neredaguota

Atgimstanti istorija – Klaipėdos švyturys

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Gegužės 20-ąją minima Europos jūros diena. Ta proga ir mūsų uostamiestyje visą savaitgalį vyko daug jūrinių renginių. Tad šiandieną puiki proga papasakoti uostamiesčio jūrinio simbolio – švyturio – istoriją.

Melnragėje, apie pusę kilometro nuo jūros kranto stovintis Klaipėdos švyturys yra 44 metrai virš jūros lygio, o jo signalas matomas daugiau nei už 30 kilometrų. Klaipėdos švyturys buvo vienas iš pirmųjų, pastatytas šiaurės rytų Baltijos jūros pakrantėje. Už jį senesnis buvo tik Dancigo ir Travemündės švyturiai.

Pasakoja Lietuvos jūrų muziejaus direktorės pavaduotojas, istorikas Romualdas Adomavičius.

Romualdas Adomavičius: „Klaipėdos švyturys, kaip mes vertinam švyturį kaip tokį jau statinį bokštą, kuriame viršuje yra galerija optinei šviesai, toks jau statinys techninis, inžinerinis, jisai vienas pirmųjų buvo Pietryčių Baltijos bent jau šitoj pakrantėj. Klaipėdos švyturys vienas tokių buvo seniausių ir ankstyviausių pastatytų būtent XVIII amžiaus pabaigoje, 1796 metais rugsėjo 1 d. čia užsidegė šviesa šitam švyturyje. Čia buvo uosto inžinieriaus Lilentalio projektas, kuris gerai išmanė uosto laivybos sąlygas, navigaciją, ir būtent šitas jo projektas švyturio būtent beveik toje pačioje vietoje, kur dabar yra, buvo ant tokios kalvos pastatytas švyturys, nes tiesiog reikalavo to laiko sąlygos, kad jau XVIII amžiaus antra pusė jau laivyba intensyvesnė, tai reikėjo tokio nuolatinio, gerai veikiančio navigacinio orientyro, kurisai skleistų šviesą tam tikru atstumu jūroje. Ir šiaip dabar yra kartais maišoma, įsivaizduojama, kad dabartinis švyturys, dabar stovintis, po Antrojo pasaulinio karo pastatytas, jis yra likęs toj pačioj vietoj, bet iš tikrųjų yra pats tas pamatas to senojo švyturio yra ten gal 10–20 metrų į rytus nuo dabartinės švyturio vietos. Senasis švyturys šiek tiek kitoj vietoj stovėjo negu dabartinis.“

Senojo Klaipėdos švyturio šviesos įtaisą sudarė šeši bronziniai atšvaitai, kurie atspindėjo lajinę žibintų šviesą. Dėl menko atšvaitų efekto, švyturio šviesa buvo matoma tik kelių jūrmylių atstumu nuo kranto. Rašoma, kad labiau priminė mėnulio pilnaties diską. 1819 metais švyturys buvo paaukštintas, jame įrengta nauja žibintų sistema, kurią sudarė 13 varinių, poliruoto sidabro plokštėmis dengtų atšvaitų, apšviestų 13 alyva kūrenamų lempų.

Romualdas Adomavičius: „Nu, tai iš pat pradžių jis buvo, jisai pakeltas bent 20 metrų aukštį, tai dvigubai žemiau negu dabartinis švyturys. Šviesos šaltinis, jisai sklido iki 10–15 kilometrų, tai toks kaip ir nemažas atstumas, bet vėliau reikėjo didesnio. Ir pačiam švytury degė aliejinės lempos iš pat pradžių, XVIII amžiaus pačioj pabaigoj, paskui XIX amžiaus jau eigoje buvo keičiama į žibalą ir sistema veikė taip, kad degančios kelios lempos, degantis aliejus, lempos, ta liepsna buvo už stiklo apsaugoma, kad neaprūktų reflektoriai. Tai reflektoriai buvo iš vario skardos padaryti ir dar jie būdavo pasidabruoti, kad labiau būtų blizgūs ir, ir ta šviesa nuo aliejinės lempos, ji atsispindėdavo iš to nu to reflektorių, ji būdavo nukreipiama būtent į jūrą. Tai bandoma buvo išgauti tą sklaidą didesnę šviesos.“

XX amžiaus pirmajame dešimtmetyje Klaipėdos švyturio apšvietimo sistema buvo dar kartą modernizuota.

Romualdas Adomavičius: „Ta technologija vystėsi ir pirmą dešimtmetį XX amžiaus švyturyje Klaipėdos atsirado šita Frenelio optikos sistema, tai yra Frenelio optinės lęšis, tai būtent aplink šviesos šaltinį yra ir dabar dažniausiai švyturiuose montuojamas toksai lęšis stiklinis, kuris turėdavo daug briaunų ir tos briaunos padėdavo skleisti šviesą didesniu atstumu. Tai būtent XX amžiaus pradžioj ir čia Klaipėdoj buvo sumontuota tokia Frenelio lęšio sistema ir iki pat XXI amžiaus pradžios ji veikė, būtent šita optinė sistema. Ir tiktai jau vėliau buvo atsisakyta šitos lęšio sistemos dėl to, kad atsirado tiesiog LED apšvietimas, galingas LED šviestuvas, skleidžia labai ryškią ir, ir toli matomą šviesą. Tai dabar daugiau negu 20 jūrmylių galima matyti iš jūros Klaipėdos uosto švyturio šviesą.“

Iki pat Antrojo pasaulinio karo Klaipėdos švyturys buvo vadinamas raudonuoju. O kodėl, sužinosite po pertraukėlės.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Tęsiame pasakojimą apie Klaipėdos švyturio istoriją. Prieš 230 metų pastatytas senasis švyturys buvo ne kartą modernizuotas, keitėsi ir jo apšvietimo sistema. Iš pradžių jisai buvo baltas, o nuo 1874 metų dažomas raudonai. Dar vėliau – baltais ir raudonais kvadratais. Pasak Lietuvos jūrų muziejaus atstovo, istoriko Romualdo Adomavičiaus, dėl to jis buvo vadinamas raudonuoju.

Romualdas Adomavičius: „Nu, senasis švyturys, Lilentalio suprojektuotas, jisai buvo kelis kartus modernizuotas, ten ir lempa pati keitėsi, ir šviesos šaltinis, jisai tapo iš toliau matomas. Ir pradžioj buvo, pavyzdžiui, padaryta, kad laiptai buvo išorėje. Reikdavo užlipti iki lempos prižiūrėtojams, tai būdavo iš viso toks kaip priestatas išorėje, paskui buvo švyturys rekonstruotas XIX amžiaus vidury ir jau viduj atsirado laiptai. Pradžioj vis tiek stengėsi daryti tą švyturį ir statė taip, kad jis va tinkuotas specialiu tokiu mišiniu: plytų gabaliukai, žvyras, kalkės, kad būtų mažiau poveikis jūrinio oro – šitų audrų, vėjo, lietaus. Tai buvo stengiamasi, kad šiek tiek tas būtų patikimesnis tinkas, kad jis ilgiau laikytų, bet vis tiek galų gale reikėjo jį apskardinti. Ta dalis, atsukta į jūrą, buvo apkaltas skarda švyturio viso šito pastato. Pradžioj jisai buvo baltas, o paskui jisai buvo pradėtas dažyti raudonai-baltai kvadračiukais, kaip šachmatų stiliumi, tai jisai dar ir buvo vadinamas raudonuoju švyturiu ir jis, jisai buvo sugriautas per Antrą pasaulinį karą, jau kai čia Sovietų Sąjunga vykdė Memelio už Klaipėdos užėmimo operaciją.“

Teigiama, kad iš senojo Klaipėdos švyturio nieko neišliko, nors iš pradžių manyta, kad yra išlikusi autentiška kelių metrų aukščio jo cokolinė dalis, ant kurios neva pastatytas dabartinis švyturys. Tačiau Romualdas Adomavičius tai neigia.

Romualdas Adomavičius: „Nu, ką mes turime išlikę tam pačiam muziejuj, dar kitur, tai, ką senos fotografijos, atvirukai, žinoma, jisai buvo toks simbolis uostamiesčio. Jisai yra kaip ir miesto ženklas. Bet, kad būtų kažko konkrečiai fiziško daikto išlikusio iš seno, man neteko iš tikrųjų aptikti. Ir tai gal ir yra kažkur kažkas, bet, žinote, buvo tuo metu viskas naikinama ten, tam, ypač karo metu. Tai bent jau mes Jūrų muziejuj neturime nieko iš to seno švyturio. Nu, ten, einant prie šito švyturio, dabartinio, ta cokolinė dalis lyg ir rašoma, kad čia senojo, bet, nu, iš tikrųjų pagal naujausius tyrimus, tai ten kažkuriuo metu buvo tokia neteisinga sukurta teorija ar hipotezė, bet jisai visiškai buvo ir kitoks negu dabartinis ir faktiškai ten ir matosi, kad nėra jau labai sena statyba cokolinės dalies.“

Raudonasis švyturys per Antrąjį pasaulinį karą buvo visiškai sugriautas, po karo atstatytas, o 1953 metais iš naujo perstatytas ir patobulintas.

Romualdas Adomavičius: „Nuo 49, grubiai, iki 53 metų vyko šitos statybos, nes šalia senojo švyturio vietos buvo iškasta duobė, kur ten buvo daromi gilūs pamatai, šitas vadinamas dabartinis rostverkas suformuotas ir paskui virš jo buvo dedami šitie tokie žiediniai cilindrai ir tas švyturys buvo iškeltas į 40 beveik 5 metrų aukštį. Tai būtent dabartinė šviesa yra 45 metrų aukštyje Klaipėdos uosto švyturio. Ir nuo to laiko jisai, vat, ir toje vietoje jis stovi ir nepertraukiamai skleidžia šviesą. Tie švyturiai kiekvienas turi savo šitą, tą vadinamą, periodą švietimo, kad kiekvienas pasaulio švyturys, jisai turi skirtingą švietimo būdą. Nu, jie mirksi, blyksi ir tai yra tie intervalai. Tai, pavyzdžiui, Klaipėdos uosto švyturys yra 3 sekundės jisai, jisai šviečia, paskui ir 3 sekundes nešviečia maždaug toksai yra. Ir pagal tai tu gali žinodamas tą intervalą, kurie būna surašyti kiekvieno švyturio intervalai švietimo, būtent jūrlapiuose ar locijose, kad ir praradus tam tikras elektronines priemones navigacines, tu matydamas tas šviesas, galėtum identifikuot, koks čia uostas yra.“

Ar dabartinis Klaipėdos švyturys yra unikalus ir iš kur buvo atgabenta jo šviesos įranga, pasakojimą pratęsime netrukus.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Klaipėdos švyturys, toks, kokį jį matome dabar, gyvuoja tik 73 metus, nors pirmasis žinomas švyturys čia buvo pastatytas prieš 230 metų ir karo metu susprogdintas. Pasak Lietuvos jūrų muziejaus atstovo, istoriko Romualdo Adomavičiaus, nors dabartinis Klaipėdos švyturys nėra labai senas ir išvaizdus, tačiau jis vis tiek yra unikalus.

Romualdas Adomavičius: „Man sunku pasakyt, ar tai buvo sovietinis tipinis koks tai projektas, tikriausiai ne, nes kaip kiekvieną švyturį stato pagal aplinką geografinę, kurioje jis yra. Nes ir ta aplinka, kad jis ant kalvos, kad ir kažkur vis tiek artimiausi medžiai neužstotų, uosto kažkokie tai įrengimai, kad irgi to šviesos šaltinio neužstotų – tai irgi diktuoja jo tam tikrą aukštį, tam tikrą šviesos šaltinio vietą. Tai jisai, manau, šitai vietai kaip švyturys, kaip statinys, jis yra unikalus greičiausiai. Aišku, tas šviesos šaltinis ir lęšio ta optika, kuri irgi buvo įstatyta po Antrojo pasaulinio karo, ji pagaminta šitai Iziumo optikos gamykloj, dabartinės Ukrainos teritorijoj. Bent jau žinome tokį įdomesnį faktą, kad iš Ukrainos atkeliavo mūsų šito švyturio šita optinė sistema. O pats jisai kaip toks, jeigu teko pabūti ten, vėl aplinkiniuose uostuose – Taline, Rygoj ir panašiai, tai, aišku, tie XX amžiaus vidurio, antros pusės švyturiai, tai jie yra, nu, vėl paprastesnės, grynai tokios techninės architektūros. Tem kažko tokio ypatingo gal nėra. Visada yra, galbūt, ir gražiau ir, ir galbūt tas jausmas istorinio tokio paveldo yra didesnis, kai nuvažiuoji į kokią Estiją, ten Saremo salas ir panašiai, ten jie turi tikrai senų ir tokių išlikusių švyturių, kurie tikrai yra, atrodo įdomesni. Bet, aš kaip sakau, kiekvienas švyturys yra unikalus ir, jeigu jau Klaipėdoj taip atsitiko, kad per Antrąjį pasaulinį karą jis buvo susprogdintas ir nieks nelabai rūpinosi atstatyti tą senąjį, toks, kaip jisai buvo, atstatė pagal tuometinius poreikius, kaip ir suprato. Tai, nu, jisai yra vertingas vien dėl to, kad jisai yra mūsų toks pagrindinis jūrinio uosto švyturys.“

Klaipėdos švyturys yra jūrinio paveldo objektas, ir jo reikšmė didelė ne tik navigacine prasme.

Romualdas Adomavičius: „Mes nežinom iki XVIII amžiaus pabaigos, kai buvo pastatytas tas pirmasis švyturys toje vietoje, gal tikrai buvo ir kitų švyturių, kurie tokie ar laikinai, ar tiesiog tokios paprastesnės konstrukcijos jie stovėjo panašioj vietoje. Tai galbūt šiek tiek arčiau jūros, gal į vieną, į kitą pusę, bet tai vis tiek tai faktiškai jau, jeigu mes fiksuojame, yra ir jūrlapiuose, kad XVI amžiuje, pabaigoje, vienuose pirmųjų jūrlapių, olandų jūrlapių, kur Klaipėdos įplauka pažymėta, kad ten stovi būtent panašioje vietoje, stovi bokštas su skleidžiama ugnimi ar šviesa, laužas gal ten degė. Na, tai nuo XVI amžiaus pabaigos faktiškai toje vietoje buvo švyturio vieta. Tai jau ta vieta yra jūrinis paveldas ir kaip istorinė švyturio vieta. Ir va jau čia, kaip per epochas viskas keitėsi, tai ką dabar turime, tai aš manau, vis tiek mes turime tai vertinti ir labiau vertinti ne tik tą statinį, bet ir apskritai, kad švyturio pozicija, švyturio reikšmė visoj Klaipėdos šitoj uosto istorijoj nuo XVI amžiaus pabaigos, gal net ir anksčiau tas švyturys buvo, mes tiesiog neturim duomenų.“

Šiuo metu Lietuvoje yra išlikę septyni švyturiai, pastatyti Baltijos jūros ir Kuršių marių pakrantėse. Seniausias iš jų buvo pastatytas Klaipėdoje ir vėliau perstatytas, paskui atsirado Ventės, Nidos, Uostadvario, Pervalkos bei vėliausiai pastatytas Šventosios švyturys. Jie visi turi istorinę, architektūrinę ir techninę vertę. Sidabrinis švyturys net pavaizduotas naujajame Mažosios Lietuvos herbe.

Romualdas Adomavičius: „Mes dabar turim veikiančius, tai – Šventoji, Klaipėda, Juodkrantė, Nida. Pervalkoj yra saloj, Kuršių mariose, tai jisai toks kaip ir nelabai jau veikiantis, bet gal vis žybsintis, bet ten kažkokios navigacinės reikšmės didelės neturi dabar. Yra Uostadvario švyturys dar, Nemunu plaukiant, Atmata jau plaukiant link Kuršių marių. Yra Ventės rago švyturys. Grynai keturi jūriniai jau šitie, ir yra trys marių.“

Na, o paskutinėje laidos dalyje sužinosite, kokia Klaipėdos švyturio dalelė yra saugoma Lietuvos jūrų muziejuje.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Lietuvos jūrų muziejuje yra saugoma dalelė dabartinio Klaipėdos švyturio – tai šviesos optika, kuri buvo pagaminta Ukrainoje ir pokariu sumontuota šiame švyturyje. Muziejaus atstovas Romualdas Adomavičius sako, kad ją planuojama rodyti naujoje ekspozicijoje.

Romualdas Adomavičius: „Pas mus dabar yra, mes neseniai esam perėmę, mes turim šitą žibinto, nuo 53 metų stovėjusio švyturio, šitą optinį lęšį, vadinamą Frenelio tipo lęšį, kuris buvo tiesiog kurį laiką jis jau ten švyturio šitame balkone ten, švyturio galerijoj, kur yra šviesos šaltinis, stoginėje, toj pačioj jis buvo nuimtas ir stovėjo nenaudojamas, nes tiesiog LED žibintas skleidžia tą šviesą. Tai ten stovėjo dulkėjo ir tiesiog kreipėsi Saugios laivybos administracijos atstovai ir jie pasiūlė šitą švyturio lęšį perduoti Jūrų muziejui, nes ten tas daiktas stovėjo nenaudojamas ir ten tuo labiau žmonės nelabai ten gali iš tikrųjų jį ir patekti į vidų, į viršų užlipti, pamatyti šitą daiktą. Tai pas mus jis yra atsiradęs, jisai buvo susidėjęs iš trijų dalių, nes tiesiog transportuojant reikėjo jį išardyti į tris dalis. Jis ten tiesiog taip išsirenka ir mes planuojam savo ekspozicijoje, naujoje, ar tai atviros prieigos centre, kuris kitais metais atsidarys, jį išeksponuoti ir tiesiog, galbūt, kažkaip trumpai, aiškiai papasakoti žmonėm, kaip tai veikia navigacinė sistema Klaipėdos uosto ir kaip apskritai yra tas koks tai švyturio veikimo principas. Bet yra, iš tikrųjų, tokių visokių nuomonių, kad, galbūt, čia mes, gal čia blogai, kad tas švyturio paimtas šitas daiktas, ir mes, visada esam atviri visokiems pasiūlymams ar kažkokiems pasikeitusioms situacijoms. Jeigu ten švyturys išvis kada būtų atvertas visuomenei kaip lankomas ar ten galėtų būti kažkokia tai ekspozicija, tai ta būtent, šitas lęšis jis tikrai galėtų būti ekspozicijos dalis, ir mes ją galėtume tikrai grąžinti į tą patį švyturį ir ten su tam tikrais aprašymais jį eksponuoti.“

Jau ne pirmi metai kalbama, kad Klaipėdos švyturį būtina atverti visuomenės lankymui, tai kol kas daroma tik tam tikromis progomis, pavyzdžiui, švenčiant Švyturių dieną. O nuolatiniam lankymui jis yra neprieinamas, nes stovi šalia strateginių objektų. Visgi, anot Romualdo Adomavičiaus, norėtųsi, kad jis būtų įveiklintas visuomenės poreikiams taip, kaip yra, pavyzdžiui, Nidoje.

Romualdas Adomavičius: „Nu, žinote, ten yra tas dalykas, kad daug yra akcentuojama argumentai uostui ir apskritai, kad ten yra tokia vieta, kur šalia Klaipėdos nafta ir kad nelabai geidauja, kad ten daugiau žmonių vaikščiotų ar jie ten matytų, ar ten tai, galbūt, tai nesukontroliuotų dėl to pačio saugumo ten, šalutinėse teritorijose. Bet aš manau, kad viską įmanoma suderinti, jeigu matytų Klaipėdos miesto savivaldybė tą norą atverti tokį jūrinio paveldo objektą, nes jis iš tikrųjų yra įdomus ir ten būtų galima apie uosto istoriją tikrai įdomiai papasakoti. Ir aš manau, tuos interesus saugumo uosto, miesto čia galima būtų suderinti apskritai, jeigu uosto ir miesto santykiai būtų grįsti tokiu geranoriškumu ir noru bendradarbiauti ir parodyti žmonėm tai, kas yra unikalu Klaipėdoje ir kad tai, kas yra susiję su ta vadinama jūrine istorija, jūriniu paveldu. Nes Klaipėda tuo ir išskirtinė yra Lietuvoj, nes turi be galo daug to jūrinio paveldo ir tai yra svarbu ir tai suprasti jūrinės kultūros, jūrinės istorijos svarbą ir dabartiniais laikais apskritai tą jūrinės veiklos svarbą. Tai aš tiktai būčiau už tai, kad tai būtų lankoma, tai būtų suderinti interesai ir kad būtų tiesiog… na žinot, čia reikia keliom pusėm padirbėt, kad tai būtų suderinta, o mes, kaip iš Jūrų muziejaus, aš manau, mes irgi suinteresuoti, kad ten na, kažkoks tai būtų istorinis pasakojimas apie Klaipėdos uosto istoriją ir būtent dar Klaipėdos uosto švyturį. Nes na, nu jie vis tiek yra tokie išskirtiniai objektai, jų nėra daug apskritai, šiaip pasaulyje ir aišku, ten kur krantai kitokie ar daugiau uostų, įplaukų, tai jie yra būtini, bet pas mus nu, nėra daug tų švyturių, bet jie yra tokie išskirtiniai objektai ir traukiantys dėmesį dėl to, kad atrodo jie tokie nepasiekiami, galbūt, jie turi kažkokio tai mistiškumo irgi savyje, tie švyturiai, nes per šviesą jie kalba, tai žmonėm irgi įdomu tie visi ženklai. Mes per ženklus, žmonės, ir susišneka, vat, ar randa kelią laivai į namus, ir čia yra visada žmonėm, manau, tie įdomūs dalykai iš tikrųjų.“

Teigia Romualdas Adomavičius. Tuo ir baigiame pasakojimą apie Klaipėdos švyturį.

Laidą rengė Žydrūnas Naujokas.

P.S. Pašnekovų kalba neredaguota

Atgimstanti istorija – Palangos grafų Tiškevičių rūmai

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Šiandien jus kviečiame persikelti laiku ir susipažinti bei pasižvalgyti po buvusį Palangos dvarą. Ten, kur šiandien ošia pušys ir jūros vėjas glosto Baltijos jūros krantus, kadaise gyveno didikų istorijos, prabanga ir legendomis apipintas gyvenimas. Senasis Palangos dvaras – tai ne tik didinga grafų Tiškevičių rezidencija, bet ir vieta, kur susipynė Lietuvos pajūrio kultūra, meilė menui ir aristokratiška XIX amžiaus dvasia.

Pasakojimą pradeda Gintaro muziejaus direktorė Sigita Bagužaitė-Talačkienė:

Sigita Bagužaitė-Talačkienė: „Palangos dvaras, jisai jau kitais metais skaičiuos labai gražią sukaktį. Pastatytas 1897-aisiais metais ir kitais metais minėsime 130-ties metų gražų jubiliejų, garbingą jubiliejų, kai jau praktiškai paskutinieji grafų Tiškevičių atstovai, tai Feliksas ir Antanina Tiškevičiai, pasistatė Birutės parke sau tokią gražią rezidenciją. Kartu tęsė ir, be abejo, ir Palangos kūrimą, puoselėjimą ir kūrimą to, turiu omeny, Palangos kaip kurorto, kaip tokios poilsio vietos, kur tikrai sutraukdavo ne tiktai Lietuvos gyventojus, bet ir aplinkinių šalių. Ir tiek ir Lenkijos didikai atvykdavo, ar Latvijos – taip pat buvo mėgiamos vietos.“

Reprezentaciniai Palangos grafų Tiškevičių rūmai pastatyti 1897 metais. Projekto autorius – Berlyne gyvenęs vokiečių architektas Francas Švechtenas.

Sigita Bagužaitė-Talačkienė: „ Dvaras, kaip žinai, yra pastatytas iš tiesų labai garsaus kūrėjo. Francas Heinrichas Švechtenas – tai buvo vokiečių architektas, tuo metu jau turėjęs tikrai titulą tokį reikšmingą, buvo karališkasis architektas, priklausęs draugijoms. Ir jisai ėmėsi šio projekto, matyt, vedinas taip galėčiau spėti, tikrai tokių asmeninių pažinčių su šeima, su su pačiais Tiškevičiais, nes net jeigu mes žinome iš jo biografijos, iš architekto biografijos, kad jisai jo projektai buvo praktiškai tokie maštabiniai, dideli. Tai buvo ir traukinių stotys projektuojamos, taip pat projektuojamos bažnyčios, kaip kuri yra iki šiol išlikusi Kaizerio Vilhelmo atminimo bažnyčia, dabar išlikęs bokštas, kuri buvo subombarduota Antro pasaulinio karo metais, ir Berlyno centre, vienam iš rajonų, palikta tiesiog kaip atminimas tos tragedijos, tų buvusių įvykių. Tai tokie įspūdingi architektūriniai projektai ir imtis šeimos, ar ne, vilos statybos, šeimos namų tuo metu, aišku, garsiai giminei – tai buvo, matyt, ne vien pinigų klausimas, bet ir tam tikro prestižo pripažinimo.

Taip pat ir ne išimtis ir landšafto architektas – tai Eduardas Fransua Andrė, kuris buvo garsus tuo metu prancūzų landšafto architektas, kartu su sūnum atvykęs į Lietuvą, šiai šeimai sukūrė net keletą parkų. Tai vėlgi toksai dviejų garsių to meto veikėjų, architektų, savo amato meistrų sukurta rezidencija. Iki šiol mes džiaugiamės ir ir turime puikią vietą tiek pakviesti kultūriniam susitikimams įvairiems, nes šiuo metu rezidencijoje veikia Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus padalinys – Palangos gintaro muziejus, tiek ir pasivaikščioti po nuostabų parką, kurį iki šiol puoselėja Palangos botanikos parkas, rūpinasi nuo gėlynų iki jau tų didžiųjų želdynų, iki medžių rūšių išsaugojimo ir pačios aplinkos puoselėjimo.“

Tai neoklasicistiniai rūmai, turintys renesanso, baroko, klasicizmo bruožų bei kompozicijos elementų. Pastatas yra taisyklingos konfigūracijos, lenkto fasado su puslankio pavidalo terasa. Į ją pakylama laiptais, kuriuos puošia Paryžiuje padaryta liūto skulptūra ir vazos.

Kitoje laidos dalyje tęsime pasakojimą, kaip grafų Tiškevičių šeima atsidūrė Palangoje.

Atgimstanti istorija

 Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Reprezentaciniai Palangos grafų Tiškevičių rūmai pastatyti 1897-aisiais metais. Projekto autorius – Berlyne gyvenęs vokiečių architektas Francas Švechtenas. Šį dviejų aukštų mūrinį pastatą nuolatiniam gyvenimui Palangoje buvo pasistatęs grafas Feliksas Tiškevičius. Apie Palangos dvaro pradžią pasakoja Palangos Gintaro muziejaus direktorė Sigita Bagužaitė-Talačkienė:

Sigita Bagužaitė-Talačkienė: „Viskas prasidėjo nuo jo proprosenelių, kurie, viena iš atšakų pradėjo tą Palangos-Kretingos atšaką ir atsikraustė į Palangos pajūrį. Ir taip plėtė savo valdas, nes jau po tėvo mirties, Juozapo Tiškevičiaus, kuris su savo žmona ir ir vaikais gyveno Kretingoje, kaip mes dabar žinome Kretingos dvarą, tai po jo mirties jisai savo vaikams paliko įvairias valdas Lietuvoje. Tai ir Lentvaris buvo, Užutrakis, Vilniaus dvarai, bet Feliksui Tiškevičiui atiteko tuo metu kurortas – Palangos dvaras su kurortu. Tada Valteriškių, Vilimiškių, Virkštininkų, Virbališkės ir Želvių palivarkai. Na, tai buvo didžiulė teritorija, kaip rašo istorikai, ta teritorija užėmė bene 9 tūkstančius 500 hektarų žemės. Tai tikrai įspūdinga valda, kuri išlaikė tą dvarą, padėjo puoselėti, kaip jau minėjau, ir patį kurortą, ir tas aplinkines irgi statyti vilas, ar ne, kur leistų, prikviesti kitus didesnius srautus tų atostogautojų, vasarotojų į Palangą ir panašiai.“

Karo ir pokario metais pastatas buvo gerokai apgadintas. Rūmai restauruoti beveik prieš 70 metų pagal architekto Alfredo Brusoko projektą. Po to čia keletą metų veikė Lietuvos dailininkų sąjungos kūrybos namai. Menininkai šiuose rūmuose ne tik kūrdavo, organizuodavo savo darbų parodas, bet ir poilsiaudavo. 1963-aisiais rugpjūčio 3-iąją Tiškevičių rūmuose Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos pavedimu atidarytas Lietuvos dailės muziejaus, dabar Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus filialas – Gintaro muziejus, kuris čia veikia iki šiol.

Sigita Bagužaitė-Talačkienė: „Tuo metu dvarą prižiūri, puoselėja ir kartu kviečia apsilankyti į Palangos gintaro muziejų. Turime nuolatines ekspozicijas, be abejo, pasakojama apie gintarą, gintaro susidarymą nuo pat tų laikų, tai yra tikrai įspūdingas laikas, tai yra geologiniai jau laikai, skaičiuojami milijonais metų. Žinoma, didžiąją kolekcijos dalį mūsų sudaro Baltijos gintaras, tai kuris skaičiuoja apie 50 milijonų metų, bet kartu kviečiam lankytojus apžiūrėti kaip atrodo, pavyzdžiui, kruopelės iš Libano, libanietiško gintaro, kuris skaičiuoja bene daugiau negu dvigubai, tai nuo 120 iki 130 milijonų metų senumo pavyzdžiai.“

Iš pradžių muziejaus ekspozicijos užėmė vos 96 kvadratinius metrus ir jose buvo rodomi 478 eksponatai. Palaipsniui Palangoje susiformavo svarbus gintaro rinkimo, tyrinėjimo ir populiarinimo centras. Ekspozicijos pasakoja apie gintaro susidarymo istoriją, jo paplitimą, prekybos kelius, gintaro apdirbimą ir panaudojimą. Netrukus pokalbį tęsime.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Tęsiame pasakojimą apie Palangos dvarą, kuriame šiuo metu yra įsikūręs Palangos gintaro muziejus. Šiuo metu muziejaus lankytojus, plačiai pažindinti su gintaru, kviečia net 15 salių, kurių bendras plotas – 750 kvadratinių metrų. Ekspozicijos pasakoja apie gintaro susidarymo istoriją, jo paplitimą, prekybos kelius, gintaro apdirbimą, panaudojimą. Pasakoja muziejaus direktorė Sigita Bagužaitė-Talačkienė. Anot jos, didelė ir bene daugiausia lankytojų dėmesio sulaukianti – gintaro inkliuzų kolekcija.

Sigita Bagužaitė-Talačkienė: „Labai džiaugiuosi, kad mūsų jaunuosius lankytojus ypatingai traukia gintaro inkliuzai, tai skaidriam gintare, skaidriuose sakuose įstrigę įvairūs floros, faunos pavyzdžiai. Matome, kaip tikrai šitas vitrinas labai smalsiai, nuodugniai apžiūri mūsų mažieji lankytojai. Be abejo, taip pat kalbame ir apie gintarą kaip žmogaus istorijos dalį, tai pradedame nuo archeologinių laikų, nuo akmens amžiaus, kai dar laikas yra skaičiuojamas prieš Kristų ir seniausiu mūsų pavyzdžiai, gintariniai pavyzdžiai muziejuje yra saugomi bene 6 000 metų senumo. Na, ir vėlesniuose amžiuose, mūsų istorijoje, einant nuo archeologinių iki istorinių laikų, viduramžiai, kaip vaistininkai naudojo gintarą, kai buvo atradę jo gydomąsias savybes, tarpukariu, ar ne, Palangoje veikusios meistrų artelės, ką iš gintaro gamindavo, kokia ta produkcija buvo populiari, kaip ją plačiai išsiųsdavo, kad tiesiog Palangoje pagaminti gaminiai pasiekdavo ir Arabijos kraštus, ir Amerikos kontinentą. Įspūdinga dabar kai pagalvojame. Be abejo, pristatome ir šiuolaikinę juvelyriką, ir šiuolaikinių autorių, kūrėjų darbus.“

Po rekonstrukcijos 2015 metais Palangos gintaro muziejus tapo dar patogesnis lankytojams. Muziejus pritaikytas žmonėms su negalia: įrengtas liftas, pagerintas judėjimas tarp ekspozicijos salių ir erdvių. Atnaujintos erdvės leidžia istoriją, meną ir unikalią gintaro kolekciją patogiai pažinti kiekvienam lankytojui.

Sigita Bagužaitė-Talačkienė: „Garbingo amžiaus objektas, jisai turi savų iššūkių, tai yra pati infrastruktūra. Labai džiaugiamės, tiesą pasakius, statytojų išmone, jų modernumu, nes jų dėka galėjome po rekonstrukcijos, kurią muziejus turėjo tokią esminę rekonstrukciją, ir jinai buvo baigta 2015 metais, tai muziejus tapo dar prieinamesnis įvairioms socialinėms grupėms. Ir turiu, visų pirma, omeny tuos žmones, kurie susiduria su judėjimo negaliomis. Bet kartu ta infrastruktūra tarnauja ir jaunoms šeimoms, kurie atvyksta su mažiukais vaikais, kuriuos vežasi vežimėliuose. Tai kalbu apie lifto atsiradimą, nes, na, tai yra svarbus dalykas, ypatingai toms institucijoms, kurios yra įsikūrusios istoriniuose pastatuose, paveldo pastatuose, kurių jau, kaip žinote, keisti ypatingai negalime. Tai kadangi šeima turėjo lifto šachtą, kurią naudojo anuomet kelti šiltam maistui iš rūsio, kur buvo gaminamas, į valgomąjį, tai ta lifto šachta šiais laikais tai yra tarnauja žmonėms, kuriems reikia pagalbos pasiekiant tiek pirmąjį aukštą, tiek antrąjį rūmo aukštus.“

Muziejuose lankytojų dėmesį dažniausiai patraukia dideli, įspūdingi ir iškarto pastebimi eksponatai. Tačiau kai kurios įdomiausios istorijos neretai slypi pačiuose mažiausiuose objektuose. Apie parodas ir renginius Palangos dvare papasakosime kitoje laidos dalyje.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Palangos gintaro muziejuje, esančiame istoriniame Palangos dvare, šiuo metu veikia paroda, kurioje – įstabūs gintaro dirbiniai, senoji juvelyrika, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų monetos, Renesanso laikotarpio medaliai, pirmosios Europoje pagamintos porceliano vazelės, Lietuvos istorijai reikšmingi spaudai ir kiti miniatiūriniai lobiai. Pasak muziejaus direktorės Sigitos Bagužaitės-Talačkienės, ši paroda kviečia sulėtinti žvilgsnį ir atrasti, kad nedideli kūriniai gali slėpti nepaprastai įdomius kultūrinius, istorinius ir menotyrinius pasakojimus.

Sigita Bagužaitė-Talačkienė: „Visada su džiaugsmu muziejus rūpinasi, kad keistųsi tas siūlomas kultūrinis produktas ir, be to, kad mes rodome nuolatinę ekspoziciją, kaip minėjau, apie gintarą, taip pat, be abejo, supažindiname ir su pačių statytojų šeimos istorija, tai muziejus kiekvienais metais pasirūpina dviem parodomis keičiamomis, kad per metus atsidarytų dvi parodos, kurios yra keičiamos, turi savo trumpesnį laikotarpį veikimo, tai va, kaip tiktai šiais metais veikia vasaros paroda, kuri pristatys Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatus, na, tuos mažiausius eksponatus, kurie kartais yra maži savo dydžiu, bet pristato dideles istorijas. Jos bus pristatomos tokiose moderniose, naujo tipo, naujos kartos vitrinose su interaktyviu turiniu. Tai labai tikiuosi, kad mūsų lankytojams, tiek dideliems, tiek mažiems, labai turėtų patikti ir jie galės pasmalsauti ir sužinoti daug naujo. Taip pat rudenį planuojame kitą parodą.“

Ypatingas dėmesys Palangos dvaro istorijoje skiriamas grafaitei Marijai Tiškevičiūtei, kūrybingai ir menui neabejingai asmenybei, prisidėjusiai prie dvaro kultūrinės dvasios puoselėjimo.

Sigita Bagužaitė-Talačkienė: „Stengiamės, kad tie lankytojai, kurie užsuka ne muziejaus darbo metu, nes muziejus veikia ilgas valandas, bet vis tiek sulaukiame tokių lankytojų, kurie kartais mėgsta vėlai vakare apsilankyti, ar panaktinėti, ar ar anksti ryte atsikelti pasidžiaugti parku, tai lauke muziejus pasirūpina atidaryti kiekvienais metais tokią lauko parodą stendinę ir šiais metais jinai bus skirta Marijai Tiškevičiūtei, kadangi jai taip pat yra sukanka šiais metais garbingas jubiliejus, tai va truputėlį pakalbėt apie vieną iš Tiškevičių šeimos narę – Mariją Tiškevičiūtę.“

Apėjus rūmus, šiaurinėje pusėje, atsiveria vaizdas į didįjį parterį – 100 metrų ilgio ir 30 metrų pločio erdvę su gėlynais ir fontanu centre. Parterį užbaigia laiminančio Kristaus skulptūra. Pasirinkę dešinį takelį, keliaujame rytų kryptimi palei tvenkinį. Pasakojama, kad įruošiant parką ištryško šaltinis, teko iškasti tvenkinį su sala ir sujungti tilteliais, kurie tapo neišvengiama būtinybe įsimylėjėlių susitikimams. Nuo tvenkinio šiauriniu takeliu išeiname į pagrindinę parko alėją, kuri puošia Roberto Antinio vyresniojo skulptūra „Eglė žalčių karalienė“. Centrinių parko vartų dešinėje stovi dar grafą Feliksą Tiškevičių menantis sargo namelis. Susipažindami su Palangos dvaro sodyba, pėstute vaikščiosite apie pusantros valandos, nueisite apie 3 kilometrus. Tad kviečiame atrasti Palangos dvarą iš naujo.

Laidą rengė Jūratė Žavoronkova.

P.S. pašnekovų kalba neredaguota.

Atgimstanti istorija (Klaipėdos dramos teatras)

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Šiuo metu Klaipėdoje vyksta vadinamieji teatro atlaidai – tai 10-ą kartą surengtas tarptautinis teatro festivalis „Theatrium“, todėl šiandieninėje laidoje kalbėsime apie Klaipėdos dramos teatro istoriją. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Zita Genienė sako, kad nėra tiksliai žinoma, kada mūsų uostamiestyje atsirado pirmasis teatras.

Zita Genienė: „Mes žinome, kad jau 1775 metais, tai maždaug prieš 250 metų, yra minima, kad Klaipėdoje yra teatras. Dar po 10 metų, tai 1785, atsiranda jau miesto planuose pažymėta kaip komedijų namai. Tai yra jie buvę, žiūrint pagal dabartinę situaciją, tai būtų priešais teatrą, kitoje Pilies gatvės pusėje, ten, kur dabar automobilių aikštelė yra netoli Piliavietės. Tai yra pažymėti komedijų namai. Tas toks pasakymas „komedijų namai“ – tai nereiškia, kad vien komedijos, bet tai yra tokia pramogų vieta, kurioje galima buvo išvysti įvairius spektaklius: tai yra ir opera, ir drama, ir komedija. Aišku, tuo metu tas lengvasis žanras taip pat buvo labai populiarus. Ir vėliau dar mes žinome, kad buvo pastatas prie Dangės, kur dabartiniai sandėliai yra, kur čia jau buvo privatus toksai pirklio iniciatyva užleistas sandėlis teatro pastatymam. Ir tiktai 1820 metais atsiduria va dabartinėje vietoje jau, kuomet įsikuria pirklių akcinė bendrovė ir pastato pirmąjį teatro pastatą. Tai yra, mes galim, klaipėdiečiai, didžiuotis, kad tai yra pirmasis specialiai teatrui pastatytas statinys Lietuvoje, pats seniausias.“

1820 metais dabartinio Klaipėdos dramos teatro vietoje pastačius mūrinį pastatą, jame veikė 40-ies aktorių trupė. Čia buvo statomi ne tik dramos kūriniai ir vodeviliai, bet ir operos. Teatro simfoninis orkestras dažnai rengdavo koncertus, o prie jų prisidėdavo Tilžės pučiamųjų orkestras.

Zita Genienė: „Jis buvo iš tikrųjų gana gražus, klasicistinis ir tiktai, deja, tas didysis 1854 metų gaisras nudegė pastatas ir vėliau jis buvo jau atstatytas privačia iniciatyva. Tai toks garsus, jį visi mes, klaipėdiečiai, kurie šiek tiek domisi, žino – John Mason pavarde, kuris buvo verslininkas, įvairių inovacijų pradininkas Klaipėdoje. Jisai atstatė tą pastatą, truputėlį kitoks jis tapo, bet, žodžiu, privačia iniciatyva. Ir tiktai 1893 metais jau miestas perėmė pastatą, miestas įsigijo, nes jisai ėjo iš rankų į rankas. Įsigijo pastatą, atliko didžiulę rekonstrukciją ir maždaug jis dabar nuo tų metų, nuo 1893 metų, daugmaž išliko toks dabartinis vaizdas. Tai yra, pirmiausia, kalba buvo padaryta centrinė pastato dalis su miesto herbu ir su garsiuoju balkonėliu, kuris vėliau, liūdnaisiais tais ’39 metais, įsiamžino istorijoje.“

Adolfo Hitlerio pasirodymą šio pastato balkonėlyje palikime garbės nedarančiai istorijai. Pasak istorikės Zitos Genienės, nors miestui šis pastatas priklausė nuo 1893-jų, tačiau miesto išlaikoma teatro trupė atsirado tik dar beveik po 30 metų.

Zita Genienė: „Ir miestas va nuo 1893-jų metų jau kaip turėjo, bet reikia pasakyti: tai yra vienas dalykas yra pastato istorija, kitas dalykas – teatro istorija. Nes iki 1920 metų, iki to meto, kuomet Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos, Klaipėdos teatras buvo komercinis. Tai yra privatus teatras, teatro direktorius formuodavo trupę ir vystė veiklą, ir jis tiktai tas patalpas nuomojosi iš miesto. O jau 1920 metais pasikeitė politinė situacija ir miestas pasiryžo ne tiktai išlaikyti pastatą, bet ir finansuoti trupės veiklą. Tai va iki ’34 metų buvo toks 14 metų laikotarpis, kuomet teatras vadinosi Klaipėdos miesto teatras. O jau ’34 metais, kai keitėsi politinė situacija, įsikuria lietuvių teatras, tai keičia pavadinimą ir tampa Klaipėdos vokiečių teatras.“

Klaipėdos dramos teatro ir jo pastato istoriją tęsime po pertraukėlės.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Klaipėdos dramos teatro pastatas dabartinėje vietoje duris atvėrė 1820 metais. Teatrą įvairiais būdais rėmė pirklių organizacija „Konkordija“. Būtent šios organizacijos kvietimu Klaipėdoje porą mėnesių gastroliavo Karaliaučiaus opera, kuriai vadovavo tuo metu dar nelabai išgarsėjęs kompozitorius Richardas Vagneris. Pasakoja Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Zita Genienė.

Zita Genienė: „Tai iš tikrųjų Klaipėda matė labai ryškių to meto Europos žvaigždžių. Klaipėdos teatre gastroliuodavo noriai, nes kadangi tas kelias garsusis – Karaliaučius–Peterburgas. Keliaudami iš Berlyno, jie užsukdavo ir į Klaipėdos teatrą, ir spektaklius vaidindavo, ir pavieniai koncertai. Richardas Vagneris – tai yra čia legenda, ’36-ieji metai, jis atvyko su Karaliaučiaus opera, kuomet čia du mėnesius gastroliavo, ir jis jau buvo pagrindinis jau kapelmeisteris, ir čia vietinei muzikai taip pat pasikvietę buvo klaipėdiečiai, orkestras kartu su jais dirbo. Nors pats Richardas Vagneris čia būdamas Klaipėdoje labai tuo nesidžiaugė, nes tiesiog jam buvo truputėlį aplinka kitokia, negu iš atvykus iš Vokietijos miestų, kur tas teatrinis gyvenimas kitaip.“

1854 metais didžiojo gaisro metu teatras sudegė. Buvo pradėtas statyti naujas pastatas, tačiau privačiam teatrui sekėsi sunkiai ir 1893 metais pastatą nupirko ir rekonstravo miesto valdžia. Miesto valdžia nuo 1920 metų finansavo ir trupės išlaikymą. Nors 1923 metais Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos, tačiau švietimo, kultūros ir daug kitų sričių buvo krašto seimelio rankose, taigi ir teatras buvo magistrato žinioje ir jame dirbo vokiečiai, bei vaidinama buvo vokiečių kalba.

Zita Genienė: „Tuo metu teatras tapo politinės kovos įrankiu. Šiaip ’20-aisiais metais Klaipėdos miestas įsipareigojo finansuoti teatro veiklą ir iš tikrųjų finansiškai padėjo, o po ’23-iųjų metų, kuomet Klaipėdos kraštas tapo Lietuvos dalimi, atsirado ta politinė trintis, kuri tęsėsi visą tą laikotarpį, kuomet Klaipėdos kraštas priklausė iki ’39-ų. Tam tikra visuomenės dalis, atliepdama į Lietuvos vyriausybės va tokį norą atlietuvinti kraštą, kaip vadinama, matė pavojų, kad čia yra vokiškumo susilpnėjimas. Ir dėl to va teatras buvo būtent ta vieta, kurioje tarsi buvo išlaikoma ta vokiška dvasia, tai yra rodomi klasikiniai vokiečių spektakliai. Ir šiaip įsijungė visuomeninės organizacijos įvairios Vokietijoje, Miunchene draugija įkurta, kuri finansavo šitą Klaipėdos teatro veiklą. Tai tuo metu, galima sakyti, teatrui buvo toksai, finansine prasme, aukso amžius, ir iš tikrųjų galėjo sau leisti formuoti labai įvairų repertuarą: tiek dramą, tiek komediją, tiek muzikiniai spektakliai, įvarūs patriotiniai renginiai. O dabar ’35-ieji metai Klaipėdoje, kuomet buvo tokia didelė įtampa ir bandymas ’35-aisiais–’34-aisiais metais sustiprinti lietuviškumo pozicijas krašte, tai iš tikrųjų steigėsi įvairios kultūrinės organizacijos, atsiranda ir lietuviško teatro trupė.“

Taigi dabartinio Klaipėdos dramos teatro užuomazga galima laikyti 1935-uosius metus, kai „Aukuro“ draugijos iniciatyva iš Šiaulių su visais aktoriais ir administracija į uostamiestį buvo atkeltas dramos teatras, kuris pavadintas Klaipėdos valstybės teatru. Tuo metu spektaklius Klaipėdoje statė ir garsus režisierius Borisas Dauguvietis.

Zita Genienė: „Tai yra Kauno teatro filialas – Šiaulių dramos teatro trupė. Buvo sudėtinga finansinė situacija ir Klaipėdos krašto gubernatoriaus pageidavimu šita teatro trupė atsidūrė Klaipėdoje. Jos iš pradžių Klaipėdos teatras nenorėjo įsileisti, bet buvo prieitas toks susitarimas, vis dėlto priėmė tam tikromis dienomis rodė spektaklius. Jis vadinosi ir Klaipėdos valstybės teatras, įvairiais pavadinimais. Ir čia štai veikia tuo metu dvi teatro trupės.“

1939-aisiais metais lietuviškojo teatro veikla Klaipėdoje nutrūko ir atgimė tiktais pokariu, bet apie tai – jau kitoje laidos dalyje.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, Klaipėdos dramos teatre toliau dirbo vokiečiai ir buvo vaidinama vokiškai. Tik 1935-aisiais metais čia iš Šiaulių buvo atkelta aktorių trupė, taigi vienu metu Klaipėdos dramos teatre pasikeisdamos vaidino tiek vokiečių, tiek lietuvių aktorių trupės. Per nepilnus ketverius veiklos Klaipėdoje metus, lietuviškasis teatras pristatė net 22 spektaklių premjeras. 1939-aisiais metais Klaipėdos kraštas vėl tapo Vokietijos dalimi. Ta proga čia atvykęs Adolfas Hitleris, stovėdamas teatro balkone, pasakė kalbą. Pasak istorikės Zitos Genienės, nors lietuviškajai teatro trupei teko išsikraustyti į Vilnių, vokiškoji trupė liko čia vaidinti net ir per Antrąjį pasaulinį karą.

Zita Genienė: „Teatras tęsia savo veiklą, nes Klaipėda iki pat ’44-ųjų metų nepatyrė tokių didžiulių sukrėtimų. Kažkokių tai nebuvo nei karinių veiksmų. Čia gyvenimas tęsėsi, nors, aišku, suvaržymai kažkokie tai atsirado dėl tiekimo sutrikimų ir taip toliau, bet teatras tęsė veiklą. Ir čia į Klaipėdą dažnai grįždavo iš fronto kariai, karininkai kaip atostogų, tarsi reabilitacijos centras. Ir čia teatras sėkmingai veikė. O jau prasideda ’45-ieji – esminis lūžis. Patiria miestas didelių sugriovimų ir, žinoma, didžiausias nuostolis – tai netenka gyventojų, nutrūksta nuosekli ta tradicija, vystosi visai kitas miestas, kita santvarka. Ir Klaipėdos teatras, nepaisant to, teatrui ir sovietiniais laikais buvo skiriamas didelis dėmesys. Tai iš tikrųjų turėjo ideologinę savo užduotį, kad jau įteisinti tą sovietinį gyvenimo būdą, sovietinę ideologiją.“

1945-aisiais metais spalio 1-ąją buvo įsteigtas Klaipėdos muzikinės komedijos teatras ir čia kurį laiką vaidino rusų trupė. 1949-aisiais teatras pervadintas Klaipėdos muzikiniu dramos teatru, dar po kelių metų – dramos teatru.

Zita Genienė: „Teatras ’45-ųjų metų spalio mėnesį jau yra atidaromas. Nors pastatas nenukentėjo, tačiau buvo inventorius išgrobstytas pastatas, ir nešildomas, ir patyrė didelių tokių nepatogumų, tačiau pradėjo savo veiklą, bet jis pradėjo kaip Muzikinės komedijos teatras. Tuo tiktai kaip Dramos teatras jau tokiu pavadinimu nuo ’51-ųjų metų. Reikia pasakyti, kad po karo veikė kelios trupės: muzikinė trupė, dramos trupė ir rusų trupė. Spektakliai rusų kalba vyko iki ’59-ųjų metų. Tarkime, pirmosios ten trupės nariai ’45-aisiais, tai buvo atvykę rusų aktoriai iš įvairių Sąjungos vietų, bet čia jie sunkiai pritapo ir vėliau vaidino jau lietuvių aktoriai nuo ’51-ųjų metų, vistik rusų kalba vaidino, tačiau buvo menkai lankomas, jis nesulaukė tokio žiūrovų antplūdžio, ir ’59-ais jau ta trupė nustojo veikusi. Tai va, tai tuo metu ’59-ieji metai prasideda Dramos teatro trupės veikla. Ir kaip mes jau vėlesniais metais matysime, kad sėkmingai sugebėjo teatras, žodžiu, atsikratyti to arba apžaisti tuos sovietinius reikalavimus, ideologinius reikalavimus iš tikrųjų. Ir vėliau atsirado tas toks, prie režisieriaus Povilo Gaidžio, klestėjimo metas.“

Istorikė Zita Genienė sako, kad nors Klaipėdoje keitėsi valdžios, gyventojai, tačiau dramos teatras visuomet buvo mėgiamas ir lankomas.

Zita Genienė: „Klaipėdos teatras, nepaisant kokiam jis priklausė, kokios pakraipos buvo, bet visada buvo mėgiamas klaipėdiečių, visada lankomas, atidžiai stebimas. Ir jeigu mes ten pavartysime, kad ir ten kokio XIX amžiaus antros pusės laikraščius, visada yra skelbimai, na, čia sakykim, komerciniai skelbimai apie kažkokius tai spektaklius, bet ir recenzijos, atsiliepimai. Jeigu koks spektaklis buvo mažiau pavykęs, iš karto sakydavo: „Mums tokių nereikia, mes norime rimtų spektaklių, kurie yra rodomi visoje Europoje. Prašome pasistengti“.“

Na, o apie Klaipėdos dramos teatro pokyčius Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, kalbėsime jau paskutinėje laidos dalyje.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Uostamiestis gali didžiuotis tuo, kad Klaipėdos dramos teatro pastatas – pats seniausias tokio tipo objektas Lietuvoje. Nors 1820 metais šioje vietoje pastatytas teatro pastatas didžiojo gaisro metu buvo suniokotas ir naujas baigtas statyti tik 1870-aisiais, pasak Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus atstovės Zitos Genienės, išoriškai senoji pastato dalis nuo tuo laiko nedaug pasikeitė.

Zita Genienė: „Tai pirmoji didžioji rekonstrukcija buvo 1893-aisiais, tuomet, kai pastatą perėmė savivaldybė. Paskui kita, žinoma, rekonstrukcija yra 1927-aisiais metais. Tai jau interjero, tai reiškias, scenos įrenginiai, salės vaizdas buvo pakeistas, rekonstruotas. Ir vėliau sekė jau sovietmečio rekonstrukcijos. Tai garsioji 1990-ųjų metų, kuomet atsiranda priestatas, toks nelaimingas priestatas, kuris vėliau nulėmė, kad, žodžiu, nebuvo paskaičiuota, kad čia yra, vis dėlto, ta vieta, teatro aikštė, yra pelkėta vieta, kad čia yra buvusios tos Danės salos atšakos, ir pradėjo jisai grimzti, ir buvo tokių didelių įtrūkimų. Ir vėliau galima sakyti, kad tai laimingai baigėsi, kuomet prasidėjo modernizacija.“

2007-aisiais metais buvo pradėta paskutinioji teatro pastato rekonstrukcija, po kurios jam buvo grąžintos pirminės ryškios spalvos.

Zita Genienė: „Vyko iš tikrųjų septynerius metus, bet teatras tuo metu, 2014-aisiais metais atsidaręs, tai buvo moderniausias pastatas Lietuvoje, nes iš tikrųjų galimybės scenos, įvairios galimybės teatrui įgyvendinti įvairiausius sumanymus. Na, o tos autentikos mes turime, tai iš tikrųjų, tai yra pastato fasadai dauguma išlikę. Pagaliau, ir tos paskutinės modernizavimo rekonstrukcijos metu buvo atlikti tyrimai fasadų. Ir mes buvome įpratę seniau, tai buvo šviesiai dažytas toksai pastatas. Ir tuomet atlikti tyrimai pasirodė, kad jis buvo ryškus, kaip dabar mes matome, tai buvo po rekonstrukcijos didelis netikėtumas: „Kaip čia dabar toks teatras spalvotas? Negali būti, tai Klaipėdai nebūdinga“. Bet tai iš tikrųjų, tai yra grąžinta originalus jo vaizdas. Na, žinoma, teatras jau viduje jis yra patyręs daugiau pakitimų, bet paskutinės rekonstrukcijos metu stengtasi sujungti tą senąją dalį su naująja. Yra tų elementų, įvesta ir naujų, tai rekonstrukcija, manau, pastatas atrodo gana puikiai suderinęs seną su nauja architektūra.“

Klaipėdos dramos teatras dabar yra ta vieta, kurioje vyksta ne tik spektakliai, bet ir miesto reprezentaciniai renginiai. Teatre veikia nedidelis teatro muziejus ir teatrinės literatūros skaitykla. Zita Genienė sako, kad tai ne tik vienas iš seniausių, bet ir vienas iš gražiausių miesto pastatų.

Zita Genienė: „Teatras – tai iš tikrųjų yra, jeigu mes imtume kokį penketuką pastatų išlikusių senosios Klaipėdos, jis iš tikrųjų yra vienas ryškiausių, vienas svarbiausių pastatų, turinčių gražią istoriją, primenančių įvairius Klaipėdos raidos laikotarpius. Tiek savo architektūra, tiek savo veikla jis yra labai svarbus. Ir galbūt mes mažiau žinome apie tą senąją teatro veiklos istoriją iš tikrųjų, daugiau mes žinome apie XX amžiaus, XIX amžiaus istoriją dar mums reikia ją atrasti, nes dėl tų istorinių peripetijų mes neturime tokio kultūros to perimamumo, nėra gyvų istorijų išlikusių, kurios būtų perduodamos iš kartos į kartą. Tai, sakykime, Klaipėdos teatro, jeigu imtume istoriją, tai XIX amžiaus ketvirtas, šeštas dešimtmetis galėtų būti klestėjimo jo laikotarpis, nes iš tikrųjų labai stipri tuo metu buvo muzikinė trupė ir visus žymiausius spektaklius, pastatymus matyti. Ir čia buvo toksai teatro direktorius Moreau, vėliau jo veiklą tęsė dukra. Iš tikrųjų, tai buvo įdomios asmenybės, bet mes dar apie jas mažai žinome. Tai dar yra ką veikti istorikams padirbėti, pasidomėti to teatro veikla, nors tas uždavinys nėra lengvas, o archyvinių šaltinių nėra išlikę po įvairių gaisrų ir taip toliau, bet pasidomėti būtų galima daugiau,“ – sako istorikė Zita Genienė.

Tuo ir baigiame pasakojimą apie Klaipėdos dramos teatro istoriją.

Laidą rengė Žydrūnas Naujokas.

P.S. Pašnekovų kalba neredaguota.

Atgimstanti istorija – Juodkrantės bažnyčios istorija ir atgimimas

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Kuršių nerijoje liuteroniškoji tradicija gyvuoja jau kelis šimtmečius. Šiandien Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčia liudija ne tik tikėjimo istoriją, bet ir vietos bendruomenės tapatybę.

Pokalbį pradedame nuo reformacijos ištakų Lietuvoje. Kaip šios idėjos įsitvirtino mūsų krašte ir kokį vaidmenį jos suvaidino Kuršių nerijoje, pasakoja Juodkrantės parapijos klebonas Jonas Liorančas:

Jonas Liorančas: „Reformacijos pradžia yra siejama su 1517 metais spalio 31 dieną, prie Vitenbergo pilies bažnyčios durų prikaltomis 95 Martyno Liuterio tezėm. Tai čia tikriausiai yra skaičiuojama pačio įvykio, reformacijos pradžia. Ta reformacija nebuvo vien tiktai 95 tezės, tai išsivystė į labai didelę diskusiją, o taipogi į didelį konfliktą bažnyčios viduje. Ko pasekoje tos dvi pusės pradėjo viena nuo kitos tolti. Pačioje pradžioje diskusijos tikslas buvo būtent grąžinti Kristų ir tikėjimą į bažnyčią. Kadangi Rytų Prūsijos valstybė buvo Ordino valstybė ir jai vadovavo Didysis Ordino magistras, tad taip jau įvyko, kad 1525 metais Didysis Ordino magistras Albrechtas priima Liuterio mokymą, Liuterio idėjas, ir Rytų Prūsija tampa liuteroniška valstybe. Tai taip kad praeitais metais sukako 500 metų jubiliejus, kada Rytų Prūsija tampa liuteroniška valstybe.“

Reformacija Lietuvoje paliko ryškų pėdsaką. Ji prisidėjo prie pirmosios lietuviškos knygos atsiradimo ir lietuviško rašto sklaidos. XVI amžiuje pasirodęs Mažvydo katekizmas tapo reikšmingu žingsniu lietuvių kalbos ir švietimo istorijoje.

Jonas Liorančas: „Labai retai kas susimąsto arba žino, jog pirmoji lietuviška knyga – tai irgi Liuterio idėjų pasekmė. Nes viena iš Liuterio idėjų buvo tai, kad žmonės privalo garbinti Dievą savo gimtąja kalba. Nes šiaip lotynų kalba, kaipo liturginė kalba Romos katalikų bažnyčioje, buvo naudojama iki 1900… net ir Lietuvoje – iki 1964 metų.

Dažniausiai žmonėms, kurie nemoka lotynų kalbos, tai buvo tas dalykas, kuriame žmonės nedalyvavo. Ta maldų tvarka vykdavo tarp kunigo, kuris gieda arba kalba lotyniškai, ir dažniausiai vargonininko, kuris jam atsako. Tad Liuterio idėja buvo, kad žmonės privalo suprasti tai, kas vyksta bažnyčioje. Todėl būtent Liuterio idėjų dėka pirmoji lietuviška knyga ir yra išspausdinama ne Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje, ne Abiejų Tautų Respublikoje, bet būtent Rytų Prūsijoje, netoli nuo Juodkrantės, 1547 metais. Ir tai yra liuteronų kunigo Martyno Mažvydo „Mažasis katekizmas“. Na, jeigu būti visiškai tiksliems, tai tikriausiai pirmos 20 lietuviškų knygų buvo parašytos lietuvių liuteronų kunigų ir išleistos Rytų Prūsijoje.“

Kitoje dalyje išgirsime, kaip atsirado Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčia, kokios aplinkybės lėmė jos statybą ir kokią vietą ji užėmė vietos bendruomenės gyvenime.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčios atsiradimas Juodkrantėje susijęs su viena didžiausių Kuršių nerijos nelaimių. Septynmečio karo metu, XVII amžiaus viduryje, Rusijos kariuomenei užėmus pusiasalį, buvo masiškai iškirsti jo miškai. Reiškinys sukėlęs laisvą smėlio judėjimą ir nuolat vietos gyventojus persekiojusi gyvenviečių užpustymą. Galutinai smėlio palaidoto Karvaičių kaimo gyventojai atsikraustė į Juodkrantę, kur amžiaus gale buvo pastatyta bažnyčia ir perkelta buvusi parapija, pasakoja parapijos klebonas Jonas Liorančas.

Jonas Liorančas: „Kuršių nerija, jinai visuomet buvo tokia vieta, kuri buvo labai priklausoma nuo gamtos užgaidų. Iš vienos pusės dirvožemis – smėlis, nelabai kas jame auga. Iš kitos pusės, mediena yra vienintelis vienintelė statybinė medžiaga ir vienintelė medžiaga, kuri yra skirta šilumai. Ir čia iš karto mes turime problemą: jeigu tu nukerti medį, nes tau reikia medienos, įvyksta ta problema – jo šaknys nebelaiko smėlio. Tad smėlis versdavo žmones kraustytis iš vienos vietos į kitą. Jeigu kalbėti apie Juodkrantę, tai parapija jau minima berods XVIII amžiuj. Tuo metu tenais stovėjo medinė bažnyčia. Ir žmonės šventė Jonines, šaudė, na, ir dėl tų šaudymų įvyko gaisras ir ta medinė bažnyčia sudegė. Ir per septynis metus buvo pastatyta dabartinė raudonų plytų neogotikiniam stiliuje Juodkrantės bažnyčia. O įdomu tai, kad būtent šitam laikotarpiui, XIX amžiaus pabaigai, raudonų plytų bažnyčios yra būdingos didžiajai daliai Rytų Prūsijos. Įdomus dalykas yra tai, kad tarp tų visų nedidelių kaimo bažnytėlių negalima surasti dviejų identiškų. Žodžiu, tuo metu architektai nemokėjo padaryti copy-paste. Turi vienokį ar kitokį panašumą, tačiau visos jos yra labai labai skirtingos, jeigu taip jau būti atidžiam.“

Po gaisro, sunaikinusio senąją medinę bažnyčią, Juodkrantės parapija ėmėsi statyti naują šventovę. Jos įrengimą rėmė garsūs to meto mecenatai. Vieną vertingiausių dovanų – Elbingo firmos pagamintus vargonus – bažnyčiai padovanojo gintaro kasyklų savininkas. Būtent gintaro gavyba XIX amžiaus pabaigoje atnešė Juodkrantei klestėjimą ir leido bendruomenei pastatyti vieną gražiausių Kuršių nerijos bažnyčių.

Jonas Liorančas: „Parapija naujai bažnyčiai gavo labai didelę dovaną – vargonus. Juos padovanojo vietinis verslininkas, kuriam priklausė Juodkrantėje gintaro kasyklos. Tai buvo didelė įmonė, labai turtinga. Na, ir tiktai toks įdomus faktas tai, kad šitas verslininkas nepriklausė parapijai – šiaip jisai buvo žydų tautybės, bet, nepaisant to, dovana tikrai buvo labai graži ir brangi. Aišku, daugybė dalykų pasikeitė Europoje ir visame pasaulyje po Pasaulinio karo.“

Po Antrojo pasaulinio karo bažnyčią uždarė. 1976 metais, atlikus kapitalinį remontą, joje buvo įrengta miniatiūrų muziejaus ekspozicija. 1988- aisiais bažnyčia grąžinta evangelikams, o nuo 1989 metų nuomojama katalikų. Apie tai – kitoje laidos dalyje.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Tęsiame pasakojimą apie Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčią. Antrasis pasaulinis karas pakeitė ne tik Juodkrantės gyventojų likimus, bet ir pačios bažnyčios paskirtį. Po karo iš krašto pasitraukus daugeliui senųjų parapijiečių, evangelikų liuteronų bendruomenė beveik išnyko, o bažnyčia buvo uždaryta.

Parapijos klebonas Jonas Liorančas pasakoja, kad kurį laiką bažnyčia buvo naudojama kaip sandėlis, jos vidus buvo nuniokotas, o šventoriaus aplinka smarkiai pakitusi.

Jonas Liorančas: „Pats Juodkrantės miestelis – tai buvo Rytų Prūsija, na, nuo Rytų Prūsijos laikų tai buvo trečiasis kurortas. 44-ųjų metų, kada sovietų kariuomenė žengė į į Rytų Prūsiją, į Lietuvą taip pat, Juodkrantės bažnyčioje ant sienos kabo sąrašas šeimų, šeimos, kurios gyveno Juodkrantėje iki 1944 metų. Šiandieną Juodkrantėje nė vienas iš tų šeimų palikuonių negyvena. Didžioji dalis žmonių iš Mažosios Lietuvos, iš Klaipėdos krašto mėgino trauktis su fronto linija, tiems, kuriems nepasisekė pasitraukti su fronto linija, jie pasitraukė vėliau, tarp 58-ųjų ir 60-ųjų metų.

Po karo Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčios buvo padarytas sandėlis, kuriame buvo laikomos statybinės medžiagos, o nuo 1975 metų Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčioje buvo įrengtas miniatiūrų muziejus.“

Sąjūdžiui prikėlus Lietuvą, bažnyčia buvo atiduota katalikams. Tačiau vos po poros metų grąžinta liuteronams. Pažymint bažnyčios sukaktį – 110 metų – buvo atnaujintas bažnyčios interjeras.

Jonas Liorančas: „Kada Lietuva atgavo nepriklausomybę, tikintiesiems buvo grąžinti bažnytiniai pastatai. Na, ir čia įvyko tam tikras, na, toksai įdomus faktas, kadangi, va, tikriausiai nuo 91-ųjų metų Pranciškonų ordinas labai stipriai stengiasi daryti misijas Kuršių nerijoje, kur per visą sovietmetį abidvi liuteronų bažnyčios buvo uždarytos. Vienoje, kaip jau minėjau, Juodkrantėje, buvo įrengtas miniatiūrų muziejus, o Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje buvo įrengta koncertų salė ir muziejus. Sakykime, o Romos katalikų bažnyčios čia niekuomet nebuvo iki va 2003 metų, kada Nidoje katalikų parapija su valstybės rėmimu pasistatė bendruomenės namus ir bažnyčią.“

Vienas iš išskirtinių Juodkrantės bažnyčios bruožų – ja naudojasi dvi krikščioniškos bendruomenės. Evangelikai liuteronai ir katalikai čia meldžiasi skirtingu laiku, tačiau tuose pačiuose maldos namuose. Tai retas ir gražus bendrystės pavyzdys Lietuvos religiniame gyvenime.

Jonas Liorančas: „Pirmiausia bažnyčia buvo grąžinta Pranciškonams, ir tiktai vėliau, Telšių vyskupo ir Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupo susitarimu, ta bažnyčia buvo grąžinta liuteronų bažnyčiai, Juodkrantės liuteronų parapijai. Ir nuo to laiko iki pat dabar šitoje bažnyčioje mes meldžiamės, tiesa, skirtingu laiku, bet mums vietos užtenka tiek Romos katalikams, tiek tiek liuteronams, ir tiek tiek laiko, tiek tiek supratimo prasme mes kuo puikiausiai šitoje bažnyčioje išsitenkam. Čia užtenka vietos ne tiktai tikintiesiems, bet ir įvairiausiems renginiams, koncertams, kultūriniams dalykams, kurie atranda atranda vietą ir laiką, kad kad šitie namai būtų gyvi ir teiktų džiaugsmą.“

Netrukus pasakojimą tęsime.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Įžengus į Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčią, iš karto pajunti santūrią liuteronišą erdvės dvasią. Čia nėra perteklinės puošybos, o kiekviena detalė turi savo prasmę. Ypatingą vietą užima vargonai – vienas svarbiausių liuteronų liturgijos instrumentų. Juodkrantės parapijos klebonas Jonas Liorančas pasakoja, kad jie į Juodkrantę atkeliavo kaip dovana, o jų skambesys iki šiol užpildo bažnyčios erdvę.

Jonas Liorančas: „Kalbant apie bažnyčios interjerą, originalių dalykų liko tiktai balkonai. Vargonai – tai yra dovana vienos Šveicarų parapijos, kurie savo senus vargonus, kurie buvo veikiantys, buvo nutarę pakeisti naujais, tai jie padovanojo Juodkrantės parapijai veikiančius vargonus. Tiktai teko išmontuoti ir permontuoti Juodkrantėje. Tai yra naujas dalykas: tiek sakykla, tiek suolai, tiek altorius – tai jau yra… Tiek altorinės dalies vitražai – jie yra nauji.“

Bažnyčios sienas puošia Kryžiaus kelio stočių paveikslai. Tai Kristaus kančios kelio vaizdai, kviečiantys tikinčiuosius sustoti, apmąstyti ir susitelkti maldai. Jie yra svarbi šios sakralinės erdvės dalis.

Jonas Liorančas: „Vienintelis tikriausiai išskirtinis dalykas – tai yra paveikslai, tai yra Kryžiaus stotys. Būtent šita paveikslų serija yra iš… jie yra iš 1883 metų. Ir pagal inskripciją paskutiniame paveiksle, ant Kristaus kapo pado yra užrašytos pavardės tų, kurie fundavo šitą paveikslų seriją, ir kadangi įrašas yra padarytas lenkiškai, tai įsivaizduok, šitie paveikslai nepriklauso nei, vadinasi, šiai bažnyčiai, nei šiam nei šiam kraštui. Bet, nepaisant to, paveikslai yra įdomūs, ir tiems, kas domisi tapyba, tikriausiai verta pažiūrėti, kaip tapęs autorius mėgina Kristaus figūrą ištraukti į pirmą planą, ir kaip jam tai pavyksta. Tai vien dėl to verta užmesti akį į tai, kas yra, va, tikrai sena, ir ir mano akiai vertinga. O daugiau, tai interjeras, deja, jis jau yra naujas, ir… Kaip čia pasakius, naujas? Naujas mano akimis. Jaunimui, kurie gimė po 2000-ųjų, tai gal jau ir bus senas. Jeigu priklauso priklauso nuo nuo amžiaus, nuo žmogaus amžiaus ir nuo požiūrio į tai, kas yra sena ar išskirtinio.“

Kviečiame užsukti į Juodkrantę, aplankyti šią išskirtinę bažnyčią ir patiems pajusti jos ramybę bei istorijos alsavimą – čia, Kuršių nerijos širdyje, kur laikas tarsi sustoja.

Laidą rengė Jūratė Žavoronkova.

P.S. Pašnekovų kalba neredaguota.

Atgimstanti istorija – Klaipėdos universiteto ir buvusių kareivinių pastatų kompleksas

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Šiandieną mūsų laidoje kalbėsime apie išskirtinį kultūros paveldo objektą Lietuvoje. O išskirtinis jis vien jau tuo, kad buvęs militaristinis statinių kompleksas jau daugiau nei tris dešimtmečius tarnauja švietimo ir mokslo reikmėms. Tai būtent buvęs Klaipėdos kareivinių statinių kompleksas, kuriame dabar yra įsikūręs Klaipėdos universitetas. Šio universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorius Vasilijus Safronovas pasakoja, kad tai buvo pirmosios mieste specialiai pastatytos kareivinės.

Vasilijus Safronovas: „Tai buvo pirmosios kareivinės, specialiai pastatytas kareivinių pastatas, nes iš tikrųjų iki tol reikia turėt galvoj, kad buvo truputėlį kitokia kareivių kvartiravimo sistema vadinamoji. Tai reiškia, kad labai ilgą laiką įgula buvo mieste, miestas ją turėdavo tiesiog už savo pinigus išlaikyti. XIX amžiuje šita sistema pasikeitė ir valstybė už įgulos išlaikymą pradėjo mokėti miestiečiams. Reiškia, jeigu tu turi butą, tai gali priglausti ten kareivį ir gauti už tai iš valstybės pinigų. Buvo tokia sistema, kuri funkcionavo kurį laiką, bet šiaip miestui buvo kaip ir garbės reikalas turėti normalesnes kareivines, ypač turint galvoj, kad Klaipėda tuo metu buvo pasienyje su Rusija ir, na, tam tikras karo pavojus. Ir tuo metu buvo, prieš Pirmąjį pasaulinį karą, reikia neužmiršt, kad geopolitinė situacija irgi buvo pakankamai įtempta ir visko čia buvo galima laukti.

Tai įgula tuo metu Klaipėdoje egzistavo jau. Ji buvo apgyvendinta Plantacijų forte, kurio šiuo metu nebėra – tai yra stadiono teritorija dabartinio, ir buvo apgyvendinta tokio nuomotojo, kuris specialiai pastatė namus įgulai įkurdinti ir už tai gaudavo iš valstybės pinigų. Tas kompleksas iki šiol yra išlikęs, ten dabar yra KASP‘o pajėgos, tai yra Herkaus Manto gatvėje.

O šitas kompleksas kareivinės buvo pirmas specialiai pastatytas kaip kareivinės būtent tai paskirčiai Klaipėdoje pastatas. Jį statė Klaipėdos miestas, pasiėmęs paskolą. Idėja buvo tokia, kad miestas pasiėmė paskolą, o valstybė apmoka miestui už kareivių išlaikymą tose kareivinėse ir tokiu būdu, na, ten buvo skaičiuojama, kad ta paskola faktiškai per kokius šešis metus turėjo miestui atsipirkti. Ir 1904 metais buvo ta diskusija baigta jau kur statyti, nes buvo daug vietų svarstoma, ne vienas variantas. Buvo pasirinkta šita vieta ir pradėtos statybos, ir po trijų metų jos baigtos.“

Klaipėdos kareivinių statinių kompleksas XX amžiaus pradžioje buvo pastatytas tuometiniame miesto pakraštyje. Uždaras karinis kompleksas buvo orientuotas į tuometinę Moltkės, dabartinę Herkaus Manto gatvę.

Vasilijus Safronovas: „Miestas tuo metu neturėjo labai daug žemės. Čia buvo tokie vadinamieji ūkiniai sklypai ir ganyklos, kur, na, tarsi buvo miesto teritorija, bet ji buvo ūkinės paskirties. Tai šitame sklype buvo prieš tai žibalo saugykla kažkokia, dar kažkas, tai o dar prieš tai čia ganėsi karvės tiesiog. Tai žodžiu, bet, na, tai buvo pakankamai atoku nuo tuometinės miesto tankiai apgyvendintos erdvės. Plius, buvo visada galvojama apie plėtrą. Nes vienas dalykas – reikėjo pačias kareivines pastatyti, bet kareivinėms reikia dar ir daugiau infrastruktūros. Nes čia, be to, kad buvo pastatyti kareivinių pastatai, dar buvo suformuota tokia pratybų aikštė, kuri iki šiol yra išlikusi. Va čia, universiteto aikštė, ji, aišku, nebuvo tuo metu išgrįsta, bet čia vykdavo kareivių pratybos. Ir dar, be to, buvo vadinamasis šaudymo laukas, nes reikėjo įrengti ilgą tokią teritoriją, kuri būtų skirta šaudymo pratyboms. Tai tu, be abejo, tokio dalyko neįrengsi kažkur tai miesto vidury, nes, na, tam reikia ir saugumo, ir viso kito. Tai čia buvo pakankamai patogi teritorija, nes buvo arti miškas, nebuvo labai daug užstatymo, nebuvo tuo metu labai daug gyvenamųjų namų.“

Klaipėdos kareivinių statinių kompleksą iš pradžių sudarė aštuoni statiniai, kurie ne kartą regėjo besikeičiančias kariuomenes. Tačiau daugiau apie tai – po pertraukėlės.

Atgimstanti istorija

 Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Klaipėdos kareivinių statinių kompleksas buvo baigtas statyti 1907 metais. Iki mūsų dienų išliko ne tik pastatai, kuriuose buvo įsikūrę kareiviai, bet ir koplyčia bei valgyklos pastatas, taip pat masyvi geležinė tvora su raudonų plytų kolonomis, pasakoja viename iš šių pastatų įsikūrusio Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorius Vasilijus Safronovas.

Vasilijus Safronovas: „Tai buvo aštuoni pastatai pagrindiniai mūriniai, iš jų šeši yra išlikę iki šių dienų. O du yra neišlikę tik dėl to, kad per Antrąjį pasaulinį karą juos nugriovė, kadangi jie nebeatitiko to meto jau sanitarinių reikalavimų. Žodžiu, buvo du mūriniai tualetai, kurie buvo lygiai tokio paties stiliaus, kaip ir visi likę pastatai. Po to, kai buvo visas kompleksas pastatytas, iš esmės buvo ūkiniai pastatai tiktai keitė savo išvaizdą, nes atsirado po kurio laiko garažas. Po to, per Antrąjį pasaulinį karą, buvo pastatyta katilinė. O, aišku, didžioji plėtra, jeigu taip galima pasakyti, vyko sovietmečiu, kai čia atsikėlė karinis dalinys, tai iš tikrųjų jisai labai smarkiai išsiplėtė pastatų prasme ir visa likusia teritorija, bet, aišku, šitie pastatai jau nauji nieko bendro su ta sena architektūra ir su paveldu neturėjo.“

1907 metais pastatytas kareivinių kompleksas savo karinę paskirtį išlaikė beveik 90 metų, o jame ne kartą keitėsi skirtingų šalių kariuomenės.

Vasilijus Safronovas: „Kada buvo statomos kareivinės, Klaipėda tuo metu buvo Vokietijos Reicho dalis, Vokietijos Reicho sudėtinė dalis buvo Prūsija. Prūsija turėjo savo kariuomenę. Tai buvo dislokuota kareivinėse pirmiausia 41-asis Hermano fon Bojeno pėstininkų pulkas – tai maždaug iki 600, tikriausiai, karių. Ir jisai čia lieka iki Pirmojo pasaulinio karo, tada jis yra išsiunčiamas į frontą, karui prasidėjus. O čia per karą yra įvairūs rezervo daliniai dislokuojami, kurie keičiasi.

Tada 1920 metais, kada Klaipėdos kraštas yra atskiriamas nuo Vokietijos po Versalio taikos sutarties, į kareivines… Iš čia išsikelia, aišku, vokiečių kariuomenė ir atsikelia Prancūzijos dalinys. Tai yra 21-asis pėsčiųjų šaulių batalionas, kuris buvo atkeltas į Klaipėdos kraštą. Tiesa, jis visų kareivinių neužėmė, dėl to kareivinėse, kadangi jos priklausė miestui, buvo prikurta čia visokiausių kitų institucijų, pavyzdžiui, krašto policija veikė kurį laiką čia, įvairios miesto tarnybos gavo biurus kareivinėse. Jos buvo ne vien karinei įgulai tuo metu naudojamos.

Na, ir 23-ti metai, ateina Lietuva į Klaipėdą ir kareivinėse dislokuojamas jau Lietuvos kariuomenės dalinys. Iš pradžių tai buvo 7-asis pėstininkų Žemaičių kunigaikščio Butigeidžio pulkas, paskui 34-tais metais, kadangi vyksta perdislokavimas kariuomenės dalinių Lietuvoje, tai čia yra atkuriamas toksai 6-asis pėstininkų pulkas, kuris vadinosi Margio tuo metu. Šiaip dabar mes jį vadintume Margirio.

39-tais metais vėl keičiasi Klaipėdos krašto politinis statusas, kaip žinia, jis tampa vėl Vokietijos dalimi. Į kareivines vėl atsikelia Vokietijos kariuomenės daliniai. Pirmą kartą per visą istoriją Klaipėdos karinės įgulos pagrindą pradeda sudaryti nebe pėstininkų kariniai daliniai, o karinio jūrų laivyno daliniai, ir dėl to kareivinėse pasikeičia įgulos sudėtis. Karo jūreiviai tampa įgulos pagrindu.

Na, ir paskui 45-tais metais, kada Klaipėda tampa jau Sovietinės Lietuvos dalimi, į kareivines atsikelia Sovietų Sąjungos arba tuo metu Raudonosios armijos dalinys. Tai yra 3-čioji gvardijos šaulių divizija, kuri vėliau keičia pavadinimus. O 89-tais metais vėl Klaipėdoje pasikeičia įgulos sudėtis ir pėstininkų motorizuoti šaulių daliniai yra pakeičiami – įgulos pagrindą pradeda sudaryti krantų apsaugos divizija. Tai yra paskutinis dalinys, kuris 93-tais metais, kada įsigalioja susitarimas dėl buvusios Sovietų Sąjungos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos, pasitraukia ir iš šitų kareivinių. Tai yra paskutinis dalinys, nors pagal Lietuvos Respublikos pirminį nutarimą kareivinės turėjo būti perduotos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, ir jeigu jis nebuvo atšauktas, nežinia kaip būtų istorija plėtojusis.“

Kareivinių kompleksas išgyveno virsmą 1993-aisiais metais, kai šie pastatai buvo atiduoti įkurto Klaipėdos universiteto reikmėms. Plačiau apie tai – kitoje laidos dalyje.

Atgimstanti istorija

 Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

XX amžiaus pradžioje Klaipėdoje iškilęs raudonų plytų kareivinių kompleksas beveik 90 metų tarnavo kariškiams. Čia šeimininkavo Prūsijos, Prancūzijos, Lietuvos bei Sovietų Sąjungos kareiviai ir karininkai. Iš Lietuvos išvedus okupacinę Rusijos kariuomenę, šiuos pastatus šalies vyriausybė planavo perduoti Krašto apsaugos ministerijai. Visgi po derybų nuspręsta, kad čia įsikurs ne kariškiai, o studentai ir dėstytojai. Taip 1993-aisiais metais buvęs karinis kompleksas buvo perduotas Klaipėdos universitetui. Pasakoja šio universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorius Vasilijus Safronovas.

Vasilijus Safronovas: „Tai istorija yra susijusi, aišku, su tuo, kada buvo kuriamas Klaipėdoje universitetas čia egzistuojančių aukštųjų mokyklų padalinių pagrindu. Visi šitie padaliniai turėjo savo pastatus, bet buvo galvojama iškart apie naujus padalinius, naujus fakultetus ir buvo galvojama, žinoma, apie plėtrą. Apie tai, kad galbūt ateityje reikia atskiro studentų miestelio – buvo tokia idėja.

Na, buvo svarstomi įvairūs variantai. Vienas iš variantų buvo paversti dabartinę Neries ir Donelaičio gatvę tokia ištisine universiteto gatve, nes ten buvo, reiškia, konservatorijos pastatai, buvo pedagoginės mokyklos pastatas. Buvo galvojama tuos pastatus, kur dabar yra muitinė, jie irgi buvo atiduoti universitetui, ir buvo galvojama, kad ten atsikels dar vienas fakultetas, bet paskui paaiškėjo, kad jie yra per maži, ir universitetas juos galiausiai grąžino muitinei 91-aisiais metais.

Bet jau 91-aisiais metais buvo iškelta idėja, kad kareivinės galbūt galėtų būti ta teritorija, kuri atiteks universitetui. Tiktai tai buvo idėja. Tam, kad ją įgyvendinti, na, reikėjo sprendimų Vilniuje, kurie, aišku, nėra iš karto priimami, turint galvoj, kad 91-aisiais metais dar čia dislokuota buvusi sovietų kariuomenė. Tai 92-ais–93-iais metais vyksta derybos ir, tiesą sakant, 93-iais metais tik paaiškėja, prieš pat jau faktiškai sovietų kariuomenės išvedimą, paaiškėja tas galutinis sprendimas, kad vis dėlto pirminis Lietuvos vyriausybės nutarimas, kad pastatai toliau perduodami Krašto apsaugos ministerijai Lietuvos Respublikos, yra atšaukiamas ir pastatai yra perduodami Klaipėdos universitetui.“

Tai, kad karinio komplekso pastatai perduodami švietimo ir mokslo reikmėms – gana reta transformacija visoje Europoje. Visgi istorikas Vasilijus Safronovas sako, kad įkurtuvės apleistuose kariškių pastatuose pareikalavo daug laiko ir pinigų.

Vasilijus Safronovas: „ Klaipėdos universitetui buvo perduota 25 hektarai teritorijos. Toje teritorijoje buvo virtinė visokių sovietinių pastatų, kurie, žinoma, universitetui niekaip nebuvo pritaikyti, nes tai buvo tankų garažai ir visa kita. Ir buvo šitie paveldo pastatai. Tikriausiai tai, kad čia kariuomenė į juos įsikėlė 45-aisiais metais, buvo pliusas šitų pastatų išlikimo istorijai, nes, na, vis vien tai yra valstybinė institucija, kuri kaip ir tokiu atveju truputėlį kitaip žiūri į pastatų, sakykime, naudojimą ir tęstinumą, ar ne?

Tai šitie pastatai, žinoma, nebuvo pritaikyti universitetui, kas be ko. Čia buvo pakankamai apleista teritorija su pakankamai apleistais pastatais. Ir, tiesą sakant, tas perdavimas universitetui yra vienas pakankamai įdomus veiksmas, kuris, nu, kaip ir neturi analogų Lietuvoje. Europoje yra tokių analogų, kad buvę karinės paskirties pastatai perduodami aukštosioms mokykloms, tikrai yra, bet Lietuvoje tai, ko gero, buvo pirmas atvejis.

Bet kitas svarbus turbūt irgi dalykas, kurį reik visada įvertinti – kiek po to buvo įdėta pastangų, finansų į tai, kad šitą visą teritoriją pritaikyti universitetui. Nes perdavimas įvyko 93-iais metais, o pirmas pastatas universiteto reikmėm realiai buvo pradėtas eksploatuoti tik 96-aisiais metais. Ir tik po truputį, korpusas po korpuso, iki 2009 metų – tai yra, na, 16 metų vyksta procesas, kol šitie senieji korpusai yra pritaikomi. Aš jau nekalbu apie visą teritoriją, kurią irgi reikėjo išvalyt nuo senų pastatų tam, kad joje kažką tai naujo projektuoti. Tai žodžiu, tai yra ilgalaikis procesas, kuris reikalavo daug pastangų, finansų.“

Na, o apie tai, kuo svarbus šis paveldo objektas visam miestui ir kiek jame išlikę autentiškų dalykų, sužinosite jau paskutinėje laidos dalyje.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Buvęs Klaipėdos kareivinių kompleksas yra vienas ryškiausių istorizmo su neogotikos bruožais karinės architektūros pavyzdžių Lietuvoje. Jis jungia viduramžių romantizmo dvasią su pramoninio amžiaus racionalumu. Laiptuoti frontonai, smailiaaukštės nišos, glazūruotos plytelės ir kai kurios kitos detalės kuria galingos vokiečių ordino pilies įvaizdį. Istorikas Vasilijus Safronovas sako, kad šie prieš beveik 120 metų pastatyti šeši išlikę statiniai yra nedaug pakitę.

Vasilijus Safronovas: „Dėl autentiškumo išorės, tai tikrai buvo bandoma atkurti tam tikras detales, kurios buvo prarastos. Pavyzdžiui, viename iš fakultetų, kada jis buvo perimtas iš sovietinės kariuomenės, centrinis fligelis tiesiog jo nebuvo, jis buvo atstatytas. Aš turiu galvoj ta išsikišusi tokia dalis pastato į kiemą, ji yra atkurta.

Bet iš esmės pastatai buvo išlikę, pastatų planavimas buvo išlikęs. Netgi yra kai kuriuose pastatuose vidinės kolonos yra išlikusios, na, ta prasme, pastatai yra pakankamai autentiškai išlikę, pradedant visokiais balkiais viduje, durimis, durų staktomis, laiptinėmis. Iš išorės jie yra tikrai atkurti taip, kaip buvo. Nu, aišku, su tam tikromis galbūt variacijomis pagal nuotraukas, pagal ikonografinę medžiagą, pagal brėžinius, kurių yra irgi išlikę nemažai.

O viduje, aišku, yra tam tikras planavimas, kuris, na, labiau pritaikytas ir universitetui. Pavyzdžiui, kad ir korpusas, kuris yra su laikrodžio bokštu, tai čia irgi yra, pavyzdžiui, palėpė renovacijos metu buvo visiškai naujai įrengta. Kaip ir pagrindiniuose keturių aukštų korpusuose irgi palėpės yra naujai įrengtos, pritaikytos universiteto poreikiams, bet iš esmės planas, patalpų išdėstymas ir daugybė kitų dalykų tikrai liko autentiški.“

Šie pastatai yra matę daugybę iškilių žmonių. Čia yra lankęsi visi tarpukario ir dabartinės Lietuvos prezidentai, taip pat Jonas Basanavičius, Petras Tarasenka ir kiti. Apie šių pastatų istorinę praeitį byloja kai kurie atminties ženklai.

Vasilijus Safronovas: „Yra išlikę tam tikrų dalykų, kurie yra susiję su kariniais ženklais. Na, pavyzdžiui, Lietuvos kariuomenė 24-aisiais metais pasodino tris ąžuolus, kurie yra išlikę iki šiol ir jie yra pažymėti tie ąžuolai.

Tada yra atminimo lentos, nes šituose pastatuose yra tarnavę nemažai žmonių, kurie, na, yra vienaip ar kitaip žinomi, nusipelnę. Na, pavyzdžiui, Petras Tarasenka, kurį mes daugelis žinome kaip pasakojamosios literatūros vaikams autorių, bet jis, aišku, tuo pačiu yra ir archeologijai nusipelnęs ir tarnavo čia tuo metu Lietuvos kariuomenėje.

Galų gale, buvo Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmetis ir ta proga buvo atidengta ant vieno iš pastatų lenta atminimo, kuri pasakoja apie tai, kad šituose pastatuose 20-ais–23-iais metais buvo dislokuotas Prancūzijos kariuomenės dalinys. Tai žodžiu, tikrai tų atminimo ženklų yra, kurie pasako, kad tai yra buvusios kareivinės. Ir dabar Klaipėdoje dislokuoti kariniai daliniai dažnai renkasi šitą universiteto aikštę priesaikoms, ceremonijoms iškilmingoms ir panašiai, nes, nu, tai yra pakankamai reprezentatyvi graži erdvė.“

Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorius Vasilijus Safronovas teigia, kad šis paveldosauginis kompleksas yra išskirtinis ne tik Klaipėdoje, bet ir Lietuvoje.

Vasilijus Safronovas: „Aš ir manau, kad Klaipėdos mieste, jeigu mes pasižiūrėsim apskritai į visą kontekstą, tai nežinau, ar mes rastumėm kitą tokį objektą, kuriame yra tiek autentiškų dalykų yra išlikę. Tai, kad mes turim tokį kompleksą XX amžiaus pradžios, kuris architektūriškai yra įdomus ir tuo, kad jame pinasi istorizmo ir reformistinės architektūros jau tokios srovės. Na, jis labai įdomus architektūrine prasme dar, nors dažnai klaidingai pristatomas kaip neogotikos, bet bet kokiu atveju įdomus kompleksas, kuris yra išlikęs va toks kaip visuma. Tai ir Lietuvos kontekste mes turbūt labai, turėtum paieškoti dar tokių kompleksų. Daug kas čia atvažiavę į Klaipėdą labai stebisi, kad jūs turite tokius pastatus. Tai manau, kad Klaipėda turi didžiuotis, kad turi tokį kompleksą. Klaipėda turi didžiuotis, kad universitetui pavyko bendromis pastangomis su rėmėjais, su valstybe, savo lėšomis, aišku, prikelti jį naujam gyvenimui, įpūsti jam gyvybės.“

Tuo ir baigiame pasakojimą apie Klaipėdos universiteto ir buvusių kareivinių pastatų kompleksą.

Laidą rengė Žydrūnas Naujokas.

P.S. Pašnekovų kalba neredaguota.

Atgimstanti istorija – Priekulės paštas

 Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Tarp Minijos upės vingių įsikūręs vienas gražiausių Mažosios Lietuvos miestų – Priekulė. Priekulės paštas – vienas iš miestelio pastatų, menančių ilgą krašto istoriją. Vos porą šimtų gyventojų turėjusio Priekulės paštas pradėjo veikti 1885-aisiais metais. Dviaukštis, raudonplytis pastatas įkurtas Priekulės dvaro savininkų Šperberių lėšomis. Jis išsiskiria savo architektūra ir funkcionalumu. Kadaise čia virė kasdienis gyvenimas, o laiškai ir žinios jungė žmones su pasauliu. Pasakojimą pradeda Priekulės meno ir kultūros centro direktorė Rūta Steponavičienė.

Rūta Steponavičienė: „Senasis Priekulės paštas – mes jį iki šiol taip ir vadinam – tai istorinis pastatas, kuris buvo statytas 1885-aisiais metais. Kadangi jis yra toks raudonų plytų pastatas, tai tas istoriškumas jame yra dabar labai gajus. Visoje Mažoje Lietuvoje dabar tas raudonų plytų atgimimo bumas, jisai yra tikrai labai, sakyčiau, kultūriškai aktyvus. Ir 1885-aisiais metais šitas pastatas buvo pastatytas Gleikų dvaro iniciatyva ir jis priklausė šitam dvarui, ir jis nuo pat pradžių ir buvo pašto pastatas. Ir iki pat 2018-ųjų metų šitas pastatas išlaikė savo pirminę poziciją, tai yra pašto pastatas, kuriame veikė Lietuvos paštas, kuris jau buvo nupirktas šitos bendrovės, ir 2018-aisiais metais, deja, Lietuvos paštas nusprendė išsikelti iš šito pastato. Taip šitas gražus, vokiško stiliaus pastatas tapo, na, sakykime, Priekulės centre esančiu pastatu, kuris nebeturėjo savo šeimininko ir, sakykim, užmigo tą savo gyvenimą, gyvenęs ilgus 140 metų.“

Priekulės paštas pastatytas dar 1885-aisiais. Jis kartu su visu Priekulės senamiesčiu yra paveldo dalis. Šiuo metu senasis Priekulės paštas priklauso Klaipėdos rajono savivaldybei. Savivaldybė istorinį statinį visuomenės poreikiams nusipirko iš akcinės bendrovės Lietuvos paštas, o 2024-ųjų metų rudenį pastatą 10-čiai metų perdavė valdyti ir naudoti Priekulės meno kultūros centrui.

Rūta Steponavičienė: „Nuo 2018-ųjų metų jis, neturėdamas savo šeimininko, taip ir sūksojo toje Priekulėje, bet mes, kaip Priekulės meno kultūros centras, 2024-aisiais metais išreiškėme norą šitą pastatą atgaivinti ir pritaikyti jį kultūriniam reikmėm. Ir labai dėkojam Klaipėdos rajono savivaldybei, kurie patikėjo šita idėja ir nupirko jį iš turto banko, ir patikėjo mums jį valdyti 10-čiai metų. Tai 2025-ųjų metų rudenį mes gavome šitą dovaną ir iki šiol jis sėkmingai yra gaivinamas.“

Senasis Priekulės paštas išgyveno ne vieną istorinį laikotarpį. Pastatas ilgus metus tarnavo kaip svarbus ryšio centras vietos bendruomenei. Dabar jis tapo kultūros ir kūrybos erdve. Apie tai, kuo ši vieta gyvena šiandien, netrukus išgirsime daugiau.

Štai audioįrašo transkripcija:

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Kiekvienas senas pastatas saugo savo istorijas, o Priekulės paštas jų turi išties nemažai. Kadaise čia buvo laukiami laiškai, siuntos ir svarbios naujienos, šiandien čia laukiami žmonės, idėjos ir kultūriniai renginiai. Pasak Priekulės meno kultūros centro direktorės Rūtos Steponavičienės, pastatas tapo svarbia vietos bendruomenės susibūrimo vieta.

Rūta Steponavičienė: „Mūsų idėja yra, jog šitas paštas ne tik būtų pritaikytas kultūrinėms reikmėms, bet ir pritrauktų tą, sakykime, turistą atvykti į Priekulę ir susipažinti su istorija, nes tokie pastatai jie ne tik pasakoja, bet ir mena sienos, išlikę daiktai, kažkurios ansamblio detalės. Tai mes į tai žiūrime su didele pagarba ir jį gaiviname jau antrus metus. Ir tame pastate veikia ir reziduoja įvairiausi menininkai, mes turime jau išvystę du festivalius, kurie sėkmingai implementavosi į pašto gyvenimą. Tai kūrybiškos vietokūros tokie festivaliai kaip ir „Ženklai“. Praėjusią savaitę organizavome unikalų festivalį pavadinimu „Švinas“, kuris irgi yra susijęs su spaustuvėm. To pašto istorija, ji gaji ne tik sienose, bet ir tai, ką mes, sakykime, bandome sėkmingai jau vystyti pusantrų metų.“

Priekulės paštas šiandien yra puikus pavyzdys, kaip istorinis pastatas gali įgyti naują paskirtį. Išsaugodamas savo autentiškumą, jis kartu tampa šiuolaikinės kultūros erdve.

Rūta Steponavičienė: „Mūsų tikslas yra ne vien suderinti tą tradiciją, atkurti tą paštą, sakykime, Priekulės meno ir kultūros centro jėgomis, bet mes turime ir, žinoma, sakykim, platesnių užmojų, tai yra jį restauruoti. Ir jog jau dabar 141 metų pastatas atgimtų, bet su tam tikra misija, kaip ir minėjau, jog šitas kompleksas jis įgautų tą istorinį atgimimą. Mes žingsnis po žingsnio žengiame ta linkme ir esame labai tokiam teisingam, sakykim, kelyje. Ir Lietuvoje yra tokia organizacija „Fixus Mobilis“, mes esame pateikę paraišką. Tai yra kultūros paveldo objektų prevencinės priežiūros tokia, sakykim, sistema. Stovime eilėje, tikime, jog su specialistų pagalba galėsime šitą pastatą atgaivinti ir ne tik kultūrinėmis programomis, bet ir istoriniais, architektūriniais sprendimais ir šitas pastatas atgims iš naujo.“

Dviaukštis raudonplytis pastatas, įkurtas Priekulės dvaro savininkų Šperberių lėšomis, išsiskiria savo architektūra ir funkcionalumu. Pirmame aukšte buvo įkurta pašto įstaiga ir girininkijos kasa, o antrame – gyvenamosios patalpos. Iki šiol pastato fasadą puošia vaizdingos detalės: medinės durys, ištašytų akmenų mūrytas cokolis. Šis kultūros paveldo statinys itin ilgai išlaikė savo pirminę paskirtį. Pasakojimą netrukus tęsime.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Priekulės pašto pastatas yra reikšminga miestelio architektūrinio paveldo dalis. Jo sienos mena laikus, kai paštas buvo vienas svarbiausių ryšio taškų regione. Šiandien pastatas atgimsta naujam gyvenimui. Jame vykstančios veiklos pritraukia tiek vietos gyventojus, tiek miesto svečius, – pasakoja Priekulės meno kultūros centro direktorė Rūta Stepanovienė.

Rūta Steponavičienė:  „Tai yra kultūros paveldo įtrauktas objektas ir ne taip viskas paprasta. Bet, kaip mes juokiamės ir juokaujamės, sakykime, su savo kolegomis, jog dabar, kas vyks pačiame pašte, mums yra labai patogu veikti ir pristatyti šitą pastatą, nes jis nėra dar restauruotas. Ir atvykę kultūros, meno mylėtojai, jie dar patenka į tą erdvę, kur mes esame savomis rankomis, tiesiog savo kolegų pagalba, atidengę kai kurias ansamblio sienas, kur sovietizacijos laikais jos buvo tiesiog, na, sakykime, ant išnykimo ribos, paprastu tinku užglaistytos ir niekas nebežiūrėjo nei į čerpinį stogą, kuris šiferiniu stogu buvo pakeistas. Tai mes po truputėlį atidengiam to paveikslo architektūrines detales ir dabar kaip tik tas metas ir yra susipažinti su tuo istoriniu pastato gyvavimo laikotarpiu. Na, ir tikimės, jog jau kitais metais mes jau galėsime pradėti projektuoti naująjį pašto gyvavimą ir galės veikti kaip projekto naujojoje tokioje plotmėje.“

Kūryba prasideda nuo idėjos, tačiau kiekvienas menininkas ją paverčia skirtinga istorija. Vieni kuria teptuku, kiti žodžiais, muzika ar fotografija. Kiekvienas darbas atspindi savitą pasaulio matymą. Būtent tokioms idėjoms erdvę suteikia ir Priekulės paštas.

Rūta Steponavičienė:  „Aš labai džiaugiuosi, jog šitą pastatą atranda ne tik Priekulės meno kultūros centras, atranda ir bendruomenė Priekulės, atranda ir tokie menininkai kaip Benas Šarka, sakykime, kiti menininkai, kurie dabar Klaipėdos rajono savivaldybė yra paleidusi tokią naują programą – profesionalaus meno plėtojimas Klaipėdos rajone. Tai mes džiaugiamės, jog šitas pastatas irgi sulaukė dėmesio ir žinau, kad yra keletas menininkų, kurie nori reziduoti šitame pastate ir surengti savo parodas. Tai garsas eina, gandas eina, tai ir džiugu, jog šitokie pastatais, jie iš esmės keičia nedidelių miestų veidą ir tai yra ne tik, kaip ir minėjau, kultūrinė įvairovė pačiame miesto centre, bet ir turime didesnių užmojų, kaip ir minėjau, kad gyvuotų raudonų plytų istorijos ir jos atgimtų naujajame amplua.“

Apsilankę Priekulės pašte galėsite ne tik pamatyti eksponatus, bet ir prisiliesti prie autentiškų pastato detalių: laiptų, durų ir kitų elementų, išsaugojusių daugiau nei 140 metų istoriją. Netrukus pasakojimą tęsime.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Sakoma, kad seni pastatai turi savo atmintį. Priekulės pašte išlikusios originalios durys ir laiptai yra ne tik architektūros detalės, jie yra tylūs liudininkai tūkstančių žmonių istorijų, keliavusių per šį pastatą. Pasak Priekulės meno kultūros centro direktorės Rūtos Steponavičienės, apsilankę Priekulės pašte galėsite ne tik pamatyti eksponatus, bet ir prisiliesti prie autentiškų pastato detalių.

 Rūta Steponavičienė: „Tai šitas pastatas, kaip ir minėjau, domina ne tik Priekulės meno kultūros centrą, bet ir muziejininkus. Ir įdomu yra tai, jog mes kaip kultūros atstovai ne viską išžiūrime šitame ansamblyje. Mes turime tame pastate, sakyčiau dabar taip, nejudinamus senuosius pašto stalus. Išlikę yra archyviniai kadrai. Turime jau Lietuvos paštui be reziduojant įvairiausių tokių eksponatėlių, kurių mes net neįžiūrime, bet muziejininkai yra linkę šitą pastatą tiesiog išnagrinėti. Bet kadangi dabar jis yra etape, kur kultūra veikia senose, plytinėse, raudonose sienose, tai mes labai atsargiai žiūrime į išlikusius daiktus. Žinoma, yra istoriniai laiptai, mediniai. Kai mes kalbame su projektuotojais, jie iš karto pasakė, kad mes negalėsime šitų laiptų niekaip kitaip perstatyti, jie turės būti restauruoti. Yra medinės durys istorinės likusios, kurios jau mena 140 metų. Tai jos bus irgi restauruotos, bet jos dabar, kaip meninis akcentas, jis tarnauja ir iki šiol. Ir mes pristatant pašto patį ansamblį šituos aspektus visada minime. Mes atsakingai į tai žiūrime. Dar kol kas tų istorinių objektų nejudiname, jie ir gyvena tą gyvenimą, kurį jie gyvena 140 metų. Bet kaip ir minėjau, kai prasidės tvarkybos darbai, tai yra idėja šituos visus mano minėtus aspektus išryškinti ir tai taps, na, sakykime, muziejiniais reliktais.“

Visus metus Priekulės pašte netrūksta veiklos: nuo kūrybinių dirbtuvių ir koncertų iki tradicinių švenčių bei festivalių. Kiekvienas renginys suteikia galimybę pažinti krašto istoriją ir kultūrą.

Rūta Steponavičienė: „Artimiausias renginys, tai liepos 18 dieną mes kviečiame į bažnytinio paveldo parodą. Kartu bendradarbiaujant su Klaipėdos rajono Priekulės seniūnija ir Antano Paduviečio bažnyčia, mes eksponuosime senuosius bažnytinius objektus, rūbus, rekvizitus. Tai yra ruošiama paroda, kuri irgi atranda savo vietą senajame Priekulės pašte. Labai kviečiame apsilankyti. Bet šitas pastatas, jis yra atviras visada. Ir jeigu tik turime suinteresuotų grupių, pavienių asmenų, mes kviečiame atvykti į Priekulės meno kultūros centrą ir mūsų komanda visada yra pasiruošusi aprodyti, papasakoti ir istoriją, ir papasakoti jo ateitį kiekvienam atvykstančiam į Priekulę.“

Senasis paštas Priekulėje šiandien kalba ne laiškais, o renginiais, parodomis ir susitikimais. Tai vieta, kurioje susipina Mažosios Lietuvos istorija ir šiuolaikinis kultūrinis gyvenimas. Pastatas tapo vienu iš svarbių miestelio kultūros židinių. Kviečiame atrasti šią vietą.

Laidą rengė Jūratė Žavoronkova.

P.S. Pašnekovų kalba neredaguota.

Atgimstanti istorija – Klaipėdos Karališkoji mokytojų seminarija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Šiandieną mūsų laidoje pasakosime apie Klaipėdos Karališkąją mokytojų seminariją. Joje dabar įsikūręs Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakultetas. Šis raudonų plytų keturių korpusų kompleksas šalia tuometinės geležinkelio stoties buvo pastatytas 1908 metais. Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorius Vasilijus Safronovas pasakoja, kad mokytojų seminarija iš pradžių buvo įkurta kitoje vietoje, prieglaudos pastate, dabartinėje Herkaus Manto gatvėje.

Vasilijus Safronovas: „ Mokytojų seminarija Klaipėdoje formaliai buvo įsteigta, iš tikrųjų, kaip įstaiga jau 1902 metais. Pirmas pastatas, kuriame jinai veikė, iš tikrųjų, yra, jeigu įsivaizduojat dabar, buvęs „Lūjos“ restoranas – ten buvo įkurdinta iš pradžių. Bet kadangi iš pradžių tai buvo labai nedidelė įstaiga, viena klasė, aišku, užteko, bet galvojant apie plėtrą buvo mąstoma, kur reikia padėti šitą įstaigą naujai. Ir kadangi šita įstaiga buvo ne Klaipėdos miesto dispozicijoje, o vyriausybės, tai Prūsijos valdžia nusprendė, kad reikia pastatyti seminarijai naują kompleksą, kuriam miestas skyrė žemę, ir 1905–1908 metais šitas kompleksas už Prūsijos vyriausybės pinigus buvo pastatytas Klaipėdoje prie tuometinės geležinkelio stoties.

Pastatas vadinosi Karališkoji mokytojų seminarija. Šitas žodis „karališkoji“ pabrėžia tai, kad įstaiga priklauso valstybei – Prūsijos karalystei, kitaip sakant, o ne miestu. Vėliau, aišku, tas pavadinimas keitėsi, nes Prūsija po Pirmo pasaulinio karo nebetapo karalyste, tai buvo tiesiog Prūsijos valstybė, ir tada buvo pervadinta Valstybine mokytojų seminarija, na ir panašiai.“

Šiame pastatų komplekse buvo ne tik mokomi būsimieji mokytojai, bet čia taip pat buvo ir gyvenamosios patalpos dėstytojams ir seminaristams. Taip pat čia buvo valgykla, virtuvė, gimnastikos salė, biblioteka, taip pat seminarija turėjo savo daržą, sodą bei sporto aikštyną.

Vasilijus Safronovas: „ Buvo sudurtinis toksai kompleksas iš kelių dalių: viena dalis buvo mokomoji, kita dalis buvo ūkinė, trečioji dalis buvo gyvenamoji, ir ta gyvenamoji dalis dar skilo į dvi dalis, nes vienoje dalyje gyveno mokytojai, o kitoje dalyje gyveno seminaristai. Dar buvo kiemas, kuris irgi buvo naudojamas ūkinei, vadinkime tai, paskirčiai ir sportui. Kas buvo irgi pakankamai nauja tuo metu, nes ne visos mokyklos tikrai turėjo laukus, kurie buvo pritaikyti auginimui, pavyzdžiui, daržovių ar dar kažko tai. Tai va čia jau buvo šitas dalykas praktikuojamas šitoje mokykloje nuo pat to laiko, kada ji buvo pastatyta, nes iš tikrųjų, na, mokykla gavo tikrai didžiulį sklypą, apie 2,6 hektarus, kuris tuo metu dar nebuvo ten nieko užstatyta, realiai tai buvo dykoje, tuščioje vietoje.

Dabartinė Salomėjos Nėries gatvė atsirado 1904 metais tiktai, jinai buvo nutiesta į stotį nuo tuometinės Simono Dacho, dabartinės Simono Daukanto gatvės. Ir realiai pirmieji pastatai du, kurie buvo pastatyti, tai buvo viena prieglauda, kuri yra dabartinės Daukanto gatvės ir Nėries gatvės kampe, ir štai šita mokytojų seminarija, kuri tikrai užėmė labai didžiulį plotą, beveik ketvirtadalį visos gatvės apimties. Tai, be abejo, tapo ir Klaipėdos atpažinimo ženklu, nes pirmas objektas, kurį tu pamatai atvažiavus į Klaipėdą, ir, na, pakankamai reprezentatyviu architektūrišku objektu.“

Šis statinys – labai svarbus istorinės švietimo architektūros pavyzdys Klaipėdoje.

Vasilijus Safronovas: „ Yra labai dažnai sakoma, kad jis yra neogotikinis, kame yra tiesos, bet yra ir netiesos, nes iš tikrųjų jis nėra joks neogotikinis. Neogotika ten yra imituojama tam tikrose architektūros detalėse, bet tai yra jau XX amžiaus pradžios pastatas, kuriame pinasi kelios architektūrinės tradicijos. Viena yra senoji istoristinė su neogotikos elementais, kurie yra imituojami, bet ten yra labai daug tame komplekse, kaip ir kareivinių komplekse, kuris yra tuo pačiu metu statomas Klaipėdoje, yra labai daug reformistinės architektūros detalių, kurios yra jau pirmieji laipteliai į modernizmo architektūrą, kuri suklesti jau po Pirmo pasaulinio karo. Ir mes matome ir tokių jugendo elementų visokiausių. Žodžiu, tai yra tokia sampina architektūros stilių.“

Na, o apie tai, kokie specialistai buvo ruošiami Karališkojoje mokytojų seminarijoje, pasakojimą tęsime netrukus.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Klaipėdos Karališkoji mokytojų seminarija buvo atidaryta 1908 metais. Šiame komplekse buvo mokomosios bei dvi gyvenamosios patalpos. Tuo metu pagalbiniame korpuse buvo valgykla, virtuvė, gimnastikos salė bei biblioteka. Seminarija turėjo savo daržą, sodą bei sporto aikštyną. Teigiama, kad tuo metu tai buvo moderniausia Prūsijoje seminarija. Pasakoja Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorius Vasilijus Safronovas.

Vasilijus Safronovas: „ Modernus čia turima omeny naujas. Tai, kai objektas yra pastatomas, jis yra kurį laiką naujas ir naujausias, bet po kurio laiko pastatomas kitas objektas, kuris tampa nauju ir naujausiu. Tai aš čia to modernumo labai nesureikšminčiau. Jeigu mes žiūrime į pastato funkcijas ir panašiai, tai tokių seminarijų buvo daug Prūsijoje. Vien Rytų Prūsijoje jų buvo keliasdešimt. Jos buvo skirtingos: vienos buvo išlaikomos ir skirtos katalikiškoms mokykloms, kitos buvo skirtos jau valstybinėms arba Prūsijos mokykloms, reiškia, kur pagrindinė tikyba buvo liuteronų. Ir pagal funkcijas, iš tikrųjų, tai, na, ta seminarija, ji turėjo tai, kas tuo metu buvo būdinga Prūsijos mokykloms. Nes tie reikalavimai labai keitėsi: nuo pastatų, kurie tiesiog buvo klasės ir dalykai, kur skirti moksleiviams ir mokytojams, iki tokių, na, pakankamai naujų dalykų, kaip vieta, kur moksleiviai gyvena. Nes tai buvo ir internatas, reiškia, kad moksleiviai čia atvažiuoja iš viso Klaipėdos krašto, mokosi, gyvena, žodžiu, leidžia visą laiką šitoje mokykloje, kas buvo, nu, neįprasta pakankamai, ar ne. Ir taipogi reikia pasakyti, kad tie reikalavimai Prūsijos mokykloms keitėsi. Tai va čia patenkama į tam tikrą laikotarpį, kada yra tokie reikalavimai mokykloms taikomi, dėl to tuo metu, taip, tai yra, na, atitinka tuos reikalavimus, yra modernu, bet vėliau tie reikalavimai irgi keičiasi.“

Klaipėdos Karališkojoje mokytojų seminarijoje iš pradžių mokėsi tik vaikinai, kurie paskui dirbdavo vadinamosiose liaudies mokyklose.

Vasilijus Safronovas: „ Tuo metu, kada šita mokykla buvo pastatyta, Prūsijoje tuo metu buvo tokios vadinamosios liaudies mokyklos. Tai yra tokios mokyklos, kurios nėra pradinės, jos suteikia vadinamąjį privalomąjį išsilavinimą, kuris nuo XVIII amžiaus Prūsijoje buvo įvestas, kad tuo nuo penkių, septynių iki trylikos, keturiolikos metų visi vaikai privalo lankyti mokyklą. Ir tiems vaikams buvo suplanuotas toks aštuonmetis kursas, kuris vadinosi vokiškai Volksschule arba liaudies mokykla. Tai va tokioms mokykloms, kurios daugiausia buvo kaimo vietovėse, buvo ruošiami mokytojai būtent tokiose mokytojų seminarijose. Jeigu mes jau kalbame, pavyzdžiui, apie gimnazijas arba apie mokyklas vidurines, kurios veikia miestuose, tai joms jau čia nebebuvo ruošiami – tai buvo kito tipo įstaigos. O šitos seminarijos būtent ruošia liaudies mokykloms.

Tai moksleiviai, kurie dažniausiai baigdavo patys tokias liaudies mokyklas, jie atvykdavo čia į Klaipėdą iš viso regiono, studijuodavo kelerius metus, buvo pasiunčiami atlikti praktikos. Tada po tos praktikos jie įgydavo jau mokytojo statusą galiausiai ir tapdavo tais liaudies mokyklų mokytojais. Tai va toks buvo principas. Ta mokykla, kitaip sakant, aprūpino vietinį regioną, tai yra Klaipėdos apskritį, šiek tiek, galbūt, Šilutės apskritį, mokytojais.“

Istorikas Vasilijus Safronovas sako, kad Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, iš pradžių didesnių pokyčių mokytojų seminarijoje nebuvo.

Vasilijus Safronovas: „ Po to, kai Lietuva prijungė Klaipėdos kraštą 23-aisiais metais, šita sistema toliau funkcionuoja, nes švietimas Klaipėdos krašte lieka autonominiu, autonomijos dispozicijoje. Lietuvos valstybė nesikiša į švietimą labai smarkiai, neturi to tokios teisės pagal Klaipėdos krašto perdavimo dokumentus. Ir dėl to šitą seminariją toliau finansuoja Klaipėdos krašto valdžia, o ne Lietuvos Respublika. Jinai toliau aprūpina Klaipėdos krašto mokyklas.“

Visgi Lietuvos valdžiai nusprendus čia įsteigti Pedagoginį institutą, vienu metu šiame komplekse veikė net dvi skirtingos mokytojų ruošimo įstaigos. Bet apie tai – jau kitoje laidos dalyje.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Tęsiame pasakojimą apie Klaipėdos Karališkąją mokytojų seminariją. Nuo įkūrimo joje buvo ruošiami mokytojai Prūsijos aštuonmetėms liaudies mokykloms. 1915 metais seminarijos veikla buvo laikinai nutraukta dėl prasidėjusio Pirmojo pasaulinio karo. Dauguma seminaristų buvo pašaukti į kariuomenę, o čia karo metu buvo įkurta ligoninė. Po Pirmojo pasaulinio karo šiame pastate veikė Statybos bei socialinės rūpybos valdybos, taip pat Klaipėdos krašto policija. 1919 metais vėl buvo atkurta seminarija, kuri išlaikė savo autonomiją ir Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos. Istorikas Vasilijus Safronovas pasakoja, kad situacija pasikeitė 1935 metais, kai šiame pastate nuspręsta įkurti lietuvišką Pedagoginį institutą.

Vasilijus Safronovas: „35-ais metais gimsta idėja, kad reikia Lietuvoje kurti naujo tipo pedagoginį institutą. Ir buvo ilgai neapsispręsta, kur tą mokyklą Lietuvoje apskritai kurti. Bet tada Lietuvos valstybė susidūrė su iššūkiu Klaipėdos krašte: po Hitlerio atėjimo į valdžią Vokietijoje, vietos gyventojai pradėjo labai smarkiai gravituoti į nacistinę Vokietiją, ir Lietuva pajuto, kad Klaipėda slysta jai iš rankų. Tai va dėl to buvo imtasi įvairiausių priemonių. Viena iš tų priemonių buvo būtent Klaipėdoje įsteigti tokį naujo tipo pedagoginį institutą, kuris šiuo atveju buvo jau finansuojamas Lietuvos valstybės ir rengė mokytojus Lietuvos mokykloms, kur buvo visiškai kitokia situacija. Nes jeigu Prūsijos valstybėje privalomas aštuonių metų mokymas buvo įvestas XVIII amžiuje, tai Lietuvos valstybėje privalomas keturių metų pradinis mokymas buvo įvestas 1922 metais. Tai, įsivaizduokite, yra 150 metų skirtumas. Raštingumo prasme Vokietija jau XIX amžiaus pabaigoje viena raštingiausių visuomenių Europoje. Tuo tarpu Lietuvoje 23-ių metų surašymas parodo, kad didelė gyventojų dalis tiktai moka savo vardą ir pavardę parašyti geriausiu atveju. Tai va, buvo dvi skirtingos visuomenės, sistemos.“

Beje, vienu metu šiame komplekse veikė tiek vokiškas Klaipėdos krašto, tiek lietuviškas pedagoginis institutai.

Vasilijus Safronovas: „Tarpukariu jame veikė du institutai, nes kai Lietuvos valstybė 35-ais nusprendė, kad reikia čia kurti Klaipėdos pedagoginį institutą, kuris finansuojamas bus Lietuvos Respublikos švietimo ministerijos, tai Klaipėdos krašto valdžia nusprendė, kad jinai tą buvusią mokytojų seminariją reorganizuoja į Klaipėdos krašto pedagoginį institutą. Ir du institutai veikė po tuo pačiu stogu iki 39-ų metų. Tada Lietuvos Respublikos pedagoginis institutas turi išsikelti dėl Klaipėdos krašto aneksijos į Panevėžį, o Klaipėdos krašto pedagoginis institutas yra reorganizuojamas, įgauna tiesiog pavadinimą Pedagogikos mokykla. Ten dar veikė tokia spartesnioji mokykla. Mokiniai, kurie nebuvo baigę tam tikro mokymo lygio, galėjo į tą spartesnę mokyklą ateiti ir čia užbaigti.“

Antrojo pasaulinio karo metu čia dar kurį laiką veikė Pedagogikos mokykla, o karo pabaigoje buvo įkurtas karinis štabas. Pokariu čia dirbo įvairios švietimo įstaigos – nuo pradinės mokyklos iki mokytojų seminarijos.

Vasilijus Safronovas: „Pastatas yra įdomus tuo, kad jisai per visą savo istoriją labai nedaug yra pakitęs, iš tikrųjų, nes ir per Antrąjį pasaulinį karą jis nebuvo nukentėjęs labai smarkiai. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, jau kai Raudonoji armija buvo apsupusi Klaipėdą tris mėnesius, tai šitame pastate buvo karinis štabas. Tai mokykla jau nebeveikė, buvo naudojama kariuomenės poreikiams, kaip ir daugybė kitų švietimo įstaigų pastatų Klaipėdoje. Pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo gimnazija po 39-ų metų – ten įsikelia Vokietijos kariuomenės dalinys ir jinai tampa kareivinėm. Tai, žodžiu, čia nebuvo neįprasta praktika.

Bet po 45-ų metų į šitą pastatą vėl išsikelia švietimo paskirties pastatai. Ten keičiasi tos švietimo įstaigos, bet pastatas lieka. Jis remontuojamas, va apie 52-us metus vyksta remontas, vėliau dar viena rekonstrukcija vyksta, bet, iš esmės, pastatas, jis yra toliau naudojamas. Ir dėl to, kai buvo paskutinė restauracija atliekama pastato, tai tikrai restauratoriams pavyko ten nemažai autentiškų detalių atkurti ir tikrai pastatas yra, na, pakankamai neblogai išlikęs. Vienintelis dalykas, kuris neišlikęs tame korpuse, yra toks ūkinis priestatas, kuris buvo nugriautas sovietmečiu ir jo vietoje pastatyta sporto salė nauja, 86-ais metais.“

Dabar šis kompleksas priklauso Klaipėdos universitetui, bet apie tai – jau paskutinėje laidos dalyje.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Sovietmečiu Karališkajame mokytojų seminarijos pastate dirbo įvairios švietimo įstaigos – nuo pradinės mokyklos, gimnazijos iki mokytojų seminarijos. Čia nuo 1975 metų veikė ir Šiaulių Kazio Preikšo pedagoginio instituto Ikimokyklinio ugdymo fakultetas. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, šis kompleksas buvo perduotas įkurtam Klaipėdos universitetui. Pasakoja šio universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorius Vasilijus Safronovas:

Vasilijus Safronovas: „Ir šitame pastate sovietmečiu veikė pedagoginė mokykla, kuri turėjo pavadinimą nuo 72 metų Antano Venclovos, bet 75-ais metais taipogi buvo įkurdintas greta ir Šiaulių pedagoginio instituto ikimokyklinio auklėjimo fakultetas. Ir šito fakulteto pagrindu 91-ais metais buvo Klaipėdos universitete įkurtas Pedagogikos fakultetas. Tai universitetas šitą pastatą perėmė iš karto. Pedagoginį profilį šitas pastatas išlaikė iki 2015 metų – jame veikė Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakultetas, kuris buvo reorganizuotas, dėl to ten yra kitų pavadinimų veikiantis fakultetas, nors pedagogai ten toliau taipogi yra tame fakultete greta visų kitų. Dabar jis vadinasi Socialinių ir humanitarinių mokslų fakultetas. Tai yra didžiausias universiteto fakultetas, apie 40 turbūt procentų visų studentų universiteto yra jame.“

2016 metais buvo užbaigti beveik dešimtmetį užtrukę pastato fasado atnaujinimo darbai. Čia pritvirtintos atminimo lentos, tiek pastate veikusioms įstaigoms, tiek čia dirbusioms bei studijavusioms asmenybėms atminti.

Vasilijus Safronovas: „Vos ne į kiekvieną angą tarp langų yra įdėta kokia nors atminimo lenta: pedagoginiam institutui, žmonėms, kurie yra susiję su šituo institutu, pavyzdžiui, Adolfas Ramanauskas-Vanagas – vienas iš žmonių, kuris mokėsi šitame institute tarpukariu. Tai, žodžiu, tikrai yra visokiausių ženklų, kurie susiję su tuo, kad šitas pastatas turi turtingą istoriją.“

Prieš 118 metų pastatytas Karališkasis mokytojų seminarijos pastatas, be vokiškosios neogotikos ir istorizmo elementų architektūros, išsaugojo ir autentiškus interjero elementus.

Vasilijus Safronovas: „Išlikusios arba renovuotos, rekonstruotos, tai aš norėčiau labai išskirti pirmiausia tai, ką mes dabar vadiname Vitražine mene. Šiaip tai buvo autentiškai mokytojų seminarijos aula, na, aktų salė, kurioje buvo vargonai, kurioje vykdavo pagrindinės visos ceremonijos, įskaitant mokymo metų užbaigimo ceremonijos. Yra daugybė nuotraukų. Tai va, kada prieš kelerius metus buvo baigta šitos buvusios aulos, kurią mes dabar vadiname Vitražine mene, restauravimo darbai, tai jinai buvo ne tik atkurta, padaryta tikrai gražiai, puikiai atrodanti erdvė, bet ir vargonai yra atkurti. Šita salė, ji tikrai tampa viena iš tokių naujų Klaipėdos kultūrinių erdvių, nes yra puiki akustika ir, vos atidaryta, iš karto patraukė dėmesį – ir Klaipėdos kamerinis orkestras ten yra koncertavęs, ir kitų yra koncertų buvę. Tai štai yra tikrai daug autentiškų detalių, aš jau nekalbu, aišku, apie duris, durų rankenas, ten koridorių sistemą, laiptinę ir daugybę kitų dalykų, kurie yra šitam pastate autentiški išlikę.“

Tai bene seniausias pastatas ir institucija Lietuvoje, iš esmės nepakeitusi savo paskirties nuo pat įkūrimo.

Vasilijus Safronovas: „Šitas objektas yra įdomus tuo, kad, kada Klaipėdoje yra kuriamas pedagoginis institutas 35-ais metais Lietuvos valstybės valdžios, tai yra pirmoji valstybinė aukštoji mokykla Klaipėdoje. Šitas pastatas turi tokią simbolinę vertę: vienas dalykas, jisai jau virš 100 metų tarnauja edukacijai, pedagoginei paskirčiai, o kitas dalykas – jis yra svarbus ta prasme, kad jisai reprezentuoja tą Klaipėdos virsmą, apie kurį mes dažnai nesusimąstome, kad Klaipėda ilgą laiką buvo traktuojama kaip tvirtovė, kaip prekybos, pramonės miestas, o tarpukariu atsiranda pirmą kartą ir yra įgyvendinama idėja, kad šitas miestas gali tapti aukšto mokslo židiniu. Ir šitas pedagoginis institutas yra pirmas veiksmas tą įgyvendinant. Paskui tiktai bus universitetas ir šitas pastatas irgi tuo svarbus, kad jisai tą Klaipėdos transformaciją reprezentuoja.“

Tuo ir baigiame pasakojimą apie Karališkąją mokytojų seminariją, kurioje dabar įsikūręs Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakultetas.

Laidą rengė Žydrūnas Naujokas.

P.S. Pašnekovų kalba neredaguota.

Atgimstanti istorija – Mažoji Lietuva: Hugo Šojaus dvaras

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Šiandien kviečiame apsilankyti Mažojoje Lietuvoje, Hugo Šojaus dvare. Tai viena svarbiausių kultūros ir istorijos vietų Šilutėje, glaudžiai susijusi su miesto augimu ir regiono istorija. Pasakoja Hugo Šojaus muziejaus muziejininkė Roma Šukienė.

Roma Šukienė: „Šilutės, tuo metu vadinamos Šilokarčemos, dvaras buvo įkurtas 1721 metais vykdant Rytų Prūsijoje reformas. Tų reformų metu buvo Klaipėdos valsčius suskaidytas į mažesnius valsčius, tai yra: Sentario, Kelmiškės, Priekulės, Rusnės ir Šilokarčemos, kuriems valdyti ir buvo įsteigti valstybiniai dvarai. 1721 metais pastatomas Šilokarčemos, tai yra Šilutės dvaras, ir nuo 1724 metų jisai, kaip valstybinis dvaras, išnuomojamas generaliniam nuomininkui, kuris buvo renkamas konkurso būdu. Ir jo buvo pagrindinės pareigos: prižiūrėti valstybines žemes, rinkti mokesčius ir atstovauti gyventojus civilinėse bylose. Kadangi dvarai buvo valstybiniai, tai valstybė ir skirdavo tą generalinį nuomininką. Jeigu jis prastai eidavo pareigas, tai jį nuimdavo ir skirdavo kitą.“

Pirmuoju generaliniu Šilutės valstybinio dvaro nuomininku tapo Gotfrydas Šperberis. Vėliau pakeitė Fridrichas Werneris, dar po kiek laiko dvarą ir tarnybą perėmė Fridricho anūkas Kristofas Fridrichas Radkė, kurį dar vėliau pakeitė paties brolis.

Roma Šukienė: „Tų valdytojų Šilokarčemos dvare buvo bent penki. 1808–1818 metais vėl vyksta Rytų Prūsijoje reformos ir kadangi sujungiamos Rusnės ir Šilutės valsčiai, atsiranda Šilutės apskritis, tai dvarai jau nebetenka tokios prasmės ir valstybė nutaria parduoti tuos dvarus. Ir paskutinis valdytojas Vilhelmas Radkė šitą dvarą įsigyja. Jo šeima maždaug su valstybės valdymo metais ir privačiai šitą dvarą savo žinioje turėjo apie 150 metų. Paskutinių Radkių šeimos palikuoniu buvo Eduardas Radkė. Po jo tėvų mirties jisai paveldi tą dvarą, bet jisai, kaip rašo savo atsiminimuose: „Aš esu neurastenikas, turiu skrandžio opą ir man reikia išvažiuoti gydytis“. Ir dvarą jis palikdavo dvaro ūkvedžio, tai yra prievaizdo žinioje, o prievaizdas labai mėgo sėdėti smuklėje ir dvaro reikalus apleido. Ir dvaras per laiką prasiskolina. Apie 1888 metus dvaro skolos siekė kiek tuometiniai Šilutės ir Klaipėdos biudžetai paėmus kartu. Radkė nesugeba tvarkytis dėl savo sveikatos, jisai sako: „Man reikia važiuoti į sanatorijas, gydyklas, o dvarui pakanka lėšų apmokėti jo keliones, sanatorijų ir gydymo išlaidas“. Todėl dvaras nuskurdęs ir Radkė ketina jį parduoti. Jisai supranta, kad taip dvarą nuskurdusį nėra lengva parduoti. O tuo metu Hugo Šojus, kuris dar tiktai bus šito dvaro savininkas, atvažiuodavo į Šilokarčemos turgų ir matydavo šitą didingą dvarą gražų. Tai jisai savo atsiminimuose rašo: „Aš niekuomet netikėjau, kad aš tapsiu šito dvaro savininku, aš bent norėjau tapti jo prievaizdu“. Ir vienos kelionės į Tilžę metu Šojus susipažįsta su Radke ir sako tą savo nuomonę, kad jis norėtų eiti to dvaro prievaizdo pareigas, tačiau nežino, ar Radkė sutiks. Bet Radkė puikiai sutinka ir Šojus pradeda eiti to prievaizdo pareigas.“

Naujasis Šilutės dvaro savininkas iškart ėmėsi reorganizuoti ūkį. Dvaro reikmėms pasilikęs apie 750 hektarų, likusias žemes suskirstė į sklypus, juos pardavė bei išnuomojo. Tokiu būdu buvo sumažintos ūkio išlaidos ir gautos pajamos, kurias galėjo panaudoti skoloms grąžinti bei ūkiniams pastatams sutvarkyti. Prie dvaro buvo įrengtas parkas, iškasti trys tvenkiniai. Hugo Šojaus dėka dvaras įgavo patrauklaus ir reprezentatyvaus ūkio įvaizdį. Kitoje laidos dalyje pratęsime, kaip Hugo Šojui sekėsi valdyti dvarą.

Atgimstanti istorija

 Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

XIX amžius – Hugo Šojaus dvaro klestėjimo laikai. Hugo Šojaus valdymo laikais dvaro pastatai buvo atnaujinti, įrengtas angliško tipo parkas su pusantro šimto veislių medžių ir krūmų, iškasti nauji tvenkiniai. Dvarininkas Hugo Šojus nemažai žemių išdalino, dovanojo miesteliui. Pasakojimą tęsia muziejininkė Roma Šukienė.

Roma Šukienė: „Būdamas sumanus šeimininkas, jisai supranta, kad šitiek žemių valdyti jisai negalės. Dar plius 1896 metais nuo žaibo iškrovos kyla gaisras ir sudega visi pastatai ūkiniai. Šojus atstato juos naujai, prie dvaro pristato priestatų antrą aukštą, ūkinius pastatus apdengė čerpėmis. Ir per metus jisai bando atiduoti visas skolas. Dvaras turėjo apie 1460 hektarų žemės. Tuo metu buvo morgenai, tai morgenais – 6000 morgenų. Jisai supranta, kad tiek žemės valdyti vienas negalės, nes šiam krašte išvystyta pramonė ir žmonės labiau eidavo dirbti į pramonę, negu į žemės ūkį. Vien kaip pavyzdį galima pasakyti, kad dvaro laukams nušienauti reikėdavo pasamdyti daugiau kaip 80 darbininkų. Todėl Šojus ką daro? Jisai visą žemę išskirsto į tris dalis: dalį žemės jisai parduoda lengvatinėmis sąlygomis naujakuriams, dalį žemės pasilieka savo reikmėms, o trečią dalį… kadangi ankstesni dvaro savininkai neskyrė žemės miesto plėtrai, miestas negalėjo vystytis ir pradeda kurtis gyvenvietė nuo dvaro už kilometro. Tai jis skiria aštuonis pačius geriausius žemės sklypus miesto plėtrai. Ant jo žemės pastatyta apskrities ligoninė, išplėsta turgaus aikštė, siaurojo geležinkelio stotis, pradinė mokykla (tada vadinosi Volksschule – liaudies mokykla), Herderio gimnazija, evangelikų liuteronų bažnyčia, pastatyta klebonija. Kitas žemes jisai išparduoda, kad miestas galėtų plėstis, privatiems asmenims. Taip per metus jis atiduoda visas skolas ir iš nuskurdusio dvaro paverčia jį klestinčiu.“

Sėkminga dvaro raida buvo naudinga ir visam Šilutės miestui. Stipri dvaro ūkinė padėtis leido dvarininkui Hugo Šojui dovanoti žemės sklypus miesto bendruomeninių pastatų statyboms: svarbi Šilutės miesto dalis – apskrities ligoninė, turgaus aikštė, gimnazija, pradinė mokykla.

Roma Šukienė: „Ant jo žemės pastatyta apskrities ligoninė, išplėsta turgaus aikštė, siaurojo geležinkelio stotis, pradinė mokykla (tada vadinosi Volksschule – liaudies mokykla), Herderio gimnazija, evangelikų liuteronų bažnyčia, pastatyta klebonija. Kitas žemes jisai išparduoda, kad miestas galėtų plėstis, privatiems asmenims. Taip per metus jis atiduoda visas skolas ir iš nuskurdusio dvaro paverčia jį klestinčiu.“

Senasis Šilokarčemos dvaras tapo reprezentaciniu Rytų Prūsijos dvaru. Jame lankėsi ne tik Vokietijos, bet ir tarpukario Lietuvos politinis, kultūrinis elitas. Vyko pokyliai ir šventės.

Roma Šukienė: „Jo veikla neapsiriboja vien ūkine. Dvarininkas Hugo Šojus buvo vokietis, jis atvykęs į šitą kraštą per tris mėnesius išmoksta lietuvių kalbą ir gražiai šio krašto žmones vadina „mano lietuvininkai“. Kada atvyksta kaizeris Vilhelmas II į Klaipėdą, į Tauralaukį prie Didžiojo ąžuolo, jisai susodina lietuvininkes merginas ant žirgų ir nupaveiksluoja kaizeriui Vilhelmui II. Kodėl gi merginas? Jam jos labai imponavo. Kada atvykdavo svečiai į dvarą – o dvare lankėsi daug žinomų žmonių, tokių kaip princas Joachimas, Vilhelmas II, prezidentai Grinius, Smetona, mokslo žmonės kaip Karaliaučiaus universiteto profesorius Bezzenbergeris, mūsų kalbininkas Basanavičius ir daugelis kitų žmonių.“

Hugo Šojus dažnai apibūdinamas kaip labai plačių pažiūrų žmogus, aktyvus kultūrininkas, todėl nenuostabu, kad dvarininkas į istoriją įėjo kaip pirmojo Klaipėdos krašte privataus muziejaus įkūrėjų. XIX amžiaus pabaigoje Šilokarčemos dvaro rūmų dviejuose kambariuose buvo sukaupta ir eksponuojama lituanistikos, etnografijos, archeologijos kolekcija. Apie tai pasakosime kitoje laidos dalyje.

Atgimstanti istorija

 Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Hugo Šojus dažnai apibūdinamas kaip labai plačių pažiūrų žmogus, aktyvus kultūrininkas, todėl nenuostabu, kad dvarininkas į istoriją įėjo kaip pirmojo Klaipėdos krašte privataus muziejaus įkūrėjų. Pasakoja Hugo Šojaus dvaro muziejininkė Roma Šukienė.

Roma Šukienė: ‚Ir buvo ne vienos draugijos narys, savo pareigas vykdė labai uoliai ir atsakingai. Miegodavo vos po keletą valandų per naktį ir žmonės, vykdami į turgaus aikštę, matydavo jo languose degantį žiburį. Tai jisai buvo ir Pelkių apsaugos komisijos narys, Šiaurės Vokietijos draudimo nuo krušos direktorius Klaipėdoje, draudimo nuo ugnies komisaras Klaipėdos apskričiai. Taip pat buvo civiliniu komisaru Šilutės apskritčiai, atsakingu už arklių sutelkimą karo atveju. Buvo Šilutės durpių kraigo fabriko, Rytų Prūsijos siaurojo geležinkelio bendrovės narys ir savo, kaip jisai pats rašo, aukščiausiu karjeros pasiekimu jisai laikė Rytų Prūsijos provincijos žemės ūkio kredito ir draudimo instituto Rytų Prūsijos žemvaldžių bei dvarininkų organizacijos prie Žemės ūkio ministerijos generalinio direktoriaus postą.“

 XIX amžiaus pabaigoje Šilokarčemos dvaro rūmų dviejuose kambariuose buvo sukaupta ir eksponuojama lituanistikos, etnografijos, archeologijos kolekcija.

Roma Šukienė: „Dvarininkas Hugo Šojus įnešė didžiulį nuopelną į krašto kultūrinį ir visuomeninį gyvenimą. Tai 1922 metais dvarininkui buvo suteiktas Karaliaučiaus universiteto filosofijos mokslų daktaro ir laisvųjų menų magistro laipsnis. Labai domėjosi šio krašto kultūra, tai dviejuose dvaro kambariuose jis įsteigė privatų muziejų, kuriame, kaip minėjau, lankėsi daug žinomų žmonių. Jis netgi savo atsiminimuose rašo: „Man nepatinka, kai ateina žiopliai ir nežino, ko nori. Man patinka žmonės išsilavinę, kurie žino šio krašto vertę, kultūrinį palikimą“. Ir mielai jisai leisdavo naudotis savo archyvų biblioteka. Netgi Šojaus marti šiame dvare savo sūnums rengdavo muzikos ir šokio pamokas ir jų draugų, kurie mokėsi Herderio gimnazijoj, įvairius renginius, ir kad vyktų tas kultūrinis gyvenimas.“

Hugo Šojus priklausė Rytprūsių intelektualų ratui, kurie itin domėjosi senąja Prūsijos valstybės ir jos gyventojų istorija, užsiėmė moksline, kraštotyrine veikla.

Roma Šukienė: „Dvarininkas domėjosi ir krašto žmonių gyvenimu. Visuomet galėdavo žmonės pasikliauti juo, kada yra bėda. Ir apie jo santykį su šio krašto žmonėmis pasakoja keletas istorijų. Vyksta Pirmasis pasaulinis karas. Karą sukėlė kaizeris Vilhelmas II. Šio krašto žmonės buvo apdėti didžiuliais mokesčiais ir badavo, sunkiai gyveno ir jie visuomet buvo papratę, kad dvarininkas pasirūpins. O čia 1917 metais į dvarą atvyksta princas Joachimas, kaizerio Vilhelmo II anūkas. Apsistoja dvare, o žmonės, pasipiktinę, kad vyksta karas ir taip sunku gyventi, jie ant dvaro vartų pakaria katiną juodą ir parašo dvarininkui raštelį: „Jeigu tu nesirūpinsi savo žmonėmis, tai tau ir tavo svečiams gali atsitikti taip, kaip tam juodam katinui“. Tai princas Joachimas, perskaitęs tą raštelį, išsigąsta gyventojų susidorojimo ir sekančią dieną palieka dvarą su šeima.“

Hugo Šojaus dvare veikia Šilutės Hugo Šojaus muziejus, taip pat restauracijos ir edukacijos centras, vidaus biblioteka, archyvas. Šiuo metu muziejuje ir jo filialuose sukaupta virš 60 tūkstančių eksponatų. Apie visa tai pasakosime kitoje laidos dalyje.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Šilutės Hugo Šojaus muziejaus istorija prasideda XIX amžiaus pabaigoje, kai 1889 metais Šilokarčemos senąjį dvarą nupirko dvarininkas Hugo Šojus. Dvaro muziejuje buvo sukaupta etnografinių baldų, rūbų, dokumentų, spaudinių, žemėlapių kolekcija. Surinkta ypač daug senų lietuviškų rūbų bei audinių pavyzdžių. Tai buvo pirmasis muziejus Klaipėdos krašte. Pasakoja muziejininkė Roma Šukienė.

Roma Šukienė: „Dvaro visas antras aukštas yra skirtas Hugo Šojaus veiklai ir jo surinktiems, išlikusiems daiktams. Antrame aukšte pamatys lankytojai visą autentiką, ką muziejus turi išlikusį iš dvarininko Hugo Šojaus. Yra freskos, kurias galima pažiūrėti. Taip pat daug interaktyvių dalykų, kuriais žmonės gali pasinaudoti ir daug sužinoti apie dvarą. Kadangi žmonės besitraukdami iš šio krašto bandė išsaugoti tai, kas negenda, tai yra servizai, žvakidės, jie užkasdavo į žemę, galvojo, kad grįš ir išsikas, pasiims, toliau naudosis. Tačiau taip atsitiko, kad gyventojai negrįžo, todėl Šilutėj buvo rasti du didžiuliai indų lobiai, kurie pateko į muziejų ir galima pamatyti indų ekspoziciją, skrynių ekspoziciją. Keičiamos parodos. Vasarą vėl žadame parsivežti Aleksandro Vasiljevo parodą „Mada per du šimtmečius“.“

Šilutės Hugo Šojaus muziejus, siekdamas pritraukti daugiau lankytojų bei Šilutės Hugo Šojaus dvarą reprezentuoti kaip labiausiai Rytų Prūsijos kultūrą atspindintį muziejų regione, lankytojams siūlo edukacinių programas. Muziejus aktyviai dirba su mokyklomis ir šeimomis, organizuoja edukacines programas, kūrybines dirbtuves, renginius vaikams. Tokiu būdu istorija tampa gyva ir suprantama įvairaus amžiaus lankytojams.

Roma Šukienė: „Visi labai dėkoja, kad mes turime tokias nuostabias ekspozicijas, tiek daug eksponatų. Per metus muziejuje apsilankė 26 tūkstančiai 790 lankytojų. Tai yra gana nemažai kaip tokiam nedideliam miesteliui, kur šalia turime Klaipėdą, didelį miestą. Ir edukacinės pamokos taip pat – mes edukaciniuose užsiėmimuose sulaukėm virš 10, apie 11 tūkstančių žmonių.

Turime keturias edukacijas, kurias gali lankyti suaugusieji. Tai yra „Svečiuose pas Hugo Šojų“ – vaišiname svečius, pristatome devynesdešimto jubiliejaus patiekalus, vaišiname juos ir pasakojame apie dvaro maisto ruošimo būdus, apie tai, ką valgė, apie restoranų veiklą. Visa tai, kas susiję su šio krašto, su dvaro gyvenimu.

Kita edukacinė pamoka yra „Ėmimas valgį buvo šventė“. Kalbama šio krašto kalba, šišioniškių kalba. Pristatomi liaudiški patiekalai, kada kuo vaišindavosi, ką valgydavo per šventes, kaip vadindavosi tie patiekalai. Dar turime „Kulinarinis paveldas“ – tai yra vaišiname kafija, šiam krašte buvo labai populiarus gėrimas, nors dvaruose gerdavo daugiau pupelių kavą, bet miestiečiai, kadangi negalėdavo gal visi įsipirkti tos jau gerosios kavos, tai jie virdavo kafiją. Tą kafiją virdavo, buvo iki 50 virimo būdų. Tai verdam kafiją, vaišiname pyragu ir šitą kulinarinį paveldą turi dvi pakraipas. Viena su dvaro etiketu – tai pasakojame apie dvaro etiketą, elgseną, apie visokius nutikimus, įvairi tokia linksma edukacija. Ir kita edukacija – tai kur mūsų direktorė, jinai kalba šio krašto kalba, tai pristato šią šio krašto kalbą ir irgi vaišina kafija ir pyragu. Dar viena dabar nauja yra edukacija „Arbatos gėrimo tradicijos Europoje ir Azijoje“. Pasakojame apie arbatos atsiradimą, kaip dvaruose gerdavo tą arbatą ir įvairiose Europos šalyse. Tai va tokios suaugusiems yra. Vaikams taip pat yra nemažai edukacinių užsiėmimų – tai ir mažiesiems „Žaidimų istorija“. Vaikams vyresniems yra „Klaipėdos krašto mokyklos“, „Rytų Prūsijos pašto kelias“, „Knygos istorija“. Irgi vaikai užsiima daug praktinės veiklos ir labai mes sulaukiame tikrai daug netgi ir iš Klaipėdos vaikų.

Šiandien Hugo Šojaus dvaras yra svarbus kultūros centras Šilutėje. Dvaro teritorija ir parkas yra atviri miestiečiams ir miesto svečiams. Tai vieta, kur galima ne tik susipažinti su istorija, bet ir tiesiog ramiai pasivaikščioti. Šiandien Hugo Šojaus dvaras yra ne tik praeities liudininkas, bet ir gyva kultūrinė erdvė, kur susitinka istorija, bendruomenė ir šiuolaikinis kultūros gyvenimas.

 Laidą rengė Jūratė Žavoronkova.

P.S. Pašnekovų kalba neredaguota.